O čia sakyčiau neblogai, lyginat su prieš tai buvusiu vėju, turiu omenyje ne su tikruoju vėju, o su prie skaitytojo pritemptuoju. šitas prie skaitytojo nelabai panašu, kad būtų pritempinėjamas, todėl jis kenčia, bet...nenukenčia todėl. Jau geriau eik ta linkme, nei ana, nors paskutiniam su mėlynumu..na ana linkme taip pat gali eiti. Pastebėjau čia vieną dalyką, šioje erdvėje turiu omeny,..na gerai, kai žmonės išgirsta pamokymus ir pagal juos kažką tai bando keisti, pataisyti, tačiau...tie žmonės, kurie jau turi savo ašį, na ta prasme, kurie jau rašo norėdami kažką pasakyti, o ne šiaip sau bileką, kad tik būtų žodžiai, tai va šitie, prisiklausę tų pamokymų, pradeda keisti ne kosmetinę eilėraščio išvaizdą, pateikimo formą ar dar kažką daugiau išorinio, o jie pradeda keisti tą savo ašį, ko iš esmės pakeisti negalima ir neįmanoma, nes tai yra tas pats, kas esate jūs, jūsų savastis, o savastis turi kisti pamažu, savaime, pati, ką ji ir daro, tai turi būti kaip vyno brandinimas, palieki ir jis pats, o ne prišokęs kažką ten pylinėji ir vartalioji. Taigi - nekeiskite savo ašies atsižvelgdami į skaitytojų išsakytas mintis, komentarus, nes atsitiks blogiausia - jūs jos nepakeisite, o tik prarasite. Prarasite prieigą prie jos, prarasite mokėjimą ją išsišaukti, degraduosite ir pradėsite rašinėti taip, kaip tie pradedantys - eilėraščius be jokios ašies, tuštumas, tegul ir pauoštas gražiais žodžiais, nes skirtingai nei jie, jūs jau turėsite šiek tiek pateikimo praktikos, patirties. keiskitę viską ką tik norite...bet tik jau paskui, kai jau parašote, kai jau išsakote tai ką norėjote, savo esybę, kai jau esat išsukę, ištraukę tą ašį ir tada...na tada keitaliokite tuos figos lapelius:D bet nepradėkite iš karto nuo pačios ašies keitimo, nelieskite jos. Taip daryti gali tik tie, kurie dar to nėra išmokę, kurie tik jaučia kažką, kažkokį vidinį nerimą ir ilgesį, rašymo ilgesį, norą kažką užrašyti, kažką tokio, ko jaučiasi pilni, tačiau dar neturi tos prieigios ir niekaip negali...atsisėda ir nieko rimto, nors jaučiasi pilni...tegul tie ieškodami, bandydami išsitraukti tą savo ašį, surasti ją, kažką tai keitalioja ir lipdo esminai, o jūs tai ne, nes taip jūs tik gadinate...gadinate save...pastebiu čia tokių, kurie išmoksta išorinio meno, tačiau praranda vidinį, kurie savotiškai degraduoja..na šito nereikia priimti grynai vien šiam autoriui asmeniškai, bet...man atrodo jis blaškosi..bllaškosi ten, kur nereikėtų, tiesiog tegul nurimsta..taip:)
pirmoji eilutė klampi. ar tikrai tinka žodis "baigiantis"? tai, kas prasideda nuo penktos eilutės, laikyčiau eilėraščiu - tekstas tampa vientisas, eilutės iki tol, regis, gyvena kiekviena sau. ir dar tiek daug visko prikrauta, kad neįmanoma įsiminti teksto. manau, poezijai reikia bent lašo paprastumo, ne tik būtiškumo, be ir buitiškumo.
Gal dar utsidirpti kelits litukuts??...pet ai, tsitats man per tsunkuts..rytskiai...pe to kapkę paigiu itsgerti ir tuojauts nepeturėtsiu jokių patsiteitsinimų...jokių...nė uz ko patsitslėpti...taip.
apie tokį rašymą labai argumentuotai pasisako V. Kukulas straipsnyje „Šautuvas, kuris niekada neiššaus“ (Nemunas, Nr.15-16, psl. 8-9).
Trumpai tariant,- per gražu :- )
o aš sakau taip: yra tokia kūrybos stadija, kai autorius ieško savo, savitos išraiškos.Ir tai yra lygiai taip pat svarbu, kaip ir vaizdų kūrimas.
Vaizdą sukurti - taip, gal ir ne kiekvienas sugeba, bet juk vaizdas taip pat dar ne eilėraštis.
rekonieriumi gerai pastebėjo, bet ne jūsų supratimas apie poeziją skiriasi, o jūs einate jon iš skirtingų pusių :). Džiaugsmingo susitikimo vidury! :)
ir tada galėčiau pats sau pasakyti, kad tamstos supratimas apie poeziją skiriasi nuo manojo, tačiau, net ir taip suprantant poeziją, kaip galima įsivaizduot ją supranti, perskaičius šitą kūrinį, tai nėra geras tekstas.
netikiu, kad matai vaizdą, skaitant (nei garsiai, nei, kaip čia buvo pastebėta, tyliai). skaitydamas ir aš jo nemačiau ir kodėl gi turėčiau matyti, jeigu jo nematė pats rašantysis? šitas netikrumas matosi nuo pirmų (sakykim antros) eilučių iki paskutiniosios.
galbūt kažkam tai atrodo sveikintinas dalykas - prisiieškoti retesnių žodžių ir juos bandyti suguldyti į kelias eilutes taip, jog jie formuotų vaizdinį.
tokios išraiškos, kaip antai "leidžiasi nuolinkiais skydas su siela" ar "sagstydamas rūką žarijų akim" man asmeniškai yra tokios pat banalios kaip "dūžta šipuliais širdis nemylėjusi" etc.
galvojau rašyti du, vien už "melsvuojant pakalnėms", bet ir taip jau rašiau [i] ir [/ i] komentare, tad užteks ir vieno.
Na rafinuotai taip ... gražiai akrostichas skaitosi , nors pirmos eilutės norėtųsi ne tokios sudėtingos, kad ir: "baigiant laikui sėlint per ženklus", bet tai subjektyvu ...:) - 4