***

I

Ne, tavo meilė netikra...
Ji it gyvatė nuodingiausia rangos,
Ir tyko tyliai laukdama,
Vis taikydamasi man įgelti.

Melagis tu ir pataikūnas,
Ir tavo meilės žodžiai netikri.
Tu užsivilkęs apgaulingą rūbą,
Manęs be perstojo sieki.

Juk, pripažink, kad įgeidis esu,
Kurio bet kokia kaina nori tu.
Nerūpi tau mani jausmai,
Ir mano prašymams esi tu kurčias.

Ramybėje manęs palikti negali,
Ir tik todėl, jog egoistiškai geidi...

II

Per prievartą juk mylimas nebūsi,
Bet pripažinti to tu negali.
Ir lyg instinktų vedamas žvėris,
Mane kaip auką tu vaikaisi.

Ne grobis aš ir tuo labiau ne lobis,
Kurio taip stipriai tu laimėt veržiesi.
Juk džiaugsmo tavo atkaklumas neatneš,
Ir tikslas tiek jėgų nevertas.

Bandai laimėti pralaimėtą kovą,
O dar mane naivuole vadini.
Nejaugi tu tikrai tikiesi,
Kad pasiliksiu su tavim?

Ne, nesakyk geriau... tylėk..
Atsakymo girdėti aš nenoriu.

III

Nebūk šešėliu ir nepersekiok manęs,
Palik ramybėj  - aš prašau tavęs.
Nenoriu, negaliu ir neturiu jėgų,
Daugiau tavąją meile būti.

Ir tavo elgesys man daros atgrasus,
Kam reikia viso to?
Kai galim pasilikt prisiminimus
Iš mūsų laiko tik gražius.

Kam melas tas ir šmeižtas pagiežingas,
Kuriuo kitus užnuodyti bandai.
Kam pyktis, veidmainiavimas niekingas,
Kuriuo kasdien alsuoji tu.

Jei tau nedorėlė tokia esu,
Tada pamiršk mane, nereikalinga aš esu.