I

Zvimbimas ausyse vis dar nerimo, kai jis pradėjo peikėtis iš transo, taip pat staiga, kaip kad jis ir buvo prasidėjęs. Svirduliuodamas ir nevalingais rankų judesiais, tarsi bandydamas sugraibyti ką nors ore jis ėmė šaukti:
- Lyja! Lyja! Kur tu?!
        Niekas neatsiliepė, o praeiviai dilbčiojo į jį, palaikę eiliniu valkata ar pamišėliu, tačiau stebėtingai gerai apsirengusiu.  Visi stengėsi jį apeiti per gerą pusmetrį. Pamažu pradėdamas gaudytis, kur esąs, jis išsitiesė, kiek tegalėjo ir vis dar jausdamas silpnumą bei dilgčiojimą smilkiniuose, nužingsniavo tolyn. Kai kurie praeiviai, vis dar debtėldavo atsisukę, ar neišvys šio nemokamo šou biso.  
       
        Vos tik atsirakinus duris ir įėjus į butą, kaip ir kiekvieną kartą jo žvilgsnis pirmiausia krito į didžiulį paveikslą ant sienos. Atrodytų, lyg jame pavaizduotai jaunai moteriai, pro langą stebinčiai beužmiegantį miestelį, laikas neegzistavo, o dėl lengvai kilstelėtos rankos, atrodė, nelyg ją būtų kas paėmęs ir vedęsis su savimi į tą vidurvasario naktį, kuri nebeatrodė tokia tamsi, paveikslą padengusio storo dulkių sluoksnio dėka. Neatitraukdamas akių nuo jo, jis sunkiai, beveik vilkdamas kojas nusigavo iki krėslo ir jame susmukęs, prieš pat užmigdamas, tesugebėjo ištarti:
- Mano Lyja.