You're my angel

Pilna minčių, bet žodžių ... žodžių ... Nėra.... Jie dingo kartu su vasaros vėju ... Taip su juo ... Vėl ateis ruduo ir prasidės depresijos metas ir tik dėl to, kad ATĖJO ruduo... O kaip aš?? Ar dėl manęs verta verkti?? Ar aš verta kažkieno ašarų? Turbūt, kad taip ir jau spėjau įsitikinti ...

*****


*****




Ta diena buvo pati nuostabiausia mano gyvenime...
Artėjo Kalėdos, kurių taip nelaukiau. TA eilinė šeimos šiluma... JI jau pabodo, norėjosi kažko naujo... Tragiškesnio... Nepatirto... Nepažįstamo... Ir netikėto... Ta diena buvo viena iš tų, kai jaučiausi nuvylusi pasaulį ir nenorėjau likti pamokose norėjau dingti iš ten, kad patirčiau kažką, nes buvau įsitikinusi, kad mokykloje man gera ta diena nebus... Tačiau, kai tik išėjau į lauką pajutau labai nemielą šaltuką, lekiantį per mano kūną... Kaip keista, to niekada dar nebuvau jautusi, net nusišypsojau.. Nes toks nepatirtas jausmas aplankė mane... Tačiau draugėms garsiai pasiskųsti, kad man šalta irgi turėjau... Ir tik, kai išreiškiau savo nepasitenkinimą už nugaros ėjo į mane panašus vaikinas taip pat nepatenkintas oro gusiu patekusiu jam į veidą, kuris trukdė jam ramiai išeiti iš mokyklos... Aišku, jis mane išgirdo ir švelniai nusišypsojęs ir nusijuokęs pagriebė mane ant rankų ir pradėjo bėgioti po mokyklos kiemą, visiem rėkdamas kaip jam šilta PER mane... O aš klykiau ir liepiau jam mane paleisti (nors širdutėje jaučiau tokį pasitenkinimą, kad kažkas mane laiko ant rankų), bet jis manęs neklausė ir vistiek bėgiojo su manim ant rankų....... kol mes...... neįkritom į pusnį.... Na, o tada dar labiau sušalom... Bet turėjau visai gerą pasiūlymą iš jo pusės.... Jis mane pakvietė į kavinę arbatos, "kad širdutės įkaistų".... Ach... Tos karštai šaltos žiemos dienos... Į mano gyvenimą įžengė absurdas - vaikinas, kurį be galo mylėjau ir visi mums tos meilės pavydėjo... Iki tol kol vakarą prieš naujus metus man jis pasirodė kažkoks keistas... Gal per daug atsipalaidavęs, o gal per daug tiesmukiškas ir tada sužinojau visą tiesą.... jis narkomanas... O aš mylėjau jį - narkomaną... Baisu. Aš mylėjau narkomaną... O narkomanas mylėjo mane... Priežastis - per daug geras gyvenimas, tik dėl to atsileido narkotikams, suprato, kad pasaulis jam per geras, o gal.... per blogas.... Nežinau ... to jis man nesakė... Jis bande mesti - dėl manęs. Bet nepavyko, kalti - draugai, kurių aš nekenčiu, tik per juos jis dar labiau įniko į narkotikus... Tik dabar supratau, kad gavau tai ką norėjau patirti ... Visada svajojau patirti kažką tragiško, ir štai gyvenimas pasisuko tiesiai į mane. Ne aš ėjau paskui gyvenimą, o jis ėjo į mane ir mane žudė... Aišku savo meilės nepalikau dėl to, kad jis narkomanas, nes meilė ir narkomanai nesusiejami dalykai, privalėjau jam atleisti, nes ji mylėjau... Jums aišku kyla klausimas ar aš nepradėjau vartoti... NE!!!! Jis tikriausiai mane būtų užmušęs jei būčiau pradėjus vartoti, pats man ne kartą sakė: "per daug tave myliu, kad tave prarasčiau, žinau, kad pats dingsiu iš čia, bet tu turi likti čia ir įgyvendinti visas savo svajones. Aš myliu tave. Taip, aš tave myliu ir mylėsiu tave amžinai net tada, kai manęs nebebus..." Aišku aš apsiverkiau argi matėt tokį narkomaną romantiką... Kartą, kai jis buvo kaifo įkarštyje aš užėjau į jo kambarį, jis gulėjo kaip angeliukas, tarsi jis būtų ten, viršuj, jau nebe pas mus ir žinojau, kad jam ten labai gerai, tada nesugebėjau patylėti ir garsiai sušukau: you're my angel. Jis tai išgirdo ir atgavęs žadą išbučiavo taip kaip dar niekas nebuvo manęs bučiavęs.

Juoda, visi juodi, o aš balta...
Mėgdavau būti ne tokia kaip visi, bet tąkart nelikau suprasta... Jis dingo, visus palikdamas, išskyrus mane. Jis visada su manim. Visiems laikams.

Pirmas dublis baigės. Ir aš atsibudau iš tragiško sapno.






"If we could sniff or swallow something that would, for five or six hours each day, abolish our solitude as individuals, atone us with our fellows in a glowing exaltation of affection and make life in all its aspects seem not only worth living, but divinely beautiful and significant, and if this heavenly, world-transfiguring drug were of such a kind that we could wake up next morning with a clear head and an undamaged constitution-then, it seems to me, all our problems (and not merely the one small problem of discovering a novel pleasure) would be wholly solved and earth would become paradise."
ALDOUS HUXLEY
1894 - 1963