Krikštas ugnimi

Tėvui -  už dukrą gyvybę paaukojusiam.

Ir mano bilietas
  Toliau nebegalioja -
  Dukrelei 
  Žemė pasisuko,, x“ kampu!
  Net ir užbaigiant
  Savo prigimties kelionę
  Tyrų akelių šilumą
  Atmint bus nesunku.

Ant prarajos
Viliojo pasisverti
Gerumas ir neapykanta juoda.
Kodėl
Gerumui
Reikėjo taip pasenti
Sunkus kad grimztų,
O kiltų neapykanta?

Gilyn
Gerumas nėrė naktimi.   
Tokios tamsios
Per amžius nėra buvę.
Ten viršuje
nestaugia netgi šunys –
Mirus pilnatis.
Išėjo įsižeidę žvaigždės –
Skliautas tuščias.

Jeigu vaikystės tyruma   
širdelėje užgeso   
Poetams lieka
Tiktai šaukštas saujoj -
Nebejaučiant savęs
Nėra kur sklęsti.
Mintis be rūbo gedulingo
Iškeliauja.

Pakelti kryžių ten,
Kur jo nekenčia
Ir nešti tol,
Kol nuodėmėj nebuvusi kulka
Užmuš  ištvirkusį nešėją
Ir jo lemtį,
Už skriaudą,
likusią mažai – vienai.

Tylėkite!
Nešaukit jai užuominų į širdį!
Tik pasakykite,
Kodėl žibintą užsigesinau.
Apgink ją sese -
Lopšinėmis padėk išgirsti.
Kaip per šlykštynių mirtį
Į meilę išėjau






.