1. Praeitis...
1951 metai, vasario 20 diena...
Vaikščiodama po prekybos centro, koks tuo metu galėjo būti, parduotuves su Rūta, Emile ir Lėja, kažkaip keista jaučiausi. Nors prieš vaikštinėjimą po parduotuves nieko blogo negaliu pasakyti, bet šįkart kažkas buvo keista, lyg būčiau stebima ar panašiai... Vis apsižvalgau aplinkui, tačiau nieko keisto nepastebiu...
Mano mintis išblaškė Rūta su Emile, jos norėjo dar pasivaikščioti po parduotuves, bet aš nusprendžiau, jog šiai dienai man užteks, todėl jos nuėjo toliau sau vaikščioti, o aš su Lėja likom dviese. Mūsų broliai liko namie, nes kaip tipiškiems vyrams, jiems parduotuvės nepatinka, o ypač su mumis. Lėja paliko mane sėdinčią ant suoliuko su pirkiniais, o pati užsuko į paskutinę parduotuvę pažiūrėti visokių niekučių. Tuo metu kol sėdėjau mano dėmesį patraukė ryškiai apšviesta vitrina, todėl daiktus palikau ant suoliuko ir nuėjau apžiūrėti vitrinos, kas ten tokio. Priėjusi arčiau, pamačiau užrašą, žibančiomis ir labai apšviestomis raidėmis, „TATUIRUOTĖS“. Taip. Jau tuo laikotarpiu jas darė, tik jos buvo nepopuliarios ir be galo skausmingos.
Pagalvojau kaip norėčiau vienos, bet tai neįmanoma, Rūta jau vieną kartą mėgino pasidaryti, bet po savaitės išbluko, o po dviejų jau visiškai net nebuvo žymės, kad kada nors ten kas nors buvo, tai dėl mūsų neįprasto gebėjimo nesenti ir todėl oda atsinaujina iškart.
Taip man bemąstant, staiga pajutau, kad esu jau nebe viena ir nukrėtė šiurpas taip kaip niekada nėra buvę ir kažkas paklausė:
- Norėtum? – tai buvo nepažįstamas vyriškas, ar bentjau paaugliškas, balsas.
Atsisukau nustebusi ir pamačiau vaikiną: tamsiaplaukį, aukštą, žinoma aukštesnį už mane, bet nėra ko ir stebėtis. Juk mano ūgis buvo tik 1, 62 m. Vaikinas buvo nuostabių pilkų akių, net sutrikau nuo tokio skvarbaus jo žvilgsnio.
Gerai, kad tuo metu pastebėjau Lėją išėjusią jau iš parduotuvės ir besidairančią manęs, tad vaikinui nieko neatsakius nuskubėjau pas ją. Visą laiką kol ėjau, jaučiau į save įsmeigtas jo akis, gerai, kad neatsisukau. Neįsivaizduoju ką tada būčiau pamačius, be to nenorėjau parodyti savo užkaitusio veido, tikriausiai buvau visa išraudus.
Greitai pasiėmiau visus pirkinius, priėjau prie Lėjos ir patraukėme į stovėjimo aikštelę, kur buvom palikusios automobilį. Visą kelia kol ėjome, Lėja nepaleido manęs iš akių ir labai įdėmiai stebėjo, buvo toks jausmas, kad ji mane permato kiaurai. Negalėjau leisti, kad ji pastebėtu mano sumišimą, tad pasistengiau nusišypsoti savo įprasta šypsena, tai gal kiek nevykusiai gavosi, nes Lėja keistai į mane pasižiūrėjo, tačiau kol kas nieko nesakė.
Kai priėjome automobilį, Lėja vis dėlto pastebėjo mano sutrikimą ir paklausė:
- Kas yra?
- Nieko - atsakiau ir nusukau savo veidą į kitą pusę, kad nematytu mano dar didesnio sutrikimo.
Džiaugiausi, kad atvažiavome dviem mašinom, nes nebūčiau ištvėrusi to laukimo kol pasirodys Rūta su Emile ir žinodama kiek jos visko prisipirks, tai nebūtu užtekę vietos visiem vienoj mašinoj ir kartu su pirkiniais, nes kai jos pradeda apsipirkinėti niekas negali jų sustabdyti. Jos tampa parduotuvių maniakės, tiesiogine to žodžio prasme.
Visą kelią važiuojant į namus, niekaip negalėjau iš galvos išmesti to vaikino sutikto prekybos centre. Nors aš su juo net nekalbėjau, atrodo, tarsi galėčiau paimti jį už rankos ir leistis su juo į giliausią gelmę. Krutinėje kirbėjo jausmas, kad jau esu jį kažkur mačiusi ar pažįstanti. Nors buvau tikra, kad niekada prieš tai nebuvome susitikę. Jaučiausi labai sutrikusi, nes dar niekada taip nebuvo man atsitikę. Tarsi galėčiau įsileisti jį į visas savo mintis ir jausmus. Šviesius ir tamsius, net ir į pačius slapčiausius. Į visas kertes ir amžius, kiek jų jau pergyvenau. Užburtus sodus, požemio karalystes. Į viską, kas telpa apačioje seniausioje sieloje.
Savo apmąstymus palikau ramybėje tik išgirdusi savo vardą, kurį šaukė Lėja:
- Milėja, gal galėtum padėti nesėdėjus? Ir taip sunku – murmėjo Lėja bandydama pakelti nemažą kiekį pirkinių.
- Gerai – atsakiau ir paėmiau kelis iš daugumos maišelių, pagalvojau, kad nebūtume merginos, jei kiekvieną kartą neprisipirktume visokių niekučių ir galybę rūbų. Broliai vėl šaipysis, jog nusiaubėme visas prekybos centro parduotuves, nuo tos minties nusišypsojau. Gerai pagalvojau ir supratau, jog Rūta su Emile dar daugiau atsiveš visko, tai broliai nuo jų tikrai neatstos dar kokią savaitę, nuo to dar labiau praplatėjo šypsena. Gerai, kad tokias išvykas apsipirkinėjimui rengiam tik 2 - 3 kartus per mėnesį.
Beeinant link namų, pamačiau kaip vyresnysis broliukas Adrijus atskuba mums į pagalbą. Priėjęs prie manęs man nusišypsojo. Taipogi jam pro akis neprasprūdo kiek visko prisipirkom, tad paklausė:
- Tai ką visas parduotuves nusiaubėt? Negalėjot ir kiek kitiem palikti? – Ir man nespėjus nieko pasakyti, su dar labiau praplatėjusia šypsena jis nuskubėjo prie mašinos, kur jo jau su nekantrumu laukė Lėja.
Vos žengusi žingsnį į namus iškart pasijutau geriau, ramesnė ir atsipalaidavusi, nes tik namai buvo vienintelė vieta, kurioje galėjome neapsimetinėti kuo nesame - paprastais žmonėmis kaip visi. Namuose galėjome būti tais kas iš tikrųjų esame. Todėl net visos mintys apie prekybos centre sutiktą vaikiną buvo užmirštos.
Kai žengiau pora žingsnių namuose, mane pasitiko kiti 2 broliukai, paėmė iš rankų krepšius ir nunešė į mano miegamąjį. Tik aš Orestą su Kajum vadinu broliais, nors jie ir nėra tikri broliai. Mano šeimos nariai visi yra susiporavę: Adrijus su Emile, kuri taip pat nėra tikra mano sesuo, Orestas su Lėja ir Kajus su Rūta, tik aš vienintelė neturiu poros. Dažnai sugaunu jų žvilgsnius, kai būnu viena. Tikriausiai jie tikisi, kad kada nors ir aš sutiksiu sau tinkantį žmogų, kuris bus su manimi visą gyvenimą, bet aš abejoju ar kada nors atsiras toks žmogus. Per daug jau nuklydau į savo apmąstymus, tad tenka grįžti į realybę kur broliai už tokį jų paslaugumą nusipelno didelio pliuso. Tuo metu, kol jie nešė maišus, aš nuėjau į virtuvę nunešti maisto produktų, kuriuos nusipirkom šiandienos vakarienei ir dar mašinoj liko maisto dar kokiai savaitei, tuo metu grįžo Lėja su Adrijum bei likusiais daiktais. Adrijus priėjo prie manęs, apkabino ir pakštelėjo į skruostą. Aiktelėjau iš nuostabos ir atsisukau sutrikusi, nes toks elgesys jam neįprastas.
- Kas čia dabar? – paklausiau nustebusi.
- Čia tau už tai kad esi ir kad kiekvieną dieną mus lepini nuostabiausiais patiekalais – atsakė nusišypsojęs.
Kiekvieną vakarą ir ne tik, man tenka gaminti. Visi sako, kad niekas daugiau nemoka taip skaniai gaminti kaip aš. Nors man tai atrodo visiškai juokinga, aš negalvoju, kad skaniai gaminu.
Kai Adrijus taip netikėtai mane „užpuolė“, man kilo įtarimas. Lėja tikriausiai jam kažką pasakė dėl mano tokio neįprasto elgesio ir Adrijus nori išsiaiškinti kame problema, nes mane tikrai nelengva išmušti iš vėžių. Esu gan ramaus charakterio ir jei kada sutrinku, tai visiškai to neparodau, tačiau dabar kažkas yra kitaip lyg viskas pasikeitė, tik kol kas niekaip negaliu suvokti kaip ir kuo.
Vis dėl to kaip gerai, kad šiandien šeštadienis ir nereikia į mokyklą, o gal ir iš dalies blogai, nes visi bus namuose ir varstys mane keistais žvilgsniais. Teks kaip nors apsimesti, kad viskas gerai. Tad nuėjau į savo kambarį apžiūrėti kalną pirkinių įsigytų šiandiena ir pasimatuoti begalę rūbų.
Atidariusi duris, mane pasitiko kambario netvarka, nors esu pakankamai pedantiška, ne visada yra užsidegimas tvarkytis, tad kartais kambarys atrodo kaip po didžiulės katastrofos. Mano kambarys yra pakankamai didelis kaip man. Su nemažu balkonu iš kurio atsiveria nuostabus vaizdas į mišką. Pro medžių viršūnes galima matyti pievą, kurioje mes visi mėgstame leisti laiką, o ypač pavasarį, kai nustoja lyti ir pasirodo pirmosios gėlės. Nenuostabu, kad pro mano langus matosi tiek daug juk namas 3 aukštų ir mano kambarys yra pačiame viršuje.
Pats kambarys gan paprastas: stovi didžiulė balta lova, rašomasis stalas apkrautas tona knygų. Per, vos ne visą sieną, pakabintas veidrodis, tai sukuria toki įspūdį, kad kambarys yra milžiniškas. Per kitą sieną pakabinta knygų lentyna, kuri užkrauta įvairiausiom knygom, įvairiausių laikų, įvairiausių žanrų, sukauptomis per mano gyvavimo laikotarpį. Visa kambario erdvė kreminės ir baltos spalvos mišinys tik grindys medinės, švelniai rudos spalvos bei trejos medinės durys, tokios pat spalvos kaip grindys; vienerios vedančios į namą, kitos į vonios kambarį, o trečios į milžinišką drabužinę prikimštą rūbų, kuri po šio apsipirkinėjimo dar labiau papilnės.
Vis dėlto kaip džiaugiuosi būdama namuose tarp savo daiktų, o ypač savo kambaryje, kuriame praleidžiu daugiausiai laiko ir kuriu savitą pasaulį priklausantį man vienai ir niekam kitam.
Atsidusau ir nusprendžiau nutraukti tokius savo apmąstymus. Pamaniau šiai dienai ir taip visko užteks: nuotykių, apmąstymų. Todėl apsisukau ir pažvelgiau į kalną rūbų gulinčių ant mano lovos. Pradėjau matuotis nuo nėriniuotos, juodos, iki kelių ir labai aptemtos suknelės trumpom rankovėm bei prie jos iš krūvos išsitraukiau juodus šilkinius batelius, plokščiu padu; taip apsirengus pažiūrėjau į save veidrodyje ir tai ką mačiau mane labai džiugino, nes atrodžiau stulbinamai. Tad nusprendžiau, kad tokie rūbai tiks išvažiuojant į miestą. Dievinu juodą ir baltą spalvas, tačiau prie aplinkinių renkuosi neutralių spalvų rūbus, nes kaip pastebėjome, per savo egzistavimą, kad žmonės jaučiasi geriau su tais, kurie neišsiskiria. Todėl ir tenka taip gyventi, nelabai paisant savo norų. Nusirengiau šį komplektuką ir perėjau prie kito, vėliau prie sekančio ir taip toliau, kol galiausiai apsistojau ties aptemtais, tamsiai mėlynais džinsais ir paprasta, trumpom rankovėm žydra maikute. Apskritai man tiko žydra spalva labai derėjo prie neįprastai žydrų akių, dar labai tiko juoda ir balta spalvos, nes mano plaukai buvo be galo juodi ir iki juosmens, o dar ir neįprastos akys, būdingos mano šeimai, taip pat leido atkreipti aplinkinių dėmesį į tai kokie neįprasti mes esame.
Išsimatavus visus rūbus, viską sutvarkiau ir sudėjau į drabužinę. Kai tvarkiau rūbus, tai tuo pačiu sutvarkiau ir visą kambarį. Baigus, kambarys atrodė be galo tvarkingas ir nuostabiai šviesus, tik pažvelgus pro langą pastebėjau, kad jau vėlu ir pats laikas leistis žemyn, gaminti šeimynai vakarienę. Taip begalvodama išėjau iš kambario ir pradėjau laiptais leistis link virtuvės. Tuo metu išgirdau iš apačios sklindantį šurmulį, tikriausiai grįžo merginos, nes jos visada grįžta su visais trenksmais. Taip visi namiškiai sužino kas grįžo. Taigi nulipus į pirmą aukštą pamačiau, kad neapsirikau galvodama kas grįžo.