Negaliu žiūrėti į veidrodį – randai, palikti suskeldėjusių pirštų ima sopėti, degti ir sviedžia mane į šulinį, pripildytą praeities momentų sieros. Svylančios odos kvapas ratu pritraukia dešimtis išbadėjusių hienų, kurios negaląstas iltis smeigs į pačius šviežiausius pūlinius.
Čia dvelkia oda. Perbraukusi pirštais per sofos paviršių, jaučiuosi lyg glostyčiau kažkam nugarą. Stuburu aukštyn ir štai, skęstu Atlante*.
Mano pamaina jau prasidėjusi, kanjonas prieinamas visiems lankytojams, net jei jie tenori ištiesti ranką į bedugnę ir pamosuoti atradę laisvę liesti tai, kas turėtų priklausyti vienam.
Antausiai liejasi man ant skruostų ir pamažu aš imu užuosti lietaus kvapą, kuris padeda man toliau kvėpuot ir kažkuri mano dalis ima basomis lakstyti daugiaaukščių stogais, stengiantis išvengti šukių. Cakt. Grįžau atgal. Girdžių inkštimą, kažkas skubotais lyžtelėjimais pradangina mano serbentinį kūno vyną, nusidriekusį šlaunimi. Šešios rankos apglėbia mane it kūdikį ir švelniai pasūpuoja. Sekundę pasijuntu lyg motinos glėby, kol sugriebta už plaukų nesu sviedžiama šonan.
Atsiduriu šalia židinio. It Everesto viršūnės snaigė imu raičiotis tirpdama ir jausdama šnypščiant visus keturis tūkstančius apgamų, kuriuos taip švelniai bučiuoja oranžinė buduaro motina.
Dabar mane turėtų pakeisti. Turiu laiko savo klajojančios geldos skobimui. Dryžt, dryžt. Ir manai, jog nudiri skalpus praėjusių valandų drakonams.
“Glikia mou**” vis kartoja jie ir aš tylėdama nusirengiu.
__________________________________________________________
* Pirmasis kaklo slankstelis, arba atlantas (atlas), remiantis kaukolę.
**Glikia mou (graik.) – mieloji.