Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







1. Praeitis...
1951 metai, vasario 20 diena...
Vaikščiodama po prekybos centro, koks tuo metu galėjo būti, parduotuves su Rūta, Emile ir Lėja, kažkaip keista jaučiausi. Nors prieš vaikštinėjimą po parduotuves nieko blogo negaliu pasakyti, bet šįkart kažkas buvo keista, lyg būčiau stebima ar panašiai... Vis apsižvalgau aplinkui, tačiau nieko keisto nepastebiu...
Mano mintis išblaškė Rūta su Emile, jos norėjo dar pasivaikščioti po parduotuves, bet aš nusprendžiau, jog šiai dienai man užteks, todėl jos nuėjo toliau sau vaikščioti, o aš su Lėja likom dviese. Mūsų broliai liko namie, nes kaip tipiškiems vyrams, jiems parduotuvės nepatinka, o ypač su mumis. Lėja paliko mane sėdinčią ant suoliuko su pirkiniais, o pati užsuko į paskutinę parduotuvę pažiūrėti visokių niekučių. Tuo metu kol sėdėjau mano dėmesį patraukė ryškiai apšviesta vitrina, todėl daiktus palikau ant suoliuko ir nuėjau apžiūrėti vitrinos, kas ten tokio. Priėjusi arčiau, pamačiau užrašą, žibančiomis ir labai apšviestomis raidėmis, „TATUIRUOTĖS“. Taip. Jau tuo laikotarpiu jas darė, tik jos buvo nepopuliarios ir be galo skausmingos.
Pagalvojau kaip norėčiau vienos, bet tai neįmanoma, Rūta jau vieną kartą mėgino pasidaryti, bet po savaitės išbluko, o po dviejų jau visiškai net nebuvo žymės, kad kada nors ten kas nors buvo, tai dėl mūsų neįprasto gebėjimo nesenti ir todėl oda atsinaujina iškart. 
Taip man bemąstant, staiga pajutau, kad esu jau nebe viena ir nukrėtė šiurpas taip kaip niekada nėra buvę ir kažkas paklausė:
- Norėtum? – tai buvo nepažįstamas vyriškas, ar bentjau paaugliškas, balsas.
Atsisukau nustebusi ir pamačiau vaikiną: tamsiaplaukį, aukštą, žinoma aukštesnį už mane, bet nėra ko ir stebėtis. Juk mano ūgis buvo tik 1, 62 m. Vaikinas buvo nuostabių pilkų akių, net sutrikau nuo tokio skvarbaus jo žvilgsnio.
Gerai, kad tuo metu pastebėjau Lėją išėjusią jau iš parduotuvės ir besidairančią manęs, tad vaikinui nieko neatsakius nuskubėjau pas ją. Visą laiką kol ėjau, jaučiau į save įsmeigtas jo akis, gerai, kad neatsisukau. Neįsivaizduoju ką tada būčiau pamačius, be to nenorėjau parodyti savo užkaitusio veido, tikriausiai buvau visa išraudus.
Greitai pasiėmiau visus pirkinius, priėjau prie Lėjos ir patraukėme į stovėjimo aikštelę, kur buvom palikusios automobilį. Visą kelia kol ėjome, Lėja nepaleido manęs iš akių ir labai įdėmiai stebėjo, buvo toks jausmas, kad ji mane permato kiaurai. Negalėjau leisti, kad ji pastebėtu mano sumišimą, tad pasistengiau nusišypsoti savo įprasta šypsena, tai gal kiek nevykusiai gavosi, nes Lėja keistai į mane pasižiūrėjo, tačiau kol kas nieko nesakė.
Kai priėjome automobilį, Lėja vis dėlto pastebėjo mano sutrikimą ir paklausė:
- Kas yra?
- Nieko - atsakiau ir nusukau savo veidą į kitą pusę, kad nematytu mano dar didesnio sutrikimo.
Džiaugiausi, kad atvažiavome dviem mašinom, nes nebūčiau ištvėrusi to laukimo kol pasirodys Rūta su Emile ir žinodama kiek jos visko prisipirks, tai nebūtu užtekę vietos visiem vienoj mašinoj ir kartu su pirkiniais, nes kai jos pradeda apsipirkinėti niekas negali jų sustabdyti. Jos tampa parduotuvių maniakės, tiesiogine to žodžio prasme.
Visą kelią važiuojant į namus, niekaip negalėjau iš  galvos išmesti to vaikino sutikto prekybos centre. Nors aš su juo net nekalbėjau, atrodo, tarsi galėčiau paimti jį už rankos ir leistis su juo į giliausią gelmę. Krutinėje kirbėjo jausmas, kad jau esu jį kažkur mačiusi ar pažįstanti. Nors buvau tikra, kad niekada prieš tai nebuvome susitikę. Jaučiausi labai sutrikusi, nes dar niekada taip nebuvo man atsitikę. Tarsi galėčiau įsileisti jį į visas savo mintis ir jausmus. Šviesius ir tamsius, net ir į pačius slapčiausius. Į visas kertes ir amžius, kiek jų jau pergyvenau. Užburtus sodus, požemio karalystes. Į viską, kas telpa apačioje seniausioje sieloje.
Savo apmąstymus palikau ramybėje tik išgirdusi savo vardą, kurį šaukė Lėja:
- Milėja, gal galėtum padėti nesėdėjus? Ir taip sunku – murmėjo Lėja bandydama pakelti nemažą kiekį pirkinių.
- Gerai – atsakiau ir paėmiau kelis iš daugumos maišelių, pagalvojau, kad nebūtume merginos, jei kiekvieną kartą neprisipirktume visokių niekučių ir galybę rūbų. Broliai vėl šaipysis, jog nusiaubėme visas prekybos centro parduotuves, nuo tos minties nusišypsojau. Gerai pagalvojau ir supratau, jog Rūta su Emile dar daugiau atsiveš visko, tai broliai nuo jų tikrai neatstos dar kokią savaitę, nuo to dar labiau praplatėjo šypsena. Gerai, kad tokias išvykas apsipirkinėjimui rengiam tik 2 - 3 kartus per mėnesį.
Beeinant link namų, pamačiau kaip vyresnysis broliukas Adrijus atskuba mums į pagalbą. Priėjęs prie manęs man nusišypsojo. Taipogi  jam pro akis neprasprūdo kiek visko prisipirkom, tad paklausė:
- Tai ką visas parduotuves nusiaubėt? Negalėjot ir kiek kitiem palikti? – Ir man nespėjus nieko pasakyti, su dar labiau praplatėjusia šypsena jis nuskubėjo prie mašinos, kur jo jau su nekantrumu laukė Lėja.
Vos žengusi žingsnį į namus iškart pasijutau geriau, ramesnė ir atsipalaidavusi, nes tik namai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjome neapsimetinėti kuo nesame - paprastais žmonėmis kaip visi. Namuose galėjome būti tais kas iš tikrųjų esame. Todėl net visos mintys apie prekybos centre sutiktą vaikiną buvo užmirštos. 
Kai žengiau pora žingsnių namuose, mane pasitiko kiti 2  broliukai, paėmė iš rankų krepšius ir nunešė į mano miegamąjį. Tik aš Orestą su Kajum vadinu broliais, nors jie ir nėra tikri broliai. Mano šeimos nariai visi yra susiporavę: Adrijus su Emile, kuri taip pat nėra tikra mano sesuo, Orestas su Lėja ir Kajus su Rūta, tik aš vienintelė neturiu poros. Dažnai sugaunu jų žvilgsnius, kai būnu viena. Tikriausiai jie tikisi, kad kada nors ir aš sutiksiu sau tinkantį žmogų, kuris bus su manimi visą gyvenimą, bet aš abejoju ar kada nors atsiras toks žmogus. Per daug jau nuklydau į savo apmąstymus, tad tenka grįžti į realybę kur broliai už tokį jų paslaugumą nusipelno didelio pliuso. Tuo metu, kol jie nešė maišus, aš nuėjau į virtuvę nunešti maisto produktų, kuriuos nusipirkom šiandienos vakarienei ir dar mašinoj liko maisto dar kokiai savaitei, tuo metu grįžo Lėja su Adrijum bei likusiais daiktais. Adrijus priėjo prie manęs, apkabino ir pakštelėjo į skruostą. Aiktelėjau iš nuostabos ir atsisukau sutrikusi, nes toks elgesys jam neįprastas.
- Kas čia dabar? – paklausiau nustebusi.
- Čia tau už tai kad esi ir kad kiekvieną dieną mus lepini nuostabiausiais patiekalais – atsakė nusišypsojęs.
Kiekvieną vakarą ir ne tik, man tenka gaminti. Visi sako, kad niekas daugiau nemoka taip skaniai gaminti kaip aš. Nors man tai atrodo visiškai juokinga, aš negalvoju, kad skaniai gaminu.
Kai Adrijus taip netikėtai mane „užpuolė“, man kilo įtarimas. Lėja tikriausiai jam kažką pasakė dėl mano tokio neįprasto elgesio ir Adrijus nori išsiaiškinti kame problema, nes mane tikrai nelengva išmušti iš vėžių. Esu gan ramaus charakterio ir jei kada sutrinku, tai visiškai to neparodau, tačiau dabar kažkas yra kitaip lyg viskas pasikeitė, tik kol kas niekaip negaliu suvokti kaip ir kuo.
Vis dėl to kaip gerai, kad šiandien šeštadienis ir nereikia į mokyklą, o gal ir iš dalies blogai, nes visi bus namuose ir varstys mane keistais žvilgsniais. Teks kaip nors apsimesti, kad viskas gerai. Tad nuėjau į savo kambarį apžiūrėti kalną pirkinių įsigytų šiandiena ir pasimatuoti begalę rūbų.
Atidariusi duris, mane pasitiko kambario netvarka, nors esu pakankamai pedantiška, ne visada yra užsidegimas tvarkytis, tad kartais kambarys atrodo kaip po didžiulės katastrofos. Mano kambarys yra pakankamai didelis kaip man. Su nemažu balkonu iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į mišką. Pro medžių viršūnes galima matyti pievą, kurioje mes visi mėgstame leisti laiką, o ypač pavasarį, kai nustoja lyti ir pasirodo pirmosios gėlės. Nenuostabu, kad pro mano langus matosi tiek daug juk namas 3 aukštų ir mano kambarys yra pačiame viršuje.
Pats kambarys  gan paprastas: stovi didžiulė balta lova, rašomasis stalas apkrautas tona knygų. Per, vos ne visą sieną, pakabintas veidrodis, tai sukuria toki įspūdį, kad kambarys yra milžiniškas. Per kitą sieną  pakabinta knygų lentyna, kuri užkrauta įvairiausiom knygom, įvairiausių laikų, įvairiausių žanrų, sukauptomis per mano gyvavimo laikotarpį. Visa kambario erdvė kreminės ir baltos spalvos mišinys tik grindys medinės, švelniai rudos spalvos bei trejos medinės durys, tokios pat spalvos kaip grindys; vienerios vedančios į namą, kitos į vonios kambarį, o trečios į milžinišką drabužinę prikimštą rūbų, kuri po šio apsipirkinėjimo dar labiau papilnės.
Vis dėlto kaip džiaugiuosi būdama namuose tarp savo daiktų, o ypač savo kambaryje, kuriame praleidžiu daugiausiai laiko ir kuriu savitą pasaulį priklausantį man vienai ir niekam kitam.
Atsidusau ir nusprendžiau nutraukti tokius savo apmąstymus. Pamaniau šiai dienai ir taip visko užteks: nuotykių, apmąstymų. Todėl apsisukau ir pažvelgiau į kalną rūbų gulinčių ant mano lovos. Pradėjau matuotis nuo nėriniuotos, juodos, iki kelių ir labai aptemtos suknelės trumpom rankovėm bei prie jos iš krūvos išsitraukiau juodus šilkinius batelius, plokščiu padu; taip apsirengus pažiūrėjau į save veidrodyje ir tai ką mačiau mane labai džiugino, nes atrodžiau stulbinamai. Tad nusprendžiau, kad tokie rūbai tiks išvažiuojant į miestą. Dievinu juodą ir baltą spalvas, tačiau prie aplinkinių renkuosi neutralių spalvų rūbus, nes kaip pastebėjome, per savo egzistavimą, kad žmonės jaučiasi geriau su tais, kurie neišsiskiria. Todėl ir tenka taip gyventi, nelabai paisant savo norų. Nusirengiau šį komplektuką ir perėjau prie kito, vėliau prie sekančio ir taip toliau, kol galiausiai apsistojau ties aptemtais, tamsiai mėlynais džinsais ir paprasta, trumpom rankovėm žydra maikute. Apskritai man tiko žydra spalva labai derėjo prie neįprastai žydrų akių, dar labai tiko juoda ir balta spalvos, nes mano plaukai buvo be galo juodi ir iki juosmens, o dar ir neįprastos akys, būdingos mano šeimai, taip pat leido atkreipti aplinkinių dėmesį į tai kokie neįprasti mes esame.
Išsimatavus visus rūbus, viską sutvarkiau ir sudėjau į drabužinę. Kai tvarkiau rūbus, tai tuo pačiu  sutvarkiau ir visą kambarį. Baigus, kambarys atrodė be galo tvarkingas ir nuostabiai šviesus, tik pažvelgus pro langą pastebėjau, kad jau vėlu ir pats laikas leistis žemyn, gaminti šeimynai vakarienę. Taip begalvodama išėjau iš kambario ir pradėjau laiptais leistis link virtuvės. Tuo metu išgirdau iš apačios sklindantį šurmulį, tikriausiai grįžo merginos, nes jos visada grįžta su visais trenksmais. Taip visi namiškiai sužino kas grįžo. Taigi nulipus į pirmą aukštą pamačiau, kad neapsirikau galvodama kas grįžo.
2011-04-05 19:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-21 00:55
St Sebastianas
Na, negaliu sakyti, kad blynas prisvilęs... Sakyčiau, čia karvės blynas...

Galima nesąmones rašyti ir iš to gauti humorą. Tačiau rašyti nesąmones vien dėl nesąmonių rašymo yra baisu. Ir dar teisinti, kad tokius blynus kepiau prieš šimtą metų. Tuomet visiems kyla natūralus klausimas: "Tai kokius karviaš... khem, khem, blynus kepi dabar?" Ir iš tiesų pasidaro nejauku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 21:53
Dvasių Vedlė
Pataisymas:
autorius bando skaitytojo atmintį*

:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 21:52
Dvasių Vedlė
Toks jausmas, kad autorius bando autoriaus atmintį: ar tik nepamiršai to žodžio, kuris buvo paminėtas ankstesniame sakinyje??? Aprašymai pernelyg smulkmeniški, tačiau visiškai nenuoseklūs.

Pasiteisinimas, kad man buvo n metų, kai rašiau "m" kūrinį - ne pasiteisinimas. Čia niekas į amžių nekreipia dėmesio, niekas nežiūri naujokas ar senas, ir tikrai niekas nepaguos, jei padejuosi, jog pirmasis seniai keptas blynas gavosi prisvilęs...

Turiu ir aš panašų blyną, gerai, kad tais laikais, kai jį rašiau praktiškai neturėjau priėjimo prie interneto ir, ačiū diev, nežinojau, kas yra rašyk.lt...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 20:12
Aurimaz
...ir sakinius reikia išmokti matematiškai tiksliai regzti. O tai paskui nespėji nesuprasti, ko nenorėjai nepasakyti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 19:52
Lašas ant stiklo
Aš nei kiek nesiginčyju, kad nereikia nežinoti tikrosios. Reikia ir dar kaip, tačiau ne visada viskas išeinama, kaip norima;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 19:49
Aurimaz
Whatever, pirmas ar paskutinis tas blynas... Šitą dar ne vėlu pasukti alternatyviosios istorijos keliu, prieš tai gerokai patyrinėjus tikrąją. O kad tikrąją žinoti reikia, tai jau faktas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 17:21
Lašas ant stiklo
DABAR kurinys tik pradėtas rašyti ir jo niekur kol kas nežadu publikuoti, todėl jo ir nekeliu... Bet jei tau nepatinka, tai kodėl skaitai? O gal tave pakylėja kitų menkinimas?
Mano manymu "svylantys blynai" tam ir reikalingi, kad IŠMOKTI.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 16:54
Exuss
Padriki ir nelogiški dalykai netampa fantastikos literatūros žanru, tik dėl to, kad neatitinka realybės.
Svylantys pirmi blynai dažniausiai nėra viešinami. Sakai, rašei šitą kūrinį seniau, taigi, gal pradėkime nuo to, ką rašai DABAR, kai jau esi patobulėjusi ir gali pasiūlyti nebe pirmąjį blyną.
Be to, visada galima perrašyti, jeigu manai, kad idėja verta dėmesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 16:42
Lašas ant stiklo
Taigi. Kaip matau, dauguma žmonių mane "suvarėt". Noriu paaiškinti, kad veiksmas vyksta ne Lietuvoje, todėl, kad ir vasario 20,yra šilta. Taip, tai fantastika, tačiau aš ją įsivaizduoju kiek kitaip. Kai rašiau šį kūrinį buvau dar vaikas ir nieko apie tai nenusimaniau. Dabar, kai turiu šiek tiek daugiau patirties ir man tai atrodo kiek kvailoka, tačiau ką jus pasakytumėt kokių 14 metų merginai? Juk visi nuo kažko TURI pradėti. Juk negimstam genijais - gyvenimas mus tokiais padaro.
Be to, kai rašiau visa tai, nežiūrėjau į istorinį kontekstą, todėl ir yra taip padrika ir nelogiška, tačiau juk tai ir yra FANTASTIKA. AŠ taip įsivaizduoju to laikmečio gyvenseną ir tikrai nesidomėjau kas eilėj stovėjo prie mėsos ir kt.
EXUSS -  tai tik sutapimas 1951 metai.
AURIMAZ - tai tik įvadinis skyrius, todėl nebutinai turi būti fantastika jau nuo pirmojo sakinio.
Aš stengiuosi tobulėti, todėl dažniausiai pirmi "blynai" ir prisvyla...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-06 11:35
Exuss
Ir dar... sprendžiant pagal tai, kaip aprašytas apsipirkinėjimas, tai autorė tik įsivaizduoja, kas būtų, jeigu galėtų šitaip apsipirkti.

Aptempti moteriški džinsai 1951-metais? WTF!?

Ir dar, jeigu tai Amerika, tai tatuiruočių salonas jokiais būdas negalėtų būti prekybos centre. Pa'google'inau, tai radau, kad kai vienas iš JAV tatuiruočių pionierių Wagneris mirė 1951 metais (sutapimas?), tai jo saloną sugriovė, jo tatuiruočių piešinius sunaikino. Tatuiruotės tuo metu buvo žiauriai nepadoru ir šlykštu. Po 1950-ųjų Amerikoje tatuiruotės pradėjo populiarėti tarp jūreivių ir kareivių, kurie grįždavo iš Rytų Azijos ar Afrikos.

Ir dar, vasario 20 diena ... turėtų būti dar šaltoka ir sniegas visur.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 21:34
Mylista sutinka su viskuo
Draugai! Mes čia visi draugai, bet yra tokių draugų, kurie mums ne draugai. Kai Tarybų Lietuvos darbininkai ir kolūkiečiai lieja prakaitą atstatydami tėvynę po žiaurios fašistinės okupacijos, įdėdami nenuilstančias pastangas sukurti šviesų socialistinį rytojų, vis dar pasitaiko smulkiaburžuazinių elementų, kurie dykaduoniauja ir dergia tarybinio gyvenimo pasiekimus nebūtais prasimanymais. Tokiem elementam reikia duoti griežtą atkirtį!

Pilietės Rūta Ivoškaitė, Jono
Emilė Jankauskaitė, Algimanto
Lėja Butkutė, Stasio

Nuteisiamos 12 metų tremties Vorkutos srityje, su pilnu turto konfiskavimu.

Nuosprendis įgyvendinams nuo paskelbimo teismo salėje, be teisės į apeliaciją.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 20:15
Valkas
Aurimai, kokios tu dar fantastikos nori? Čia ne tik kosmooperos nublanksta, čia ne šiaip fantastika - ūberfantastika. Aštrūs stalinistinių represijų metai, visam pasauly - pokarinės krizės, Amerika purtoma skandalų ir valdžios krizių, Europoj maistas dalinamas pagal korteles, Azijoj maistas - prabanga, Afrikoj... Khem. Maistas? Na taip, kartasi ten žmonės tokį pamato.

O kelios žavios paaugliukės dar nepilnai atstatytam Vilniuj vaikščioja po univermagą apsipirkinėdamos - perka dešimties skirtingų modelių telagrejkes ir vyniojamąjį popierių su dešros kvapu, važinėja to popieriaus prikrauta GAZ AA "Polutorke", grįžta namo ir pasistaipo prieš sieną, nuo kurios besitraukiantys vokiečiai prieš septynetą metų pavogė veidrodį. Argi ne šaunu?

Ai, dar paaiškėja, kad jos gyvena amžinai. Ir amžiai lieka šešiolimkečių protelio. Dutūkstantųjų metų šešiolikmečių (nes šešto dešimtmečio šešiolikmetės jau fabrikuose dirbdavo).

Imuosi susukt apie tai filmą - toks siužetas, kad visos šakelės bei statulėlės užgarantuotos.


Jei autorė nori kažkokių konkrečių pastabų dėl kažkokių konkrečių vietų, lai kreipiasi. Kadangi norint išnarstyt klaidas po kaulelį tektų perrinkt visą kūrinį, tektų parašyt pusės tūkstančio puslapių monografiją.

Beje, stilistika visai pusėtina - parašyta sklandžiai, jei nebūtų rašomos nesąmonės, skaitomas tekstelis išeitų.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 19:47
Aurimaz
1951 metais Rūta su kitais, beveik lietuviškais vardais pavadintais personažais siautėja PREKYBOS CENTRE. Man staiga paliko baisiai įdomu - čia apie kokį pasaulio kraštą eina kalba??? Lietuva būti negali - Lėja, Emilė, Milėja, Adrijus - naujųjų laikų vardai. Prieš šešiasdešimt metų būtų daugiau nei baisiai keista pamatyti kelis žmones su tokiais vardais KRŪVOJE. Be to, sovietmečiu dar nebuvo tokių prekybcentrių, kuriuose pardavinėtų aptempiamas sukneles iki kelių ir dar trumpom rankovėm - ne tokia tais laikais buvo mada. Pasirodžiusi mieste, tokia moteris sulauktų BAISIAI DIDELIO dėmesio - galėtum nuosavą mados saloną atidaryti. Jeigu saugumiečiai leistų... Be to - pilnas maisto produktų automobilis? Tais laikais, kai reikėdavo kilometrines eiles mėsos skyriuje atstovėti? Nejuokink mūsų mamyčių ir bobučių - jos tikriausiai dar pakankamai gerai prisimena. 1941-45 - antrojo pasaulinio karo metai. 1951 - pats pokaris. Maisto produktų trūkumas, miestiečiai praktiškai badavo, kates kruopomis šėrė, patys kates valgė. Rygoje iš žmogienos dešreles virė.
Na bet tarkime, kad viskas vyksta ne Lietuvoje. Imkime Ameriką. Maisto jie turi, prekybos centrus - beveik. Vėlgi - žiūrėkime į Merlin Monro. Jos apranga beveik atspindi tų laikų madas. Na, gal kiek ekstravagantiška, provokuojanti pernelyg. Bet aptemptoms suknelėms ten ne vieta.

Ir kur fantastika? Nuvarė mergos 1951 metais į prekybcentrį, suradusios jį kažkuriame futuristinaime žemės kampelyje, prisipirko maisto pilną bagažinę ir dar 2000-ųjų mados rūbų. Vau. Kosminės operos prieš tai nublanksta... Gal čia alternatyvi pasaulio istorija?
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 19:23
latentic
sergėtoja?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą