po nukritusį dangų...

tamsa ir vėl išpuiks
ir žvilgsnis įstrigs į
nukritusį dangų
nakties...
perregima saulė bus jo
neviltis...

bekraštėm naktim po audringo lietaus
skausmingoms mintims tavo vardą
barstau...
link savęs ir link saulės
ir link pilko dangaus
kurį taip gėdingai grubiai
su žemėm maišau...

tylinčio vakaro
bangavimo ritmas
tylus ir liūliuojantis
tvarus kančios tiltas...
jam laike ir erdvėj
įsakyta išnykti
kur karštos saulės diskas
naktyje sutviska...

nežinia tik kada
tas nukritęs dangus
ir žvaigždžių spindesys
nebegrįžtamai ges ir išdžius
šalti lietūs nakties
ant langų ir manęs
nepalikę žymės...

nors išties nežinau
nei pas ką ateini
nei iš kur
nei kodėl
nei kada
nežinau...
po nukritusį dangų
aš kas naktį braidau
gal be saiko...
nors jame vien stiklai...
nuolat tekančio
ir kasnakt tebedūžtančio
Laiko...