Išaušo sumautai gražus rudens rytas. Vandensvydžio varžybos jau buvo pasibaigusios, todėl berniukai ir mergaites, ramiais žingsniais nutipeno prie sraunios upės.
- Kas čia per upė? – paklausė mergaitė išsidažiusi raudonai.
- Čia?
- Na taip, čia.
- A, - nusijuokė berniukas, - tai...
- Na...
- Tai tik Nilas.
- Nilas?
- Nejau nesupratai pati?
- Supratau.
- Šaunu. Dabar eikime ir išsimaudykime.
Berniukai ir mergaitės, pasišvilpaudami nulėkė prie kranto ir nustebo pamatę geltoną dėžę.
- Kas čia per dėžė?
- Čia?
- Na taip.
- Hmm, - susirūpino berniukas.
- Nežinai?
- Žinau. Tai rokenrolo karaliaus automobilio garažas.
- Sakyčiau didokas.
- Na... kiekvienam savo, - nusijuokė mergaitė ir įbrido į vandenį.
- O kaip gi garažas?! – suriko Kolumbas.
- Baik, Kolumbai, palikim tą garažą ramybėje. Jis juk ne mūsų, o rokenrolo karaliaus.
- Paistalai! - staiga pasigirdo balsas iš geltonojo garažo, - čia paprasčiausias sandėliukas.
- Kas? – išbridusi iš vandens paklausė mergaitė.
- Gal tu kurčia? - piktai atšovė balsas, - čia sandėliukas, o ne rokenrolo karaliaus garažas.
- Turi ilgą liežuvį, - supykęs tarė Kolumbas, - jei čia tik paprastas sandėliukas, tuomet aš balerina.
- Aš tau sakau, - pabandė teisintis balsas, bet berniukai pririšo jį prie medžio, o medį nupjovė ir įmetė į Nilą.
- Šaunuoliai berniukai, - paplojo geltonplaukė Silvija, - nepabūgot šito keisto diedo.
- Na... – nuraudo Aldonas.
- Na... – pažaliavo Zigmas.
- Jūs mano narsuoliai, - dar kartą pagyrė Silvija ir pabučiavusi savo draugę Saulę nubėgo į vandenį.
- Jos...
- Taip... jos nubėgo.
- Ak...
- Būtent...
- Ką darysime?
- Nieko.
- Būtent.