Kelias, kurio aš nepasirinkau

Kelias, kurio aš nepasirinkau

Pastaruoju metu man jau sunku atskirti sapną nuo tikrovės. Atrodo, vieną akimirką vis dar jaučiu švelnų vasaros vėjelį, jaučiu mamos ranką, glostančią plaukus ir girdžiu ją niūniuojant vieną iš jos dievinamų dainų, o kitą šiurkštūs, nuo darbo sukietėję tėvo pirštai braukia mano skruostą, nebyliai žadindami. Prieš atmerkdama akis jaučiu, kad mano skruostai šlapi nuo ašarų, o jis bando juos nusausinti.
Švelniai patraukiu jo ranką, braukdama pirma per kairį, po to, per dešinį žandą, naikindama ašarų pėdsakus, kad broliai nepamatytų. Pirmas dalykas, kurį pastebiu, kai atmerkiu akis yra, kad tėvas apsirengęs ir pasiruošęs eiti į darbą. Širdis iškart suvirpa iš nerimo ir aš pašoku iš lovos, beviltiškai ieškodama laikrodžio, kurių nėra ant sienų mūsų namuose.
– Aš pramiegojau, ar ne? – klausiu uždususiu balsu, vis dar kriokiančiu nuo miego ir verksmo. Mano rankos ima drebėti, kraujas stingsta gyslose... Prieš šiandieną pramiegojau tik vieną kartą gyvenime... ir tai buvo keliomis minutėmis per vėlai.
– O Dieve, juk nieko nespėsiu! Ar broliai jau pasiruošę? Ar pavalgė? Juk nespėsi į darbą! Ir dar man iki mokyklos taip toli!.. – imu lakstyti kaip pamišėlė po kambarį, rinkdama daiktus, kuriuos išmėčiau vakar, kai prižiūrėjau kaimynų mergaitę. Širdyje graužiu, kam nesusitvarkiau ankščiau, bet juk nesitikėjau pabusti taip vėlai.
Staiga tėvo rankos mane apkabina, jis prispaudžia mano veidą į savo krūtinę ir aš beviltiškai įsikimbu į jo švarko atlapus, tyliai kūkčiodama, leisdama košmarui pagaliau palikti mano mintis.
– Apsirenk, pavalgyk, nusiramink. – jis šnabžda. – Šiandien tau svarbi diena.
Linkteliu ir be žodžiu įkrentu į kasdienę rutiną: dušas, drabužiai, pusryčiai. Virtuvėje mane pasitinka broliai, kurie atrodo išblyškę labiau nei visada. Vienas iš jų padeda ant stalo cinamono arbatos, kitas porą sumuštinių. Jie – apsirengę, susitvarkę, pavalgę ir... nelaimingi. Ko tik mama nebūtų atidavusi, kad pamatytų juos šitaip besielgiančius!.. Ir greičiausiai ji atidavė... daugiau nei mes galėjom tikėtis...
Mano rankos dreba, arbatos puodelis nukrenta ant žemės, o sumuštinis stringa gerklėje. Nė vienas iš jų – nei tėvas, nei broliai – nieko nesako. Tiesiog surenka šukes, padaro man dar arbatos ir kantriai laukia kol pabaigsiu.
Kelionė į mokyklą pilna įtampos. Aš nervingai muistausi, tramdau ašaras ir siaubo klyksmus, nes nenoriu matyti tų žmonių. Nenoriu žiūrėti jiems į akis ir matyti gailestį... nenoriu, kad jie gailėtųsi manęs... ar mamos... Ji nenorėtų gailesčio. Tik džiaugsmo, visada džiaugsmo.
Jie palinki man sėkmės, kiekvienas pabučiuoja ir suspaudžia ranką, duodami man stiprybės. O kad jie žinotų, kiek man tai teikia paramos!.. bet šiuo metu aš negaliu kalbėti, nes manęs laukia jie su gailesčiu, kurio aš nenoriu ir žodžiais, kurie nepadeda...
– Aš taip, taip užjaučiu. – Blondinė prie manęs prilekia ir stipriai apkabina. Jos mėlynose akyse blizga ašaros, tarsi ji jaustų mano skausmą. Žinau, kad ji verkia ne dėl to – Blondinė niekada nebuvo per daug empatiška kitų žmonių atžvilgiu.
Po to eina kitų eilė. Visi jie bando mane paguosti, sako, kad ilgainiui skausmas praeis, bet vienos iš jų žodžiai mane supykdo ir giliai įžeidžia.
– Viskas yra laikina, brangioji. Niekas nestabilu. Milijonai gydytojų padaro klaidų. Milijonai žmonių praranda artimuosius. Anksčiau ar vėliau tu būtum susidūrus su jos netektimi. Dabar tau belieka su tuo susitaikyti. Mes visada būsim šalia tavęs ir palaikysim, kai bus sunku. – ji šneka dirbtinai, pompastiškai, o baigusi atsisuka pažiūrėti į kitus su pasipūtusia šypsena, nes tikisi pamatyti pavydo žvilgsnius: juk ji pasakė tokią nuostabią kalbą!
– Gali susikišti savo paramą ten, iš kur neištrauksi. – pasakau, šiurkščiai pro ją prasibraunu ir lekiu link klasės, nes pamoka jau tuoj prasidės. Ten yra keletas žmonių, kurie meta man gailestingus žvilgsnius, bet aš juos ignoruoju. Po kiek laiko į klasę suguža ir likusieji, tarpusavyje besišnabždėdami. Greičiausiai apie mane. Juk JAI niekas nėra pasakęs kažko panašaus... tarsi man tai rūpėtų... jau nebe... nebe...
Per pamoką ji atsisuka su suprantančiu žvilgsniu akyse.
– Aš žinau, kad tu neturėjai omenyje to, ką pasakei. Tikriausiai jau gailiesi, ar ne? Tu niekada taip nekalbi ir mamos netektis atrodo yra pasaulio pabaiga. Bet taip nėra. Mes juk gyvenam toliau, ar ne? Išgyvensi ir tu, brangioji. O aš tau atleidžiu.
Aš ją ignoruoju, nors ir noriu iškabinti jai akis. Mintyse sukasi mamos paveikslas: jos nuoširdi šypsena, geraširdiškos akys, mielas elgesys... Visada norėjau būti tokia kaip ji...
Būk kantri. Būk kantri.
Pamokos pralekia greitai. Mokytojai man netrukdo ir leidžia nedirbti, kol netrukdau pamokos. Klasė ima tuštėti, šnabždesiai tolsta nuo manęs, kol galiausiai lieku aš ir „meilutis“.
Tai buvo tokia ironija būtent jį pavadinti meilučiu. Jis nekentė to vardo, sakė, kad apie jį nėra nieko mielo, nors mano akyse jis buvo pati švelniausia būtybė po mamos.
Net ir dabar, jis tyliai stebėdamas mane atsisėda ant kėdės šalia manęs ir laukia, kol prabilsiu. Jis nesiūlė apgailestavimų nei šiandien, nei per laidotuves, o gėlės, kurias jis atnešė buvo ryškiai geltonos lelijos – mamos mėgstamiausias. Už tai aš jį mylėjau dar labiau.
– Nekenčiu jos. – tyliai sakau, žinodama, kad jis supras apie ką šneku. – Ji mano, kad yra geresnė už visus, kad supranta, kas dedasi... Nieko nėra amžina...
Meilutis be žodžių paima mano ranką ir suspaudžia. Kurį laiką mes sėdim tyloje, kol klasės durys prasiveria ir Valeto galva kyšteli į vidų. Jo anglies spalvos plaukai, kaip visada, visiškai suvelti, o veide liūdna šypsena, nebūdinga jo būdui.
– Jau sutaisėm įrangą. Laukiam jūsų. – jis praneša ir tyliai uždaro duris.
Jaučiu kaip mano rankos vėl ima drebėti, man pasidaro sunku kvėpuoti. Meilutis to nepastebi, per daug pasinėręs į savo mintis, todėl aš greit nusiraminu ir atsistoju, ištraukdama savo ranką iš jo.
Netardamas nė žodžio, jis atsistoja ir lydi mane iki salės, kur sėdi jie. Aš nenoriu jų matyti, tuo labiau kalbėti apie tai, kas nužudė brangiausią žmogų mano gyvenime, bet labiau už viską aš nenorėjau nuvilti mamos.
Meilutis uždeda ranką man ant peties ir rimtai pažiūri man į akis.
– Viskas gerai. Aš pažadu, viskas bus gerai. – jis šnabžda. Tuomet pasilenkia ir prispaudžia savo lūpas prie manųjų. Bučinys trumpas, galbūt netgi nerimtas, bet mano ir meilučio santykiai niekada nebuvo „nerimti“.
– Ačiū. – pasakau ir, giliai įkvėpusi įeinu pro duris jiems į nagus.

Šiandien aš noriu pristatyti knygą, kurios autorė man labai brangus žmogus. Nors jos slapyvardis Lelija jums gali nieko nereikšti, man tai simbolizuojasi su svarbiausiu žmogumi mano gyvenime – mano motina.
Kiek tik pamenu, mama visada sirgo. Kol buvau maža, to nesupratau, nes liga man siejosi su gulėjimu lovoje, gydytojo apsilankymais ir neskaniais vaistais... bet mama sirgo... ir netgi labai stipriai.
Ji buvo laimingas žmogus. Niekada nepyko, o mūsų namuose vis dar yra tik vienas laikrodis. Iki pat kol pradėjau lankyti mokyklą, nebuvau mačiusi akyse televizoriaus ar kokio kito elektronikos prietaiso... Mama juokaudavo, kad jie kelia vėžį...
Knygoje „Kelias, kurio nepasirinkau“ mama rašė apie savo jaunystę... Kaip ji sutiko mano tėvą, kaip ji sužinojo, kad laukiasi manęs... jos išgyvenimai... Vienintelis skirtumas tarp jos ir knygos herojės Lilės yra tas, kad Lilės laiminga pabaiga nesibaigė mirtimi...
Mama visada kartodavo: „Aš turiu tris sveikus vaikus ir mylintį vyrą, tai ir yra mano laiminga pabaiga“. Ji niekada neprašė iš gyvenimo kažko daugiau ir viską priimdavo išskėstomis rankomis. Ar tai bebūtų jos brolis, sėdintis kalėjime, ar tiesiog paprastas benamis...
Ji išmokė mane daugelio dalykų... Jos dėka mano pasaulėžiūra yra skirtinga nei daugelio žmonių. Aš supratau, ankščiau nei kiti, kaip svarbu yra branginti dabartį. Nereikia žiūrėti atgal ar į priekį... labiausiai į priekį... niekada nežinai, kas nutiks...
Mirties patale ji šypsojosi. Ji šypsojosi ir kartojo: „Dukryte, kad ir kas nutiktų, bloga ar gera, priimk tai išskėstomis rankomis. Nesvarbu tu to norėjai ar ne, nes tas netikėtas dalykas gali tapti geriausia, kas nutiko tavo gyvenime... “
Tada nesupratau apie ką ji šneka, bet perskaičius knygą tapo aišku – apie mane. Aš nebuvau planuotas vaikas. Mano mama visiškai nenorėjo turėti vaikų prieš santuoką. Ji net nebuvo įsitikinusi, ar myli mano tėvą... Laukdamasi manęs ji patyrė daug streso, nebuvo laiminga, nes nežinojo, ko iš jos tikimasi kaip iš žmonos. Ji nežinojo, kaip tą rolę atlikti teisingai.
Tuomet prisidėjo dar ir jos dvynės sesers mirtis bei brolio sprendimas palikti šalį ir dirbti nelegaliai užsienyje. Knygoje rašoma: „Niekada gyvenime nebuvau tokia laiminga, kai pirmą kartą laikiau savo dukterį rankose“.
Tai man parodė, kokia neaprėpiama gali būti motinos meilė. Ji buvo nuostabi mama, žmona, sesuo, dukra... Visi ją mylėjo ir aš didžiuojuosi galėdama save vadinti jos dukra.
Mama sirgo krūties vėžiu. Kol ji buvo nėščia, tai nebuvo pavojinga ir nekėlė pavojaus nei man, nei broliams, nors yra didelė tikimybė, kad aš paveldėjau ligą...
Krūties vėžį įmanoma sustabdyti, todėl patartina tikrintis kuo dažniau.
Tačiau svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti, kad net jeigu ir sergate, nereikia pasiduoti. Mano mama niekada nepasidavė. Ji tiesiog spinduliavo gyvybe, kurios neturi dauguma visiškai sveikų žmonių...
Svarbiausia branginti tai, ką turite dabar. Nepamirškite to. Ačiū.

Automobilyje tyla. Aš jaučiu, kad jie nori manęs paklausti, kaip man sekėsi, bet aš nepasiruošusi apie tai šnekėti. Jų akys, kai šnekėjau buvo pilnos gailesčio... kai kurie netgi smerkė mane, o keletui tiesiog nerūpėjo...
Aš nenorėjau jų niekada daugiau matyti.
– Išsikraustykim į kitą miestą. – sakau, kai tėvas sustoja prie šviesoforo. Broliai sustingta, o tėvo rankos stipriau suspaudžia vairą.
– Aš galvojau apie tai, bet mama nebūtų norėjusi, kad mes bėgtume...
– Aš nekenčiu šio miesto. Nekenčiu šitų nejautrių, egoistiškų monstrų, kurie nenusipelno būti pavadinti žmonėmis. Aš nieko nesakiau tik dėlto, kad mamai čia patiko. – sakau, jausdama kaip akyse kaupiasi ašaros.
– Tai ne tau nuspręsti, kur mes gyvensim. Suprantu, kad mamos netektis sunku tau, bet galbūt man čia patinka. Galbūt tavo broliams čia patinka... Be to...
– Tiesiog pasakyk jai tiesą. – savo vienas iš brolių ir aš jaučiu tą neapsakomą norą apsivemti, nes tai nieko gero nežada. Melas niekada neveda į gerus dalykus.
– Jis susirado kitą. – sako kitas brolis. – Jau buvo su ja dar kol mama buvo gyva.
Man pasidaro negera, ima svaigti galva. Dar niekada nebuvau šitaip pasišlykštėjusi tėvu.
– Sustok ir išleisk mane, prašau.

Meilutis žiūri į mane susirūpinęs. Nežinau kodėl jis atėjo, kai jam paskambinau, nes bet kuris kitas būtų tiesiog pasiuntęs mane velniop. Galbūt aš jam rūpėjau taip pat, kaip ir jis man?
– Kaip jautiesi?
– Aš noriu Ramunės. – pasiskundžiu, nežiūrėdama į jį. Meilutis greitai paima mano mobilųjį ir surenka mano mielosios numerį. Ji taip pat buvo laidotuvėse. Galų gale, mes buvom geriausios draugės nuo darželio laikų...
– Brangute? – ji atsiliepia.
– Mieloji, man negerai. Man tikrai negerai. – sukūkčioju į ragelį. – Tėvas... jis... jis turi kitą... dar prieš mamai...
Išmetu ragelį, nes nebegaliu nulaikyti telefono. Meilutis tyliai jį paima, paaiškina padėtį mielajai ir vėl mane apkabina.
– Viskas bus gerai. Aš pažadu. – jo akys tokios tyros, tokios nuoširdžios, kad aš juo patikiu.

Meilutis melavo.