erelis

Lauke, aukštai padangėje skraidė gražus, didingas erelis. Bet vieną dieną jį užklupo liga ir erelis pasimirė. Tačiau, kaip tik tuo laiku miške vaikščiojo du miškininkai ir rado negyvėlį. Vienas jų parsinešė erelį namo  ir padavė vienam iškamšų meistrui. meistras padarė puikų, gražų erelį, kurį galima pasistatyti kambaryje. Taip puikusis paukštis atdirado vienos ponios kambaryje. -Aš labai džiaugiuosi šiuo puikiai  padaryt ereliu. Meistro puikiai padaryti didingi sparnai. Iš arti galima apžiūrėti erelio aštris nagus, akis, pakumpusį snapą. Aišku, jis niekad nebeprabils apie savo gyvenimą miške. Nemažai ereliui teko patirti įvairių dienų ir naktų. Gal būt šis erelis išperėjo ne vieną ereliuką. Kažkur miške paliko jo lizdas, kažkur skraido paukščio vaikai, gal būt jau jo vaikų vaikaineaiški jų visų dalia, o štai šio  didingo paukšio dalia puošti kambarį, žavėti visus atėjsius svečius savo didingumu, savo grožiu. -Smagu, kad galiu prisiminti, kaip aš jį įsigijau, -vis mąstė ponia. -Aš juk labai norėjau tokį  paukštį turėti namuose, kaip įrodymą, kad vyras dirba miške. Norėjau ir turiu. Tik gyvenimas rodo, kad žmonės kažką kol įsigyja kartais pavargsta ir, kad dažnai įsigytas daiktas džiugina tik vieną žmogų, patį įsigijėlį. Tai tikrai niūroka tiesa, bet ko gero, tai tiesa.