''Gatvė, rašalas ir Aš“

I dalis


                    Eilinis vakaras. Sėdžiu pačiame miesto centre, ant suoliuko. Grožiuosi tuščiu dangumi ir gatvėmis, mintyse dėkoju žmonėms už jų dosnumą, dėl kurio dabar galiu gerti pigų rašalą. Žinau, jog išgėrus du butelius suoliukas atstoja didžiausią lovą, o dangus – šilčiausią ir minkščiausią pūkinę antklodę. Taip pat žinau, kad lėtai geriant, alkoholis veikia silpniau, tad nestabdau. Įpusėjus butelį savo purvinais pirštais prasisegu šiandien rastą paltą ir leidžiu žvarbiam vėjui savo šiurkščia ranka paglostyti man gerklę. Su kiekvienu gurkšniu ta ranka, rodos, darosi vis švelnesnė, malonesnė, tačiau jos meile piktnaudžiauti negalima – iš patirties žinau, kad už draugystę su ją reikia atsakyti ryte. Pasimėgavęs vakaro vėsa užsisegu užtrauktuką iki pat galo. Vėjas, lyg dėl to būtų užpykęs, papūčia taip, jog vos išlaikau butelį rankose. Į tokią vėjo reakciją atsakau ironiška šypsena ir keliais dideliais gurkšniais vyno. Baigiau butelį, tuščia tvarkingai nuridenau kažkur po suoliuku. Atsilošiau, galvą užverčiau į dangų ir užsimerkaiu: įsivaizdavau gražų, žvaigždėmis ir dideliu išblyškusiu mėnuliu papuoštą dangų, įsivaizdavau, jog sėdžiu apsikabinęs mylimą merginą ir mes abu tylėdami tik grožimės tuo nuostabiu grožiu ir dalinamės šiluma, ji apkabina mane per kaklą ir stipriai stipriai pabučiuoja, taip saldžiai ir taip šiltai – buvo gera, tada atsimerkaiu, pamačiau akliną tamsą su banano formą primenančiu daiktu, o vietoj merginos ir jos bučinio buvo tik butelis prie mano lūpų, kurį nuleidęs pastebėjau, jog nubučiavau gerą trečdalį jo turinio.                     
                    Pastebėjau atlipusį butelio etiketės kraštą, jį švelniai nykščiu prispaudžiau, kelis kartus perbraukiau - prilipo. Žiūrėjau į vyna, kuris tikriausiai dėl taros atrodė juodas it dabartinis dangus, tačiau aš žinau, kad jis ne toks, jis ne bjaurus velnio gėrimas, jis mano geriausias draugas, ištikimas, suprantantis, sušildantis. Užsiverčiau butelį- nuleidau, vėl užsiverčiau... Mano pasimatymas su naktimi ėjo į pabaigą: vynas baiginėjosi, pokalbių temos taip pat greitai sęko, o ir akių vokai darės vis sunkesni. Atsiguliau ant suoliuko, teko sulenkti kojas, kad visas tilpčiau. Pasidėjau vieną ranką po galva, kitoje laikiau butelį. Vis rečiau beatsimerkdamas dar sugebėjau suprasti, kad nebeįveiksiu likusio vyno – jį įsikišau po palto skvernu ir prispaudžiau prie krutinės... Jaučiausi beveik laimingas...