Kai pražįsta pievos, kai laukai nušvinta,
Vieversėlis pievoj suplaka sparnais,
Kai pasėlio grūdą, sėtą ir augintą,
Nušviečia saulutė savo spinduliais.
Kai kregždutės nardo po laukus gimtinės,
Kai iš miego keliasi visa gamta, -
Liejasi daina iš plačios krūtinės,
Bunda mūsų Žemė, - bunda Planeta.
-Sveiks pavasarėli, tu visus pažįsti, -
Apkabink šakelę ant žilos obels,
Ir pažadink paukštį, tegul šis pragysta,
Kas šakelę karklo be tavęs prikels...
Išbučiuoki mažą ir pasveikink seną,
Nešykštėk pasauliui vis naujų spalvų, -
Tu išpuoški Žemę, - skleiski savo meną,
Kad pajaust kiekvienas, kaip gyvent smagu...
2012-12-26 16:14
Labai patiko eilėraštis
2012-08-01 22:11
O kas gi šiame eiliuje neįtiko kritikams? Įsitikinu, kad kliuvo pats faktas, jog tai tik antras tavo kūrinys, Sakalėle, rašyke... Šią vertinimo tendenciją supratau vos per mėn.
2011-05-04 15:55
sklandu ir labai pakylėtos mintys:)
2011-04-08 19:44
Labai gražu ir nėra daugiau ką čia be pridurti :)
2011-04-08 19:24
Dainingai.
2011-04-07 18:28
Labai patiko.
2011-04-05 20:59
Labai gražus eiliukas, tiesiog pakvipo pavasariu:)
2011-04-05 15:42
meilė gimtajam kraštovaizdžiui – savaime sąlyga tobulėti
kažkaip jaučiasi poezijos ir dailės draugystė. šaunu!
2011-04-05 14:12
Kaip gražu tėviškės sodžiuje, jau tikras pavasaris...