Rašyk
Eilės (72022)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10315)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(Niekam nededikuoju)

                                      Pratarmė  rašykų skaitovams

                      O dieve, koks siaubingai ilgas tekstas, tiesiog žiauriai, žiauriai netrumpas. Ir dar nežinia ar bent jau vertas skaityti. Nežinau ką ir patarti. Jeigu labai skubat arba kur nors vėluojat, o gal prižiūrit verdantį pieną rundeliuke, tai gal... Atsiklauskit savo širdies. Aš tai tikrai tokio ilgo teksto neskaityčiau. Bet jeigu jau skaitysite, tai nelaukite, kad Velykoms atsiųsiu jums kiaušinį.




Akūbas – karalius
Choras, profsąjungos
Nelaimėliai ir ministrai
Miestiečiai, kaimiečiai
Kekšės ir gėjai
ir kiti veikėjai

                                    I veiksmas

Jaunsuma. Eik ir tu miegoti.
Liepsna.   Kaip gi aš dabar užmigsiu po tokios žinios?
Jaunsuma.   Na, nėra taip blogai, mes jauni, dar tik pradedame gyvenimą, galėjome ir apsirikti.
Liepsna.   Aš neapsirikau. Galėjai anksčiau pagalvoti, kol nesugadinai manęs.
Jaunsuma. Na koks gi čia sugadinimas? Dabar daug kas taip daro: pasitikrina, jei netinka, išsiskiria ir ieško to, kuris geriausiai tinka.
Liepsna.   Tu lyg spyną kamarai rinktumeisi, kiši raktą ir žiūri, kuri lengviau rakinsis.
Jaunsuma.   Na, tavo palyginimas gal nevisai tikslus, bet, iš kitos pusės žiūrint, rinktis gyvenimo draugą reikia atsakingai.
Liepsna.   Tai kodėl iškart skubėjai į mano lovą atsigulti, kodėl tada nesirinkai? Kam apie Mėnulį man kalbėjai, kam žadėjai kopėčiomis mane į jį užkelti? Aš kaip kvailė patikėjau.
Jaunsuma.   Na, atleisk, jaunas buvau, kraujas užvirė tave pamačius.
Liepsna.   Dvi savaitės praėjo, tik dvi savaitės ir tu sakai, kad jaunas buvai, tai kas tu dabar, senis?
Jaunsuma.   Atleisk, Liepsna, nežinau, kas pasidarė, tik širdis kužda, kad nemyliu tavęs, nenoriu apgaudinėti, geriau iškart baigti. Paverksi dieną kitą ir pamirši, susirasi dar geresnį. O man kaip tik ir paaukštinimą tarnyboje skiria, visai laiko neturėsiu, vis tiek negalėčiau pas tave lankytis, tai ar geriau būtų, jei manytum, kad slapstausi nuo tavęs? o dabar viskas sąžiningai, be apgaulės.
Liepsna.   Tik kodėl vis tiek apgauta jaučiuosi?
Jaunsuma. Nežinau, čia jau tavo psichologinės problemos, aš tau sąžiningai prisipažinau. Kada nors suprasi mane ir atleisi. Turiu eiti. Lik sveika.


Choras (choras, susidedantis iš kokių aštuonių ar daugiau aktorių, gali būti naudojamas viso spektaklio metu, vietomis organizuojantis palaikymą arba nepritarimą veiksmui arba kažkuriam pasisakymui, kitur gi gali veikti kaip minia).  
           
              Šalis pašlovinta
              Per amžius nuo senovės.
              Tu niekada nepatyrei vergovės,
              Laisva buvai  visada.


Karalius Akūbas.   Kas kūrė šitą himną?
Pontelionas.   Jūs pats. Tai Tautinė giesmė.
Karalius Akūbas.   Tikrai? Bet gi kaip nevykusiai. Ar aš galėjau parašyti tokį šlamštą?
Pontelionas.   Už tą šlamštą jums paskyrė nacionalinę premiją.
Karalius Akūbas.   Dabar, manau, parašyčiau geriau.
Pontelionas. Jūs jau septynis kartus perkuriate ir vis geriau. Ir kiekvieną kartą jums suteikia nacionalinę premiją.
Karalius Akūbas.   Kūrėjas niekada nebūna iki galo patenkintas savo vaisiumi.
Pontelionas.   Žinau. Gal jau eisite miegoti?
Karalius Akūbas.   Jūsų didenybe.
Pontelionas.   Jūsų didenybe.
Karalius Akūbas.   Man regis, tu labiau nori miego, todėl ir siūlai man gultis, kad palikčiau tave ramybėje, o juk iš tiesų tai aš daugiausiai pavargstu valdydamas valstybę, bet kaip matai, dar esu žvalus. Įdomu nuo ko gi tu taip pervargai, senas tinginy?
Pontelionas.   Aš nepervargau, tiesiog rūpinuosi jumis, ryt valstybės posėdis, jums reikia pailsėti.
Karalius Akūbas.   Žinau žinau. Dėl to ir neskubu gultis, noriu pagalvoti. Juk valstybėje krachas, bankrotas, kur čia užmigsi. Ir atsitik taip, kad man pasakė paskutinę akimirką. Ko anksčiau tylėjo? Kodėl nuo manęs slėpė?
Pontelionas.   Jūs būtumėt nepatikėjęs. Aš seniai sakiau, kad tie mokesčiai, kuriuos nakčia pakeitėt, prie gero neprives. Ir kiti jums sakė.
Karalius Akūbas.   Kas sakė? Boba Vienakė? Tai ji visada niekus pliauškia.
Pontelionas.   Ir aš sakiau.
Karalius Akūbas.   Ką tu, senas pirdyla, apie finansus išmanai? Finansai – tai čia tau, ne šikną krapštyti.
Pontelionas.   Žinau žinau. Bet žmonės vis tiek nepatenkinti.
Karalius Akūbas.   Nedėkingi padarai. Ar maža aš jais rūpinuosi, naktimis nemiegu?
Pontelionas.   Naktimis jūs geriate, todėl ir nemiegate. Ir aš paskui neišsimiegu.
Karalius Akūbas.   Tau tik miegoti, tu nieko daugiau nežinai. Valstybė, piliečiai tau nusispjaut.
Pontelionas.   Vis tiek jūs per dažnai geriate. Jums reiktų užsikoduoti. Arba vaikščioti į AA.
Karalius Akūbas.   Kas tai yra? Kokia slapta organizacija?
Pontelionas.   Visai ne, jūs pats leidote jai veikti. Tai Anoniminiai Alkoholikai.
Karalius Akūbas.   A, šitie, taip taip. Bet kaip aš ten nueisiu, juk mane visi pažins.
Pontelionas.   Anaiptol. Ten gi visi anonimai, todėl nebūtina prisistatyti karaliumi, pakaks, jei prisistatysite santechniku.
Karalius Akūbas.   Vis tiek nemanau, kad tai geras patarimas. Karalius turi būti laisvas nuo bet kokių įtakų ir įsipareigojimų.
Pontelionas.   Tada bent dviratį paimtumėte, pasivažinėtumėte po kraštą, formą įgautumėte ir pamatytumėte kaip žmonės gyvena, mažiau į butelį spoksotumėt.
Karalius Akūbas.   Aš ir nespoksau. Įpilk lašiuką prieš miegą. Tai ką, sakai, su tais mokesčiais reikia daryti?
Pontelionas.   Manau mažinti reikia, žmonės bankrutuoja ir nešdinasi velniop iš šalies. Lieka tik vaikai ir seneliai, greit iždo surinkt nepajėgsit.
Karalius Akūbas.   Gerai užteks, daugiau nepilk. Sakai mažinti, bet tada iš ko dvaras gyvens, iš ko tau algą mokėsiu?
Pontelionas.   Jau ir taip pusę metų negaunu.
Karalius Akūbas.   Turi pakentėti, juk matai, kad valstybėje sunkmetis. Bet savo atsiimsi, su kaupu. Tik reikia planą sugalvoti. Kaip manai, gal karą kam paskelbti?
Pontelionas.   Tik karo mums betrūko. Eikit geriau miegoti.
Karalius Akūbas. Atnešk man tą žurnalą.
Pontelionas.   Kokį?
Karalius Akūbas.   Puikiai žinai kokį, neapsimesk.
Pontelionas.   Jūs geriau žmoną susiraskite, kam Jums tie žurnalai.
Karalius Akūbas.   Lengva pasakyt. Dvidešimt metų kaip ieškau.
Pontelionas.   Už Jūsų bet kuri merga eis, Jūs tik išsirinkit pagaliau. Pirštu pamosit arba įsaką paskelbsit, jei jau abejojate, kad nesutiks tekėti.
Karalius Akūbas.   Kad visos, kurias iki šiol rodei, kažkokios su defektais – tai tas, tai anas, pats žinai. Gal naujų turi?
Pontelionas.   Ryte parūpinsiu šviežių portretų.
Karalius Akūbas.   Gerai, o dabar žurnalą atnešk.
Pontelionas.   Pribaigs Jus tas žurnalas, geriau pailsėtumėt, Jūsų didenybe.
Karalius Akūbas.   Kaip tik ir pailsėsiu kartu. Labanakt, Pontelionai. Butelį palik, neišsinešk, aš pats įsipilsiu.
Pontelionas.   Žurnalą po durim pakišiu. Labanakt, Jūsų Šviesybe.
Karalius Akūbas.   Mat koks, amžinai nepatenkintas, dar priekaištauja. Nėra dabar dėkingumo žmonėse, nėra. Pirmiausia, ką turiu padaryti, tai atstatyti pasitikėjimą valdžia ir moralinį lojalumą karaliui, be to nebus ir ekonominio pakilimo. Kai siela yra švari, tada ir kišenėse nejauti vėjų švilpiančių. Reikės užrašyti šią sentenciją.




Pontelionas.   Jūsų didenybe, jūsų didenybe.
Karalius Akūbas.   Aš miegu. Šalin.
Pontelionas.   Jūsų didenybe, laikas keltis.
Karalius Akūbas.   Eik velniop.
Pontelionas.   Viskas paruošta, vanduo šiltas, rankšluostis pašildytas, šlepetės irgi prie lovos, metas prabusti. Paskui dar apatinius pasikeisim, kelkitės, Jūsų didenybe.
Karalius Akūbas.   Kodėl tavęs dar niekas nepakorė? Pasirūpinsiu, kad būtum nuteistas kaip valstybės išdavikas.
Pontelionas.   Čia mineralinis vanduo, atsigaivinkit.
Karalius Akūbas.   Kodėl man kiekvieną rytą taip nežmoniškai galvą skauda?
Pontelionas.   Vėl visą butelį išgėrėt, tai nėr ko norėt.
Karalius Akūbas.   O gal čia nuo tavo mineralinio, kaip manai? Kokį brudą  kasdien man kiši, a?
Pontelionas.   Pats geriausias mineralinis vanduo,  iš jūsų karališkojo šaltinio. Daktarai nustatė, kad jis tinkamiausias jums gerti.
Karalius Akūbas.   Tinkamiausias! Tai kodėl man kaskart vemti nuo jo norisi?
Pontelionas.   Išsivemti Jums būtų neprošal.
Karalius Akūbas.   Gal kas į tą šaltinį pridergia, kaip manai? Priešai kokie, arba tie, kurie manęs nekenčia?
Pontelionas.   Visai gali būti. Tokių daug rasis.
Karalius Akūbas.   Tai ką, jo niekas nesaugo, šaltinio?
Pontelionas.   O kas saugos, kad algos niekam nemokat. Tiesa, kabo prie jo lenta su užrašu „Objektas saugomas valstybės“, bet ką gali žinoti.
Karalius Akūbas.   O tu pats gėrei šį vandenį?
Pontelionas.   Ne, o kam? Jei Jūs sakot, kad jis bjaurus, tai aš tikiu.
Karalius Akūbas.   Negalėtum kokį kartą alaus atnešti?
Pontelionas.   Alus skirtas prasčiokams, karaliams jis netinka.
Karalius Akūbas.   Ir kodėl visi taip nori būti karaliais? Čia man tie apatiniai?
Pontelionas.   Kam gi kitam?
Karalius Akūbas.   Kodėl jie rožiniai?
Pontelionas.   Todėl kad moteriški, kitų gauti nepavyko, niekas skolon neduoda.
Karalius Akūbas.   Prakeiktas Atliejus. Užspaudė iždą ir net karaliui naujiem trusikam pinigų gaili. Reiks jį atleisti.
Pontelionas.   Negausite pritarimo. Kad jį pakeisti, Jums reikia trijų penktadalių valstybės tarybos narių sutikimo. Tiek niekada nesurinksite, Atliejus laiko savo kišenėje reikalingą kiekį jam palankių narių.
Karalius Akūbas.   Velniop Keistituciją, velniop demokratiją, tegyvuoja karalius!
Pontelionas.   Žodžiai, tik žodžiai. Iš tikrųjų Jūs nieko negalit.
Karalius Akūbas.   Ką tu ten vakar kalbėjai apie dviratį?
Pontelionas.   Sakiau, kad neblogai būtų Jums prasimankštinti, pavažinėti po šalį.
Karalius Akūbas.   Aš taip ir padarysiu. Šiandien pat. Dviratis – pati pažangiausia susisiekimo priemonė. Ir neteršia gamtos kaip arkliai ar jaučiai. Be to, prasimankštinti man tikrai ne pro šalį, lašinių priaugau. Liepsiu susisiekimo ministrui dviratį paskelbti prioritetine transporto priemone ir jų gamintojus atleisti nuo pelno mokesčio, o mieste įsakysiu išstatyti tūkstantį geltonų dviračių įvairiose vietose, kad gyventojai galėtų pavažiavę jais nuo vieno punkto ligi kito palikti arba persėsti ant kitų ir keliauti toliau. Supranti, tai būtų lyg kokios transporto stotelės.
Pontelionas.   Nemanau, kad čia geras sumanymas, išvogs žmonės tuos dviračius, nes valgyti neturi ką.
Karalius Akūbas.   Bet gi dviračių vis tiek nevalgys.
Pontelionas.   Be to, man regis, kažkur toks projektas jau buvo, bet nieko iš to neišėjo.
Karalius Akūbas.   Ne, nu jeigu jau buvo, tai nesikartosiu, nenoriu būti vadinamas mėgdžiotoju. Galvojau, kad pirmas sumąsčiau.  Neliko jau dalykų, kuriuos pirmas sugalvotum, ką bepaimsi, viskas jau kažkur buvo. Nuobodu gyventi darosi – jokių siurprizų. Na, kaip guli ant manęs tie trusikai?
Pontelionas.   Kaip Jums siūti. Bet paskubėkit - valstybės posėdis turi prasidėti. Visi susirinkę, skubiai užkąskite ir eikite.
Karalius Akūbas.   Nieko, palauks. Taip ir eisiu, karalius aš, ar ne karalius?
Pontelionas.   Karalius karalius, kad Jus kur velnias.
Karalius Akūbas.   Nesikeik, Pontelionai.
Pontelionas.   Aš ir nesikeikiu, bet kelnes bent kokias užsidėkite, nejuokinkite svieto, žurnalistų pilni rūmai, portretistai, tegul būna prakeikti, pasiruošę įamžinti Jus į drobes.
Karalius Akūbas.   Tegul mato, tegul žino – karalius toks pat žmogus ir gali būti nuogas. Visiems dabar sunkmetis. Pripūsk padangas ir įdėk sumuštinių. Palauk, žadėjai naujų portretų parūpinti.
Pontelionas.   Ak taip. Čia naujausios mūsų karalystės merginos, visoms ne daugiau dvidešimties.
Karalius Akūbas.   Matai, visai neblogos.
Pontelionas.   Čia su amžiumi. Parodyčiau tas, kur prieš dvidešimt metų rodžiau, irgi sakytumėt gražuolės, o tada – tai tas negerai, tai anas netinka.
Karalius Akūbas.   O kaip jos dabar atrodo, po dvidešimties metų? Turbūt nepalyginsi su šitomis?
Pontelionas.   Tai aišku, per dvidešimt metų žmonės keičiasi.
Karalius Akūbas.   Todėl ir sakau, apsimokėjo palaukti. Ir šita graži, pažiūrėk.
Pontelionas.   Aha.
Karalius Akūbas.   Su karpa nereikia, atmesk iš karto. Tu gi žinai, Pontelionai, - jokių defektų.
Pontelionas.   Bet šiaip ji visai graži, o karpą galima nupjauti.
Karalius Akūbas.   Ne ne, sakiau, tik tobulos, nepriekaištingos. Taigi, lieka keturios.
Pontelionas.   Dar galima šitas dvi atmesti, nes jos ne mūsiškės.
Karalius Akūbas.   O kas tokios?
Pontelionas.   Imigrantės, ši rusė, kita – žydė.
Karalius Akūbas.   Tai kaip čia suprasti – visi emigruoja, o šitos dvi imigruoja? Ir dar rusė ir žydė? Ar tau, Pontelionai, nekeista?
Pontelionas.   Dabar kai pasakėt, tai ir man keista.
Karalius Akūbas.   Dvi geriausios žvalgybos valdybos pasaulyje.
Pontelionas.   Dar amerikonus pridėkit.
Karalius Akūbas.   Taip taip, dėdė Semas nepralenkiamas. Sužinok viską apie tas imigrantes, kas jos, ko čia nori, kiek pinigų su savimi turi. Tik neišsiduok, leisk suprasti, kad karalius jas nusižiūrėjo į žmonas. O jei nieko bloga neaptiksi jų anketose ir jos man patiks, tai galės ir tikėjimą pasikeisti. Bet labiausiai man žiūrisi ši. Kas ji tokia?
Pontelionas.   Liepsna. Ji iš tolimo kaimo. Bet poryt galėsim pristatyti.
Karalius Akūbas.   Nereikia, mes patys pas ją nukaksim. Dviračiais.
Pontelionas.   Karūną bent užsidėkit, kad jį kur velnias tokią tarnystę.
Karalius Akūbas. Sėsk ir tu, bent kiaušinį suvalgyk su kava.
Pontelionas.   Ačiū, Jūsų kilnybe.
Karalius Akūbas.   O sakyk, Pontelionai, iš kur tu pats esi, nes tavo vardas toks keistas, negirdėtas.
Pontelionas.   Iš Lėktuvos.
Karalius Akūbas.   Ir kur ji yra? Ar toli?
Pontelionas.   Kad nelabai. Už dviejų valstybių nuo čia.
Karalius Akūbas.   Ale tu matai, netoli, o nieko apie ją negirdėjau. Papasakok, kas tai per šalis, kokie žmonės ten ir kodėl iš jos išvykai?
Pontelionas.   Šalis kaip ir visos, upės, ežerai, miškai, bet jau žmonės, lėktuvai, tai blogiau nei šunys, tik riejasi, tik loja vieni ant kitų, kaip pasiutę, daug triukšmo, o naudos – jokios. Kol tarpusavyje pešasi, kiti kas tik nori per jų žemę šimtmečiais laisvai vaikšto ir grobia kas po ranka papuola, o anie net apsiginti nesugeba. Pabodo ta jų betvarkė ir išėjau dar jaunas į pasaulį, kol pas tamstą pristojau.
Karalius Akūbas.   Patenkintas aš tavo tarnyba, Pontelionai. Kaip supratau, ne visi lėktuvai kaip tu?
Pontelionas.   Nesakau, kad visi niekšai paskutiniai, yra ir gerų žmonių, bet tie rėksniai nustelbia paprastus kuklius žmones ir apsišaukę vedliais kaskart vis nuveda Lėktuvą į naują okupaciją.
Karalius Akūbas.   Klausyk, o gal man karą paskelbti, užpulti Lėktuvą, jei jau sakai, kad jie nesipriešins? Iždą ištuštėjusį papildytume ir prestižą pasaulio akyse pakeltume, kaip manai?
Pontelionas.   Kaip lėktuvas neturėčiau pritarti tokiam sumanymui, bet politiškai toks žingsnis Jums būtų naudingas.  Paprasti lėktuvai, tai galit būti ramūs, tikrai nesipriešins, toliau sau šieną grėbs, kai per jų žemę eisit. O valdžios vyrai, visokio plauko funkcionieriai iškart į užsienį pabėgs, per upelį kelnes pasiraitoję perbris, arba prisiderins prie naujos valdžios ir bus paklusnūs, lyg amžinai Jums būtų tarnavę.
Karalius Akūbas.   Čia tai tu man dyvus porini, argi gali būti tokie bestuburiai tie lėktuvai?
Pontelionas.   Na, kaip ir visur, pasitaiko vienas kitas nepritapėlis - tai susidegina arba kokį atsišaukimą ant tvoros pakabina, bet dauguma tikrai neturi stuburo, lankstūs kaip žilvičiai.
Karalius Akūbas.   Ką gi, Pontelionai, jei pavyks  šitas žygis, paskelbsiu tave Lėktuvo gubernatoriumi.
Pontelionas.   Tai ačiū, Jūsų Didenybe, aš tai mokėsiu juos valdyti.
Karalius Akūbas. Gerai, dabar paduok kokį chalatą. Ir invalido vežimėlį, išgąsdinsiu Atliejų su jo kompanija. Tik kad jis, bjaurybė, greičiau apsidžiaugs, nei išsigąs.

Miesto aikštė. Ši scena beveik neturi nieko bendra su likusia pjesės dalimi ir, apskritai, nelabai reikalinga, todėl režisierius gali ją praleisti ir neskaitęs. Bet jei nutartų panaudoti savo spektaklyje, tai ji nebūtinai turi būti šioje pjesės vietoje, gali būti vaidinama pertraukos metu arba prieš spektaklį arba ir taip, ir kitaip, ir trečiaip, kaip norima.
Gali būti vaidinama ir scenoje, bet galiu įsivaizduoti ją ir teatro foje arba žiūrovinėje salės dalyje visose pakampėse, tuo būdu žiūrovus lyg ir per nevalią apsiaučiant veiksmu. Žodžiu, visa tai kas yra parašyta žemiau gali vykti bet kur ir bet kada ir nebūtinai vientisai, o, pvz., gabalais bet kokia pasirinkta tvarka.

Aikštėje montuojamas ešafotas. Kažkuriam kampe, o gal marširuodami po aikštę groja ugniagesių orkestras. Amatininkai demonstruoja savo amato subtilybes ir kartu prekiauja dirbiniais, pvz.: kalvis kūrena ugnį ir kala iš metalo peilius arba suvenyrus, kepėjai kepa duoną ir bandeles, audėjos audžia juostas ir t. t.  Keliaujantys akrobatai demonstruoja sudėtingus triukus, čigonai groja gitaromis, dainuoja ir šoka, daug vaikigalių, kurie taikosi bet ką nugvelbti. Matyti ir kariuomenės bei policijos žmonių.
Kartkartėm pasirodo ir ryškiai dažytos prostitutės (choras švilpimu ir šūksniais entuziastingai palaiko prostitutes).
Į visą mugės šurmulį turi būti įtraukiami ir žiūrovai.


Kontrabandininkas.   Kontrabanda iš pirmų rankų – tabakas, degtinė, avižos! Pigi kontrabanda! Prieik, nesigailėsi!
Miestietė.   Vėl ešafotą montuoja. Kam dabar galvą kapos?
Miestietis.   A, velnias jį žino. Ar daug čia reikia? Bišky ne taip pagalvok, ne taip pažiūrėk – ir nėr makaulės. Kad jį kur velnias tokią valdžią.
Miestietė.   Vo vo, ir nulėks pačiam kopūstas, jei liežuvio neprirakinsi.
Miestietis.   A job tararai, kad tave kur velnias, geriau jau nekausinėk, boba, eik kur ėjusi.
Kontrabandininkas.   Kontrabanda, pigi kontrabanda!
Policininkas.   Klausyk, žinau, kad jau susimokėjai mūsų pamainai. Turiu prašymėlį, sumokėk už rytdieną, velnias, vakar visas „šaibas“ kazino prapyliau, nesisekė, o šiandien tikrai žinau, kad raudona iškris, visą banką paimsiu, šiandien, jaučiu, mano valanda. Padėk.
Kontrabandininkas.   Gerai, bet į priekį, tai ne už vieną dieną atsipirksiu, dvi dienas nebandyk artintis, o sumą gausi kaip už vieną dienelę. Rinkis.
Policininkas.   Gerai, gerai, sutinku, nei ryt, nei poryt manęs nematysi. Dėkui, nepamiršiu.
Kontrabandininkas.   Kontrabandinės prekės!



Rūmų salė. Ceremonmeisteris skelbia:
                                                            Jo Didenybė Karalius!
Visi  stojasi, girdisi replikos:
                                            Pagaliau.
                                            Pusė dienos praėjo.
                                            Maniau nesulauksiu.
                                            Kad jį kur galas.
                                            Alkoholikas prakeiktas.

Į salę įrieda invalido vežimėlis su pusnuogiu karaliumi. Visuotinis pasibaisėjimo aiktelėjimas. Choras ploja ir šaukia Valio.

Šūksniai:
              Kas nutiko?
              Viešpatie, kas gi čia dabar?
              Sargyba!
              Jūsų Didenybe!
Karalius Akūbas.   Nurimkit, laisvai.
Policijos viršininkas.   Jūsų Didenybe, aš... aš pasirengęs...
Sveikatos ministras.   Tuoj pat kvieskit greitąją. Paduokit mano rankinę.  Jūsų didenybe, aš pamatuosiu kraujospūdį.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Aš sakiau, valstybė pavojuje!
Karalius Akūbas.   Nieko nereikia, man viskas gerai. Tiesiog jūs labai anksti susirinkote, aš nespėjau  kaip reikiant prabusti ir kojos dar nutirpusios. Galite mane pamasažuoti.
Sveikatos ministras.   Mielai, Jūsų Didenybe, atsigulkit čia prašau.
Atliejus.   Na, iš tikrųjų nėra taip anksti, kaip Jūs sakote, Jūsų Didenybe, jau gerokai po pusiaudienio.
Karalius Akūbas.   Tikrai? Matyt mano laikrodis bus sustojęs. Gal ūkio ministras teiksis jį sutaisyti?
Ūkio ministras.   Būtinai, Jūsų Šviesybe, atsiųsiu meistrą.
Karalius Akūbas.   Puiku, tuo pačiu ir bakelį tualete sutvarkykit, kiekvieną kartą turiu kišti ranką ir ten kažką judinti, kad pradėtų į jį rinktis vanduo. Tai siaubinga!
Sveikatos ministras.   Nurimkit, Jums negalima jaudintis.
Kultūros ministras.   Tai skandalinga, kur matyta, kad karalius kęstų tokią netvarką!
Atliejus.   Ramiau, nesikarščiuokit, juk girdėjot – viskas bus sutvarkyta. Neverta dėl tokio mažmožio kelti erzelį. Gal geriau pradėkim darbą?
Kultūros ministras.   Bet karalius iš tiesų vargsta, tai matyt net iš apsirengimo.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Kur ritasi mūsų šalis, kur pagarba sostui ir tradicijoms?
Karalius Akūbas.   Dėl apsirengimo ministras teisus, šiandien gavau štai kokias apatines kelnaites.

Visi aikteli. Choras švilpia.

Atliejus.   Bet jos Jums labai tinka, Jūsų Šviesybe, guli kaip nulietos.
Karalius Akūbas.   Tai dėl to, kad rūpinuosi savo figūra, bet jos moteriškos, kitų gauti nepavyko. Ar tai toks rūpestis šioje valstybėje valdovu? O gal Jūs, finansų ministre, parodysite savo kelnaites?
Kultūros ministras.   Tikrai, parodykite, aš reikalauju.
Atliejus.   Jūs, gerbiamas kultūrininke, geriau rūpinkitės Valdovų rūmų  rekonstrukcija, o ne mano apatiniais. Mes dar svarstysime tą klausimą ir reikalausime išsamaus paaiškinimo, kodėl darbai vyksta taip vangiai.
Kultūros ministras.   Ir paaiškinsiu, aš neturiu ko slėpti.
Karalius Akūbas.   Taigi, kaip supratau, Atliejus turi ką slėpti. Pereikime prie dienotvarkės. Koks pirmas punktas?
Atliejus.   Jūsų penkiasdešimtmetis.
Karalius Akūbas.   Oi, tai kada dar jis bus!
Atliejus.   Ne taip ir vėlai, tik už trijų mėnesių. Turime pradėti ruoštis.
Karalius Akūbas.   Ar jau šalyje nėra svarbesnių klausimų, ar žmonės, gyventojai viskuo patenkinti?
Atliejus.   Žmonės niekada nebus viskuo patenkinti, tad verčiau ir nesistengti jiems įtikti.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Dabar nėra laiko, Jūsų protestas atmestas. O kas ten per triukšmas aikštėje, kodėl toks bildesys?
Teisingumo ministras.   Ten montuojamas ešafotas, juk rytoj bus atliekama mirties bausmė.
Karalius Akūbas.   Mirties bausmė? Kartuvės? Pirmą kartą apie tai girdžiu.
Sveikatos ministras.   Ne kartuvės, o giljotina, taip humaniškiau.
Teisingumo ministras. Na kaip gi neprisimenate, Jūsų Didenybe, juk Jūs atmetėte to maištininko malonės prašymą.
Karalius Akūbas.   Neprisimenu, vis tiek nenoriu, kad kas nors būtų baudžiamas mirties bausme, juk tai siaubinga.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Kultūros ministras.   Visiškai pritariu, tai antihumaniška, pasaulis mūsų nesupras.
Karalius Akūbas. [/b]  Taip taip, mes turime skaitytis ir su viešaja nuomone, be to, manau, kad jeigu žmogus maištavo, tai gal turėjo tam pagrindą. Ar kas nors tyrė jo nusiskundimus?
Socialinių ir darbo reikalų ministras.   Žmogus skundėsi, o kaipgi. Reikalavo darbo, paskui pašalpų, sakė, kad neturi iš ko gyventi ir panašiai, grasino skųstis Tarptautiniam Žmogaus teisių teismui. Pats  nežino, ko nori. Galų gale sakė, kad tokią valdžią reikia versti su šakėmis. Įsivaizduojate? Juk tai taip brutalu!
Sveikatos ministras.   Tikrai, durtinių žaizdų gydymas labai komplikuotas ir brangus, tvarsčiai, mostelės ir nuolatinė slauga.
Karalius Akūbas.   Kokie dar renginiai numatomi šiomis dienomis?
Kultūros ministras.   Vyks vaikų piešinių konkursas tema „Te visad šviečia saulė“. Jis prasidės kaip tik po mirties bausmės vykdymo.
Karalius Akūbas.   Na jeigu, piešinių konkursas, tada tebūnie ir bausmė, vienas kitą atsveria.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Užsičiaupkit. Kas dar?
Kultūros ministras.   Poryt profsąjungų mitingas, tema man nežinoma. Gal socialinių reikalų ministras informuotas, o šiandien po pietų, tai yra netrukus, prasidės gėjų paradas.
Karalius Akūbas.   Ir tokių mes turim?
Kultūros ministras.   O kaip gi, jų yra visur, kodėl turėtų ir pas mus nebūti? Netgi iškilusis Mikelandželas nespjovė į tą pusę. Tiesa, masiškumu mes dar neprilygstame kitoms valstybėms, viskam reikia laiko.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protest...!
Karo ministras.   Mūsų ministerijos pavaldume tokių „degradų“ nėra. Mes mokame teisingai nukreipti mūsų jaunuolių orientaciją, tam yra orientavimosi pratybos, jie bėgioja po miškus su žemėlapiais rankose ir atranda mūsų pažymėtus objektus ir tokiu būdu įpranta gyventi pagal nustatytus orientyrus.

Choras nepritariamai ūžia.

Karalius Akūbas.   Sakai Mikelandželas? Tai svarus koziris. Reiks pažiūrėti per balkoną į tą paradą.
Atliejus. Jokiu būdu, Jūsų Didenybe, žmonės neteisingai Jus supras. Be to, dar tai, kad Jūs nevedęs, gali pasitarnauti nereikalingoms interpretacijoms.

Nedrąsiai įeina Ceremonmeisteris.

Ceremonmeisteris.   Jūsų didenybe, prašau man atleisti, bet pas Jus labai atkakliai braunasi jaunieji ... jaunieji .... mh, gėjai, atleiskite.
Karalius Akūbas.   Gerai, kviesk juos.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Dauguma ministrų.   Dėl dievo meilės, nereikia.
                                  O, siaube!
                                  Išsigimėliai!
Karalius Akūbas.   Įleisk.

Choras persirikiuoja ir savimi simbolizuoja vaivorykštę. Palaiko gėjus.

Jaunieji gėjai.  
                              Mes esam jaunieji,
                              netradicinio sekso gerbėjai.
                              Aukojame Jums, Prakilnybe,
                              Trapią savo nekaltybę.
(Labai nustemba, išvydę  Karalių su chalatu ir rožiniais apatiniais.)
                      Nežinojome, kad ir Jūs dalyvausite.
Karalius Akūbas.   Dar pažiūrėsim. Ko siekiate šia demonstracija, jaunieji ...?
Jaunieji gėjai (kalba po vieną). Pritraukti kuo daugiau žmonių į mūsų gretas, Jūsų Šviesybe.
                        Net ir didysis Mikelandželas nespjovė į mūsų pusę.
Karalius Akūbas.   Už ką gi jūs pasisakote, meldžiamieji?
Jaunieji gėjai.   Už lyčių lygybę, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.   Ir viskas? Tik dėl to čia atėjote?
Jaunieji gėjai.   Ne. Mus jaudina tarnyba armijoje.
                        Teko girdėti, kad vaikinams ten bandoma įdiegti tik vieną orientaciją.
                        Mes nenorime keistis. Norime išsaugoti savo identitetą.
Karalius Akūbas.   Lytinį paveldą, taip sakant. Mes kaip tik apie tai ir kalbėjome su Karo ministru. Manau, jis sutiks įsteigti vieną padalinį kitokios orientacijos kariams, juk taip, ministre?
Karo ministras.   Tiesą pasakius, Jūsų Didenybe...
Karalius Akūbas.   Aš juk sakiau, viskas susitvarkys. Galite eiti, jaunieji ... hm... mėgėjai.
Jaunieji gėjai.   Širdingai dėkojame, Jūsų Šviesybe. Lauksime (reikšmingai mosteli galva į Karaliaus apdarą).
Karo ministras.   Bet atleiskite, Jūsų Didenybe...
Karalius Akūbas.   Taip taip, žinau, orientavimosi pratybos, žemėlapiai rankose. Niekas to ir neatšaukia, bet negalime dabar viešai išsakyti savo pozicijos, kai visas pasaulis žiūri į mus ir laukia mūsų reakcijos. Juk taip?
Kultūros ministras.   Kaip tik taip, neturime teisės suklysti. Tokie paradai, Jūsų žiniai, vyksta visame pasaulyje ir yra labai populiarūs.
Karalius Akūbas.   O dar tas Mikelandželas. Todėl orientuokitės tuose miškuose tyliai ir be nusiskundimų.
Karo ministras.   Nusiskundimų mūsų žinyboje nebūna, Jūs tai žinote, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.   O dabar, Gausuma, noriu, kad užrašytum, man atėjo įkvėpimas.
Kultūros ministras Gausuma.   Aš pasiruošęs, Jūsų šviesybe.
Karalius Akūbas.  
Tėvyne mylima,
kartoju mintyse,
ir  žvilgsnį savo nenuilstamą
kreipiu kasdieną
kiaurai per sieną
regiu laukus ir klonius
pievas ir šilojus
regiu kaip beria grūdą
į dirvą artojas
o stuboje
moteris jo laukia ir
vaikai namų darbus
uoliai kartoja.
Kol kas tiek, pratęsim kitą kartą.
Kultūros ministras Gausuma.   Tai nuostabu, Jūsų Didenybe.
Kiti ministrai ir Choras.  
                        Bravo.
                        Puiku.
                        Ech, talentas.
Karalius Akūbas.   O dabar noriu pranešti, kad ruoštumėtės karui.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Visi.   Kaip karui?
        Kokiam karui?
        Neišgirdau, ką pasakė?
        O su kuo kariausim?
Karo ministras.   Seniai reikėjo, pritariu. Duot tiem šunsnukiams į kailį.
Karalius Akūbas.   Pulsim Lėktuvą.
Visi.   Lėktuvą?
        Kas tai?
        Tu ką nors girdėjai?
        Ką pasakė?
Karalius Akūbas.   Tai
                              „Yra šalis,
                              Kur upės teka
                              Linksmai tarp girių ūžiančių
                              Ir meiliai tarpu savęs šneka
                              Prie giesmininkų vieversių.
                              Ten prakaitas aplieja žmones
                              Prie vasaros sunkių darbų,
                              Ir prastas parėdas marškonis
                              Apdengia sąnarius visų. “
                (Ministrai pasirengia ploti, kažkas šūkteli: „Bravo“, bet karalius rankos mostu sustabdo)
Tai ne mano, tai citata.
Visi  (nusivylę). Aaaaa...
Karalius Akūbas.   Geografijos reikalų ministras supažindins mus su šia šalimi.
Geografijos reikalų ministras.   Na taip ekspromtu dabar kažin kiek ir nepasakysiu, bet tai maža šalis, ne per toliausiai nuo mūsų, su mažu gyventojų skaičiumi. Kiek pamenu, visada kažkieno būdavo užgrobta, tik dabar yra laisva, taigi, tinkamą metą pasirinkote žygiui, Jūsų Didenybe. Tik ar daug naudos mes iš to turėsim, tai abejoju, jokių iškasenų ta šalis neturi, be to, labai nualinta perėjūnų.
Karalius Akūbas.   Nauda yra politinė, pranešime pasauliui, kad mes galingi ir su mumis reikia skaitytis. Kita vertus, ši ekspedicija bus tik pradžia.
Karo ministras.   Bravo, Jūsų Didenybe, po to pulsime Rusiją, mano sena svajonė nužygiuoti iki Uralo.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Socialinių ir darbo reikalų ministras.   Aš tai čia įžvelgiu ir ekonominę naudą. Juk yra žinoma, kad karas, maras ir suirutė pasiglemžia daugiausia pagyvenusius žmones. O kad betvarkė dėsis, tai čia ir avys supranta. Vadinasi, galime tikėtis gausaus išlaikytinių, pensininkų armijos sumažėjimo.
Sveikatos ministras.   Maro tai gal ir nebus, bet visokios venerinės ligos tikrai gali paplisti. Nemanau, kad dėl jų sumažės pensininkų.
Karo ministras.   Netveriu savo kailyje, Jūsų Didenybe, einu pranešiu, kad balnotų žirgus.
Karalius Akūbas.   Neskubėkite, gerbiamas Petliejau, arklių mums neprireiks.
Karo ministras Petliejus.   Nesupratau, Jūsų Šviesybe, kaip mes nusigausime iki lėktuvų?
Karalius Akūbas.   Dviračiais. Taip bus daug pigiau, sutaupysime nepirkdami avižų ir išsaugosime  neužterštą gamtą. Susisiekimo ministras aprūpins jūsų žinybą jais. O kariai ar visi moka naudotis dviračiais?     
Karo ministras Petliejus.   Šiandien pat pradėsime mokymus.
Susisiekimo ministras.   Dviračiai labai pažangi transporto priemonė. Žygis dviračiais bus palankai  vertinamas pasaulio visuomenės ir niekas nedrįs pasmerkti agresijos. Tiesą sakant, tai netgi ir neatrodys kaip kažkokia agresija, šiaip nekaltas pasivažinėjimas. Genialiai sugalvota, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.   Kas dar nori pasisakyti?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Ceremonmeisteris.   Jūsų Didenybe, pagal reglamentą dabar dvi minutės opozicijos pasisakymui.
Karalius Akūbas.   Gerai, tegul kalba. Nuimk laiką.
Ceremonmeisteris.   Kalbėk, Boba Vienake.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Ačiū. Ponai, noriu pasakyti - kur mes einame? Kur tai matyta, kad karalius dėvėtų tokius apatinius. Sarmata!
Toliau. Mirties bausmė. Pasakykite, ar yra dar pasaulyje tokia šalis, kurioje už kitokią nuomonę kapotų galvas? Apsijuoksime, draugai. Protestuoju!
O piešinių konkursas? Po mirties bausmės! Tai stačiai pasityčiojimas! Kokį pavyzdį rodome vaikams? Ir dar - kokia konkurso tema?! Kaip galime norėti, kad mums visada šviestų saulė, kai šalyje toks skurdas? Protestuoju!
Arba tas karas. Gal Jums protas pasimaišė? Kai šalyje tiek dirvonuojančios žemės, kai karinį potencialą galime nukreipti į žemės ūkį, jūs išsiunčiate jį nežinia kur, į kažkokį Lėktuvą. Protestuoju!
Toliau - emigracija...
Ceremonmeisteris.   Laikas, dvi minutės praėjo.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Puiku. Dėkojame Bobai Vienakei.
Ministrai.   Nusišnekėjo.
                  Kaip visada.
                  Nieko naujo.

Choras nereaguoja, abejingai lošia kortomis ir geria alų.

Karalius Akūbas.   Tarp kitko, apie emigraciją tikrai būtų pravartu pagalvoti.
                        Tyla.
            Kokie bus pasiūlymai?
                                  Pasigirsta balsas: „Uždaryt sienas! “
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!       
Karalius Akūbas.   Kas taip pasakė? (Pauzė). Na?
Policijos viršininkas.   Čia aš, atleiskit, leptelėjau.
Karalius Akūbas.   Puiku. Labai drąsi mintis. Spaudžiu dešinę. Kuo Jūs vardu?
Policijos viršininkas.   Kroviejus, Jūsų didenybe.
Karalius Akūbas.   Kroviejus. Jūs, regis, kol kas tik policijos viršininkas? Skiriu Jus ministru. Policijos reikalų...
Atliejus.   Taip nesakoma.
Karalius Akūbas.   Tikrai, tada, sakykim, vidinių reikalų, juk čia vidiniai reikalai, kaip manot? Arba vidaus reikalų ministru. Alga kol kas lieka ta pati, pats suprantat.
Kroviejus.   Kad aš ir tos jau seniai negaunu.
                   
Karalius prieina ir paliečia išsipūtusią policijos viršininko kelnių kišenę.

Karalius Akūbas.   Bet baudomis iždas taip pat nepasipildė, ar ne? Taigi, tada tegul taip ir lieka. Beje, o kaip reikalai su kontrabanda? Ar policija susitvarkė su šia problema?
Kroviejus.   O taip, galima sakyti, jos neliko. Galima sakyti, kad tai buvo prioritetinis mūsų uždavinys.
Karalius Akūbas.   Puiku, sveikinu. O ta mintis uždaryt sienas - gera mintis, seniai apie tai galvojau.
Geografijos reikalų ministras.   Bet pasaulis, atleiskit Jūsų Šviesybe, nesupras tokio mūsų sprendimo.
Kultūros ministras.   Tai bus atsitraukimas nuo demokratijos pamatų. Žmonės sukils.
Karalius Akūbas.   Mes paaiškinsim kad, tai tik laikini nepatogumai. Karantinas ryšium su paukščių gripo epidemija. Pridėkit dar kiaulių gripą ir kas dar ten galėtų būti, daktare?
Sveikatos ministras.   Siūlyčiau triperio epidemiją pridėt, labai panašūs simptomai.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Priimta, paukščių ir kiaulių gripo ir triperio epidemija. Sienos užsidaro, visa šalis ruošiasi tėvynės gynybai, skelbiama ypatinga padėtis.
Karo ministras.   Bravo!
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   O dabar kviečiu visus į bufetą gausiai pasivaišinti.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Pro.... pritariu! Duodi bufetą!
Kiti.   Valio!
        Seniai reikėjo.
        Ką pasakė?
        Jau kaip išalkau...

Visi išeina, kartu ir Choras.

Atliejus.   Norėčiau, Jūsų Didenybe, dar trumpam Jus užlaikyti.
Karalius Akūbas.  
                                Ką pasakysi, gerbiamas Atliejau?
                                Ar svarbų reikalą turi tu į mane?
Atliejus.                    
                                Be reikalo Jūs dedatės lyg
                                būtumėt karališkajam teatre.
Karalius Akūbas.    
                                O ne, visai ir ne be reikalo.
                                Visas gyvenimas juk -
                                tik didelė scena.
Atliejus.                    
                                  Nemoku eilėmis kalbėti ...
Karalius Akūbas.  
                                  Bet tau puikiai sekas.
                                  Gal ko išgersi
                                  Prieš leisdamasis į šnekas?
Atliejus.  
                                  Jūs žinot, kad negeriu aš vyno.
Karalius Akūbas.  
                                  Galiu pasiūlyt džino,
                                  degtinės, o gal šampano?
Atliejus.  
                                  Geriausiai tiks vanduo iš krano.
                                  Skubu prie reikalo.
                                  Kaip drįstate valstybės posėdyje
                                  rodytis tokia „uniforma“?
Karalius Akūbas.  
                                  Jei būtum kiek dosnesnis,
                                  nereiktų raudonuoti dėl manęs.
                                  Ar kur matyta, kad
                                  kaulintų karalius  pinigų
                                  smulkioms išdaigoms?
Atliejus.  
                                  Jums niekada nėra gana,
                                  Jūs nuolat geriate.
                                  Smulkioms išdaigoms
                                  per daug jau išlaidaujate.
                                  Ar galima Jums iždą, sakykite,
                                  valstybės  patikėti?
Karalius Akūbas.  
                                  Neįsismaginki, Atliejau,
                                  juk aš vis dėlto karalius
                                  ir šalį aš valdau, ne tu.
Atliejus.
                                  Taip taip, kaip įsakysit,
                                  tik pagal Keistituciją
                                  finansus aš prižiūriu,
                                  tad teikitės susivaldyti, 
                                  Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.  
                                  Dar pažiūrėsim kiek ilgai
                                  juos prižiūrėsi. Pakeisti
                                  Keistituciją galiu.
Atliejus.  
                                  Negalite, deja,
                                  Jūsų Šviesybe.
Karalius Akūbas.    
                                  Ir kodėl gi ne?
Atliejus.  
                                  Neturite trijų penktadalių palaikymo
                                  Valstybės valdymo taryboje.
Karalius Akūbas.  
                                  Susiskaičiavai? Nepamiršk, Atliejau,
                                  paskelbiau ypatingą padėtį,
                                  kol vyksta karas,
                                  galiu ir be kieno nors pritarimo
                                  elgtis kaip tinkamas
                                  valstybės reikaluose.
Atliejus.  
                                  Karas dar nevyksta,
                                  bet jei su juo Jums nieko neišdegs,
                                  atsakomybę visą  prisiimsite už pasekmes.
                                  Pradėjote žaidimą rizikingą.
                                  Kas mintį Jums pakišo apie Lėktuvą?
                                  Ar laikas tokiom avantiūrom dabar,
                                  kai šalis giliai įbridusi į skurdą?
Karalius Akūbas.  
                                  Atliejau, tu pyksti,
                                  kad tavo valdoma taryba
                                  pasidavė šiai mano avantiūrai
                                  taip lengvai.
                                  Matei, kaip sveikino mane
                                  Karo ministras ir kiti?
                                  Ar juos tikrai valdai?
                                  Ar tik ne dėl kėdės ministro 
                                  tu taip išsigandai?
                                  Juk jei pasiūlysiu tave pakeisti,
                                  kaip nelojalų sostui, bailį ir išdaviką,
                                  negausiu pritarimo tu manai?
Atliejus.  
                                    Taip neatsitiks, ne vienas
                                    yra man įsiskolinęs.
                                    Esu numatęs daugiau ėjimų,
                                    nei Jūs galvojate, į priekį,
                                    tad nesipykime geriau.
                                    Tebūnie karas, jei Jums taip norisi,
                                    bet vargas, jeigu nelaimėsite, 
                                    apginti Jūsų negalėsiu. 
                                    Nebent...
Karalius Akūbas.  
                                    Ką sugalvojai, niekše?
Atliejus.  
                                    Na kam gi taip grubiai?
                                    Artėja Jūsų jubiliejus.
                                    Būtų gerai kartu ir vesti,
                                    kiek galit vaikščiot vienas?
                                    Be to, ir sostui įpėdinio reikia.
Karalius Akūbas.  
                                    Žinai, kaip tik ir aš
                                    šiandieną apie tai galvojau.
                                    Koks sutapimas!
Atliejus.        
                                    Ir ką gi ruošiatės Jūs vesti?
                                    Ar jau nusižiūrėjote sau porą?
Karalius Akūbas.  
                                    Taip, net dvi, tik nežinau
                                    kurią man pasirinkti –
                                    rusę ar žydę. Ką patarsi?
Atliejus.  
                                    Nedarykit šito, Jūsų Didenybe,
                                    nesupras tauta, tai priešiškos
                                    mūsų mentalitetui tautos.
                                    Be to, gi ir pas mus yra
                                    kilmingų netekėjusių merginų.
Karalius Akūbas.
                                    Na na, ir ką tu siūlai?
Atliejus.  
                                    Savo dukterį Grosmindę.
                                    Tai yra sąlyga.
                                    Sąlyga privaloma.
                                    Tik ji ir niekas kitas,
                                    tada paliksiu Jus ramybėje.
                                    Kaip panorėjęs viešpatausite.
Karalius Akūbas.  
                                      Aš pagalvosiu, gali eiti.
                                      Ne, palauk. Palik man
                                      dar kelis šimtus,
                                      kišenėj nei skatiko,
                                      o per išeigines vykstu
                                      pasižvalgyt po šalį.
                                      Tavo pasiūlymą
                                      kartu ir apsvarstysiu.
Atliejus.  
                                      Kaip išvykstate?
                                      Kas Jus lydės?
Karalius Akūbas.  
                                      Išvykstu inkognito,
                                      palydos nereikės.
                                      Susitiksime pirmadienį.
                                      Ačiū (paima pinigus) ir  sudie.


Karalius Akūbas.   Pontelionai!
Pontelionas.   Aš čia, karaliau.
Karalius Akūbas.   Kada išmoksi kreiptis Jūsų Didenybe?
[b]Pontelionas.   Koks kitas klausimas?
Karalius Akūbas.   Kitas klausimas yra tas, kad mes tučtuojau, nedelsiant turime vykti pas tą...
Pontelionas.   Rusę?
Karalius Akūbas.   Ne, kaip ji?
Pontelionas.   Žydę?
Karalius Akūbas.   Tu pats žydas. Tą mūsiškę. Negaliu aštrinti dabar situacijos su visokiais rusais ar žydais. Bet privalau tuoj pat, šį savaitgalį vesti.
Pontelionas.   Čia dvidešimt metų neprisiruošėt, o dabar per dieną apsisprendėt. Kas nutiko?
Karalius Akūbas.   Bjaurybė Atliejus sumanė man savo iškamšą iškišti.
Pontelionas.   Savo dukterį? Jums? Taigi ji baidyklė. Ji gal net vienmetė su Jumis?
Karalius Akūbas.   Na ne, ji jaunesnė, bet tai dar nereiškia, kad man galima visokias senienas, užsigulėjusius egzempliorius pardavinėti.
Pontelionas.   Ką  Jūs pasakėt?
Karalius Akūbas.   Kad pagalvosiu kelias dienas gulėdamas kur nors gamtoje. Ar dviračius paruošei?
Pontelionas.   O kaip gi? Ir sumuštinių įdėjau, kavos į termosą užpyliau.
Karalius Akūbas.   Būtinai turim ją surasti, tą ...
Pontelionas.   Liepsną?
Karalius Akūbas.   Taip, ir vesti, nes Atliejus jei apvesdins su savo dukra, po to ir nužudys mane, kam aš būsiu daugiau reikalingas, kai jo dukra bus karalienė?
Pontelionas.   Toks variantas įmanomas, kitaip ko jis lįstų arčiau sosto su savo senmerge. Ot parazitas.
Karalius Akūbas.   Ne parazitas, tiesiog žaidėjas. Kaip ir aš.
Pontelionas.   Na koks Jūs žaidėjas? Jūs tik geriat.
Karalius Akūbas.   Nesakyk, Pontelionai. Šiandien gudrų ėjimą padariau, paskelbiau šachą, tai yra karą tavo tėvynei. Atliejus buvo apstulbęs, dauguma tarybos buvo mano pusėje ir  mane sveikino. Galėjau ir Atliejų atleisti, tuo metu būtų pritarę. Jei tik būčiau žinojęs ką man ruošia Atliejus, tikrai būčiau pasiūlęs tą klausimą balsavimui. Kitą kartą tokios euforijos jau nebebus. Nebent pergalingai pasirodysime kare. Tu neapgavai manęs, tikrai lengvai paimsime Lėktuvą?
Pontelionas.   Oi, tai čia net nėra ko abejoti. Problemų nebus, lėktuvai išlakstys kaip zuikiai, prižadu.
Karalius Akūbas.   Gerai, Pontelionai, galėsi valdyti paskui tą savo Lėktuvą.
Pontelionas.   Gaila bus palikti tarnybą pas Jus, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.   Eik tu, melagi ir sukčiau. Vežk geriau pas Liepsną.


Choras  vaizduoja žvaigždes, mėnulį ir išpildo nakties garsus.

Jaunsuma.   Nuo pat mažens svajojau patekti į Mėnulį. Mane traukė Mėnulis, jis toks nenuspėjamas, besikeičiantis, toks tikras, kaip žmogus. Kaip draugas, visada galvojau, kad Mėnulis yra mano draugas. Tau taip nebuvo?
Giesmė.   Man irgi visada patiko Mėnulis, toks vyriškas ir labai gražus. Tik kai tave pamačiau, supratau, kodėl Mėnulį lyginau su vyru. Tu primeni jį.
Jaunsuma.   Tikrai? Žinai, paskui aš sugalvojau, kaip iki jo nusigauti. Tereikia surinkti kokių penkių kaimų visas kopėčias į krūvą, surišti jas ir pakelti, kad stovėtų stačiai, ir tada, manau, galima būtų pasiekti Mėnulį. Tu liptum su manim?
Giesmė.   Aha, tik bijau, kad man galva apsisuktų.
Jaunsuma.   Tai niekis, tereikia nežiūrėti apačion ir tada neapsisuks. Visą laiką žiūrėti viršun, tik viršun, galvą užvertus į Mėnulį. Va taip. (Bučiuoja užvertusią į Mėnulį galvą Giesmę). Tu tokia graži, Giesme, aš būtinai paimsiu tave su savim į Mėnulį.
Giesmė.   Aš eisiu su tavim, Jaunsuma.


                                                    II veiksmas

Rotušės aikštė, tik šįkart žmonių vos vienas kitas. Iš amatininkų dirbtuvių likusi tik viena kalvė. Kalvis nuobodžiai ir ritmingai kala kūju. Prie jo ritmo prisitaikęs senas smuikininkas, apdriskusiais rūbais, griežia Ravelio „Bolero“. Sena čigonė pasiruošusi nutverti kiekvieną praeinantį. Keletas elgetų, apsirengusių nudriskusiomis karinėmis uniformomis, - karo invalidai: katras be akies, kitas be rankos, dar vienas su ramentais tik su viena koja, kitas perrišta galva, kontūzytas. Protarpiais pasirodo ir apdriskę vaikigaliai. Prisiglaudęs prie pastato sienos jaunas karininkas tvarkinga uniforma. Kažko laukia, nes dažnai žvilgčioja į bokšto laikrodį.

Berankis.   Tfu, prakeiktas lietus, ir pasislėpti nėra kur.
Bekojis.   Vis tiek galas, ar slėpsies, ar ne.
Beakis.   Aš tai žiūriu, kalvis kaip kalė, taip kala. Jam visada gerai, ar karas, ar taika.
Berankis.   Kuom jau tu te žiūri? Šikna kiba?
Beakis.   Juokis juokis, baigėsi ir tavo geros dienelės.
Berankis.   O ko jam bus blogai? Išmintingas kalvis, kiek yra, tiek ir užtenka, o aš taigi durnas buvau, kad veržiausi į tą karą, maniau,  kuom pirmesnis pateksiu į tą Lėktuvą, tuom daugiau ir gausiu trofėjų. O tokį užtikrintą biznelį turėjau, kiekvienas policajus iki žemės man lenkėsi. Pigi kontrabanda!
Bekojis.   Visi kvaili buvom. Man, galvoji, blogai buvo zakristijoj tarnauti? Ir pavalgęs, ir pagėręs, ir dar kokią moteriškę po klebono užversdavau. Ale tai nedavė Dievas „gana“, vis dar kažko ieškai. O dabar klebonas net išmaldos pagaili, kur jau man ten apie tarnybą galvoti.
Berankis.   Tai kur gi tu jam ten ant vienos kojos prišokinėsi per mišias, parapija negyvai užjuoks, strakalas, cha cha cha.
Beakis.   O aš girdėjau, matyt nemačiau, kad kalvis dar ir budelio pareigas atlikti apsiėmė. Ešafoto dabar nestato, kad žmonių nepiktinti, tai įformino kalvį naktiniam darbui.
Berankis.   Tu nori pasakyti, kad kalvis dieną geležį kala, o naktį ant to paties priekalo galvas žmonėm kapoja?
Beakis.   Matyt nemačiau, ale girdėt girdėjau. Eik pasiklausk, kad netiki.
Berankis.   Dar ko, nori, kad jis man ir kitą ranką rekvizuotų?
Bekojis.   Kažką aš irgi esu girdėjęs. Dingsta žmonės, kurie prieš valdžią pasisako arba prieš karą. O naktį į aikštę tikrai nieko neįleidžia: ėjau pasivaikščioti vakar, miegas neėmė, apie papus galvoti pradėjau, manau, gal surasiu nakčia kokią papingą. Tai čia prie įėjimo sargybinis manęs neleido.
Berankis.   Bet tu, kai kojos netekai, labai vaikštingas patapai.
Bekojis.   Eik tu, vaikštingas, gi sakau, už papų paimti norėjau.
Kontūzytas.   Lyja. Visai kaip Lėktuve. Ten visada lyja. Ar mes dar Lėktuve?
Beakis.   Žabale, apsižvalgyk, taigi čia tavo aikštė. Čia savo triūbą pūtei kas valandą.
Kontūzytas.   Trimitas. Tai buvo trimitas. Aš prisimenu. Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. (Mėgdžioja trimito signalą).
Berankis.   Ei, užteks, prišauksi čia policiją.

Čigonė (priėjusi prie atsisėdusio ant suoliuko smuikininko). Oi kaip gražiai groji, ponuli, oi kaip miela klausyti.
Smuikininkas.   Aha, gražiai lyja, ponia, gražiai. Gerai, kad skėtį turiu, kitaip instrumentui būtų šakės.
Čigonė.   Sakau, duok ranką, pabursiu, visą teisybę pasakysiu.
Smuikininkas.   Kur jau ten man, per senas, kad kokį dvidešimt metelių atgal, tai dar sugročiau su orkestru Bachą. Dabar jau pirštai ne tokie greiti, o Bachas reikalauja virtuoziškumo.
Čigonė.   Išbursiu, sakau, pasakysiu, kas bus, į ateitį tavo pažvelgsiu.
Smuikininkas.   Girdėjot mane anksčiau? Ačiū, tikrai esu sujaudintas, ponia. Gal norit sumuštinio?
Čigonė.   Ačiū, neatsisakysiu. Mano taboras pasitraukė į ramesnius kraštus - čigonai nemėgsta palapines statyti kur karas vyksta, tik aš jau per sena keliauti. Bandau viena kaip nors išsilaikyti, bet žmonės visai nuskurdinti, patys nieko neturi, todėl teks man turbūt į dangų keliauti.

Bekojis.   Ale matai, muzikantas, o visai kurčias.
Beakis.   Muzikantai visada taip, nuo muzikos apkursta. Bethovenas... ir kiti.
Berankis.   O kareiviai nuo karo apanka.
Beakis.   Juokis, juokis.
Kontūzytas.   Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. Ten akustika labai gera. Šalis maža. Garsas atsimuša į miško masyvą ir nuskrieja slėniu iki upės, tada paskęsta vandenyje. Turi vėl pūsti. (Mėgdžioja trimito signalą).
Berankis.   Ei, kiek tau sakyt, gana triukšmauti. Va, ir policiją prišaukei.

Artėja policininkas.

Policininkas.   Ei, driskiai, ko nerimstat? Bananų pasiilgot? Nežinot, kaip elgtis viešoje vietoje, ką?
Berankis.   Žinom, žinom, ponuli, karą prisiminėm, tai susijaudinom truputį. Atleisk, daugiau taip nebus.
Policininkas.   Tai mat, žiūrėkit, valkatos. Ar daug prisielgetavot?
Bekojis. Tai iš kur gi? Žmonių visai nėra. Oras nekoks, pats matot.
Policininkas.   O man nusispjaut. Norit čia sėdėti, krapštykit mokestį iš kur norit. Kad  iki pietų susimokėtumėt, skarmaliai.
Berankis.   Ar seniai čia lanksteisi man, kad tik duoklę į priekį sumokėčiau, o dabar jau visai į šunį pavirtai.
Policininkas.   Dar tu čia man bambėsi, šiukšle. (Pradeda talžyti bananu Berankį).

Jaunas karininkas abejingai stebi šią sceną, vis pasižiūri į bokšto laikrodį ir į aikštę. Senasis muzikantas irgi neatsigręžia, valgo sumuštinius, užsigerdamas kava iš termoso. Čigonė valgo su juo kartu.


Kontūzytas.   Pūčiau įžengęs į Lėktuvą. Ten visada lyja. Garsas toks skaidrus, nuplautas.
Policininkas.   Tpfu, suskiai prakeikti. Žiūrėkit, kad man be triukšmo, kitaip ieškositės vietos kapinėse, smirdžiai. (Nueina)

Aikštėje pasirodo moteris su vaikišku vežimėliu. Akimis lyg ko ieško, bet tuoj prie jos prišoka čigonė.

Čigonė.   Oi, susimildama, duok monetą, visą tiesą pasakysiu, ir kas buvo, ir kas dar tavęs laukia. Ir tavo mažylio.
Liepsna.   O iš kur žinai, kad čia berniukas?
Čigonė.   Oi, ponia brangi, aš viską žinau, viską matau – graži ateitis tavęs laukia, ir vaikelio gyvenimas bus vienas džiaugsmas, tik pinigėlio negailėk, viską išbursiu, nesigailėsi.

Skubiai prieina jaunas karininkas.

Jaunsuma.   Šalin sene, atsibodai. Sveika, Liepsna. Ji čia niekam praeiti neduoda, prie visų kabinėjasi. O atspėjo, kad berniukas, tai iš vežimėlio, juk mėlynas, kaip tu nesupratai?
Liepsna.   Ak tikrai!
Jaunsuma.   Prisėskim, senis kurčias, mums netrukdys.

Atsisėda ant suoliuko muzikantui už nugaros.

Kaip aš tavęs pasiilgau, brangioji! Norėčiau apkabinti.
Liepsna.   Ne, jokiu būdu, net nežinau, ar manęs nesekė. Tavo laiškas gryna kvailystė, kaip tu galėjai rašyti karalienei?
Jaunsuma.   Kai sužinojau, kad ištekėjai už karaliaus, vos smūgio negavau. Ir tik praėjus keturioms dienoms po mūsų išsiskyrimo!
Liepsna.   Tu pats manęs išsižadėjai. Tu mane palikai.
Jaunsuma.   Atleisk, Liepsna, nežinau, kodėl taip pasielgiau, jaunas buvau, kvailas.
Liepsna.   Jaunas. Tu ir dabar jaunas, gal ir dabar kvailas?
Jaunsuma.   Ne, Liepsna, dabar suprantu, koks asilas buvau, tokią merginą... Bet tu, kaip tu galėjai taip iškart mane pamiršti?
Liepsna.   Prisimink, kad pats liepei tave greičiau pamiršti ir susirasti kitą, tai aš ir pasistengiau.
Jaunsuma.   Nemaniau, kad taip pažodžiui vykdysi mano paliepimą.
Liepsna.   O kas man liko daryt? Atvažiavo vieną dieną karalius su kažkokiu savo pavaldiniu, aš tuo metu lapus grėbojau prie namo. Tas pavaldinys ir sako, ar aš Liepsna būsiu? Nu aš, sakau. Tai va, Liepsna, karalius pas tave pirštis atvyko. Koks karalius, ką čia kliedi, žmogau, sakau jam. O jis rodo į kažkokį tipą kitapus gatvės prie dviračių stovintį ir sako: Taigi va – karalius, ar nepažįsti? O aš jo kaip gyva nesu mačiusi, tai liepiau dokumentus parodyti, maža kokie apsišaukėliai slampinėja. Parodė pasą, akurat, parašyta Karalius Akūbas, iš Ūbų dinastijos, portretas, antspaudai, viskas tikra. Kas man beliko? Ar galėjau karaliui nepaklusti? Liepė per tris minutes susiruošti ir nuvežė dviračiais iki artimiausios bažnyčios, ten ir sutuokė. Paskui į rūmus atvažiavome, pasirodo viskas tiesa, karalienė aš, net silpna pasidarė. O po kiek laiko pasijaučiau nėščia.
Jaunsuma.   Netikiu, kad karalius nagus čia prikišo, nu netikiu, Liepsna, juk tu tik mane mylėjai, negalėjai to senio prisileisti.
Liepsna.   Visai jis ne senis, vyras kaip vyras.
Jaunsuma.   Baidyklė jis ne vyras, tu žinai, kas yra tikras vyras, netikiu, kad jį prisileidai.
Liepsna.   Tik to atėjai?
Jaunsuma.   Na matai, juk aš teisus, vadinasi, ir vaikas mano. Parodyk.
Liepsna.   Jis miega. Akys labai gražios, gaila nematysi. Ko norėjai, Jaunsuma, negi nematai, kaip širdį man draskai, čia pasitrauki, čia vėl staiga kaip jaunas mėnulis pasirodai? Išnyk, visam laikui išnyk, ramybės noriu.
Jaunsuma.   Na ne, dabar tai jau nebūsiu toks beprotis. Liepsna, myliu tave visa širdim ir sūnų mūsų myliu. Noriu prie jūsų arčiau būti. Grįžau atostogų po metų tarnybos. Nenoriu vėl grįžti į Lėktuvą, bjauri šalis ir žmonės kažkokie trenkti. Čia tau šypsosi, o už pakampės peilį į nugarą smeigia. Atsibodo tas netikrumas, nežinai kada galą gausi. Paprašyk karaliaus, kad man prie dvaro kokią vietą parūpintų, tada ir mes dažniau sueisim.
Liepsna.   Ką aš jam pasakysiu? Kad vaiko tėvui ministerijos reikia?
Jaunsuma.   Na ne, pasakyk, kad pusbrolis arba klasės draugas grįžo atostogų, gerai tarnavo, protingas, kalbas moka, gal bus kokio sekretoriaus ar pasiuntinio vieta. Juk tokių vietų tikrai galima rasti. Tu tik pasistenk.
Liepsna.   Gerai, turiu eiti.
Jaunsuma.   Palauk, Liepsna, o kaip gi mes? Kada galėsiu pas tave ateiti?
Liepsna.   Gal šįvakar susitikim. Ateik prie rūmų vartų, atsiųsiu vaikiną, kuris dabar karaliui patarnauja, kad tave įleistų.
Jaunsuma.   Ačiū, Jūsų Didenybe. Kaip noriu tave išbučiuoti. Ir sūnų.
Liepsna.   Na, liaukis, pakentėk. Tikėkimės, kad niekas nesekė. Iki pasimatymo.
Jaunsuma.   Iki, Jūsų Didenybe.

Abu išeina į skirtingas puses.

Berankis.   Ar girdėjai ką nors?
Beakis.   Nieko, labai tyliai šnekėjo.
Bekojis.   O atrodė lyg įsimylėję būtų.
Berankis.   Taigi, o net nepasibučiavo. Kažkas čia negerai, kažką jie slepia.
Bekojis.   Labai keista, ko slėpti, jei myli.
Berankis.   Taigi aišku, nelegali ta jų meilė.

Prieina smuikininkas. Tai Atliejus.

Atliejus.   Ei, driskiai. Šekit po banknotą. Girdėjau, kad nepatenkinti esate dėl karo, nukentėjote nuo jo?
Berankis.   Ačiū, ponuli. Patenkinti, labai patenkinti, niekuo nesiskundžiam. Už ką taip dosniai mus aprūpinai?
Atliejus.   Gausite daugiau, jei ateisite į komisijos posėdį ir paliudysite savo nuostolius dėl karo.
Bekojis.   Kad paskui mums galvas nuimtų? Ačiū, mes ir taip ne po visą kūną turime, o dar galvos neteksime.
Berankis.   Sakote daugiau gausime? Tada paliudysim, žinoma. Koks čia mūsų dabartės gyvenimas po tokio karo?
Beakis.   Kada reikia ateiti?
Kontūzytas.   O kur mano trimitas?
Atliejus.   Pašauksiu, kai reiks. Tik jūs neapsigalvokit, šunsnukiai.
[b]Berankis.   Ne, šeimininke, kad triskart tiek duosite, tai ką nori paliudysim.
Beakis.   Taip, laisvai.
Atliejus.   Bus, sumokėsiu. (išeina)

Beakis.   O tu sakei, kad jis kurčias.
Bekojis.   Tu irgi sakei. Dar sakei, kad visi jie tokie, pradedant Mocartu.
Beakis.   Bethovenu. Mocartą nunuodijo.
Berankis.   Visi jie muzikantai apsimetėliai – kas kurčią primeta, kas aklą, o kas nunuodytą arba  kontūzytą. Bet matei, kaip jį prispaudžiau, kad trigubai mokėtų?
Bekojis.   Tu moki derėtis, senas prekybininke.
Beakis.   Tai paūšim.
Bekojis.   Manai, blogai mums nebus?
Berankis.   Manau, nebus. Manau, jis kažką prieš valdžią rezga, jei lėks galva, tai jo pirma, o mes ir taip jau nuskriausti likimo. Ką dar mums gali padaryti?
Bekojis.   Gal tu ir teisus, kas nerizikuoja, ...
Kontūzytas.   O prieš ką liudysim?
Berankis.   Ar tau ne vis tiek, klišiau? Prieš savo motiną liudysi, patenkintas?
Kontūzytas.   Tik ne prieš Lėktuvą. Ten akustika labai gera.

Salė įrengta kaip šokių studija – veidrodžiai, fortepijonas. Karalius Akūbas, vilkintis sportine apranga akomponuojant Jongautui, sušoka improvizuotą šokį.

Pontelionas.   Bravo, Jūsų Didenybe, tai buvo nepakartojama.

Jongautas  išeina. Karalius Akūbas  prausiasi praustuvėje, po to persirenginėja.

Karalius Akūbas.   Smagu tave vėl matyti, Pontelionai.
Pontelionas.   O jau man kaip širdis daužosi vėl namuose atsidūrus. Pasiilgau, tiek laiko prabėgo.
Karalius Akūbas.   Žinia, laikas nestovi. Tik kad namai tavo dabar Lėktuve, Pontelionai, viskas kaip norėjai.
Pontelionas.   Taip taip, kaip tik taip ir norėjau, ale...
Karalius Akūbas.   O mes čia irgi jau apsipratom be tavęs, žinoma, sunku buvo pradžioje, bet paskui štai šį vaikinuką  priėmiau, Jongautą, tai jis labai greit reikalus perprato: popierius visus mikliai tvarko, raštus įvairiausius, pasisakymus, kalbas rašo, be to, kaip matai, ir šokių pamokas man teikia, ko tu nemokėjai, rūpinasi mano išvaizda, pagal išsilavinimą yra rūbų dizaineris ir prima balerina, žodžiu, trys viename, kaip sakoma, o taip juk daug ekonomiškiau - ką tris žmones samdyti, tai vienas apsidirba. Žinoma, algą jis trigubą gauna, bet sveikatos, socialinis draudimas vienas, supranti?
Pontelionas.   Taip taip, matau, pasikeitimai didžiuliai. Jūsų ir atpažint negalima, toks stilingas tapote ir net atjaunėjote. Tik iš kur pinigų gaunate tokiems apdarams? Negi Atliejus labdaringesnis pasidarė?
Karalius Akūbas.   Ne, Atliejus kaip buvo, taip ir liko nagas, o dar tai, kad jo dukters nevedžiau, visai vargšelį supykdė. Tu juk pameni, kaip jis niršo, kai mes susituokę grįžom.
Pontelionas.   Pamenu, kaip tokį snukį pamirši.
Karalius Akūbas.   Bet visai neduoti pinigų jis negali, pagal įstatymą man priklauso smulkioms išlaidoms. Tik dabar tų pinigų aš jau neprageriu, kaip anksčiau, tai šitokiu būdu ir susitaupau garderobui.
Pontelionas.   O karalienė kaip į tai žiūri?
Karalius Akūbas.   Liepsna? Jai viskas patinka. Bet tu geriau paklausk kaip įpėdinis.
Pontelionas.   Kaip įpėdinis? Vardą kokį parinkote?
Karalius Akūbas.   Jokūbas. Jokūbas iš Ūbų dinastijos. Nerealus mažylis, nuostabaus grožio vaikas. Niekada negalvojau, kad taip berniuką pamilsiu.
Pontelionas.   Tai nieko nuostabaus – jis gi Jūsų sūnus.
Karalius Akūbas.   Tikrai taip, gali neabejoti. Galiu nebent sultimis pavaišinti, stipresnių gėrimų nelaikau. Gersi? (pila į stiklines sultis).
Pontelionas.   Aišku mieliau burnelę išmesčiau, bet kad nėra, tai ir sulčių neatsisakysiu.
Karalius Akūbas.   Neatsisakyk, neatsisakyk.
Pontelionas.   O kaip šalis, kaip žmonės? Ką kalba, ar nebruzda?
Karalius Akūbas.   Nebruzda. Karo metas, o pagal karo meto įstatymus už bruzdėjimą galva lekia. Emigraciją sustabdėm. Pensinį amžių prailginom, beveik pusės pensijų mokėti nereikia. Darbo atsirado, mirtingumas didelis, tai laidojimo verslas klesti. Tokiu būdu ekonomika po truputį kyla iš duobės. 
Pontelionas.   Matau, kad mane beveik ir užmiršote, Jūsų Didenybe, nei karto neparašėte, nepasiteiravote, kaip sekasi.
Karalius Akūbas.   Na ką tu, Pontelionai, kaip galiu tave pamiršti, tiesiog tie visi pasikeitimai labai daug laiko atima, šeima, tarptautiniai santykiai ir visa kita. O visą karo eigą aš, be abejo, seku, žinau ir džiaugiuosi tavo pasiekimais. Juk tu dabar vos ne lygus su manimi –  valdai Lėktuvą, ko ne karalius, a?
Pontelionas.   Valdau. Taip tik atrodo. Pasikeitė lėktuvai, neatpažįstamai pasikeitė. Arba pakeitė juos kažkas. Anksčiau tokie nebuvo, galėjai kada nori juos užiminėti. O šįkart kaip buvo, tikriausiai girdėjot, gyvi po dviračiais lindo, susiėmę už rankų. Jokio ginklo, nei vieno šūvio, tik gyva dainuojanti siena. Skaudu buvo per tokią sieną dviračiais skverbtis. Ir kas juos tų dainų išmokė?
Karalius Akūbas.   Kas? Išsiaiškinai?
Pontelionas.   Kiek pavyko sužinoti, tai lyg kažkoks muzikos profesorius, bet dar nežinau nei kas toks, nei kur jį rasti.
Karalius Akūbas.   O kas per dainos?
Pontelionas.   Visos apie laisvę.
Karalius Akūbas.   Tai negerai, tokios dainos prie gero nepriveda. Turi rasti tą profesorių, Pontelionai, tai tavo labui, lengviau bus lėktuvus ant kelių parklupdyti, kai giesmę iš jų krūtinės išplėši ir dainių jų  amžinai nutildysi.
Pontelionas.   Ech, lengva pasakyti, tik jie visi, kurie aršiausi, į miškus sulindę ir iš ten partizaninį karą veda, o mūsų kariuomenė prie tokio karo nepratusi ir dviračiai miškuose dažnai klimpsta, jau geriau, sakau, arkliai būtų.
Karalius Akūbas.   Arkliai netinka, juos šerti reikia. Raitelį ir arklį – dvigubos išlaidos, o dviratis ėsti neprašo, paskaičiuok kiek susitaupo.
Pontelionas.   Miestuose tai lyg ir viskas ne taip blogai, žmonės atvirai priešiškumą demonstruoti prisibijo, nors progai pasitaikius žiūrėk tai vienur, tai kitur kokią demonstraciją organizuoja, žvakelių deginimą mėgsta, pavienius karių užpuolimus.  Žodžiu, tikros ramybės nėra. Tiesą sakant, karaliau, nusivyliau aš valdžia ir atvykau vėl į ankstesnę vietą prašytis.
Karalius Akūbas.   Na ką tu, Pontelionai, per anksti praskydai, viskas susitvarkys, sugausim tą profesorių, miškus iškirsim, kad partizanams slėptis nebūtų kur. O medieną parduosim ir ekonomiką savo šalies pataisysim. Čia gerą mintį tu man pakišai, kaip kraštą iš krizės prikelti. Tai nustebs Atliejus. Mediena žinai kaip eina pasaulyje?
Pontelionas.   Taip taip, kodėl pats to nesugalvojau?
Karalius Akūbas.   O vieta tavo dabar užimta, Pontelionai, trims metams su tuo Jongautu kontraktą pasirašiau. Jei jį be priežasties nutrauksiu, kokias baudas turėsiu mokėti? Taip kad pakentėk, brangusis, susitvarkys viskas. Atsiųsiu artimiausiu metu pastiprinimą. Paskelbsiu naują mobilizaciją ir atsiųsiu, pamatysi. O tu tuo tarpu ruošk pjūklus, kirvius ir vežimus medienai gabenti. Pasipils gražaus pinigo į iždą.

Įeina Jongautas.   (Kartu galėtų įeiti ir choras,   pasidabinęs „Žalgirio“ klubo atributika arba persirengęs Go go šokėjomis, arba ir tas, ir tas.)

Jongautas.   Metas žaisti krepšinį, mano Karaliau.
Karalius Akūbas.   Matai, režimas. Nieko nepadarysi, turiu paklusti.
Pontelionas.   Ką jūs ruošiatės žaisti?
Karalius Akūbas.   A, tu gi nežinai. Jongautas tokį žaidimą sugalvojo: sviedinį į krepšį įmesti, supranti?
Pontelionas.   Ne.
Karalius Akūbas.   Į skylę.
Pontelionas.   O kam?
Karalius Akūbas.   Na, kas daugiau įmeta, tas laimi. Eik su mumis, pamatysi.

Visi išeina.

Atliejaus  apartamentai. Girdėti kamuolio bumpsėjimas.

Atliejus. Ir vėl tas prakeiktas kapšinis.
Grosmindė.   Ne kapšinis, tėvai, krepšinis.
Atliejus.   O koks skirtumas, kvailas žaidimas. Dabar visą valandą ramybės nebus, nors bėk iš namų. Jau geriau jis gertų.
Grosmindė.   Tėvai, tu pats norėjai, kad viskas girdėtųsi, todėl liepei sienas suploninti, tai dabar viskas ir girdisi.
Atliejus.   Tik ne šito prakeikto žaidimo aš norėjau, norėjau girdėti ką jis kalba, ką mąsto, ką planuoja veikti ir panašiai. Na, bet guodžia bent tai, kad viskas greit baigsis.
Grosmindė.   Ką tu turi galvoje? Kas baigsis?
Atliejus.   Galvoje, vaikeli, aš daug ką turiu. Ir pirmiausia, man regis, tu greit ištekėsi. Paliksi mane, savo seną tėvą (apsiverkia).
Grosmindė.   Tėvai, gana tų cirkų, kalbėk rimtai.
Atliejus.   Gerai, rimtai. Taigi, sutikau šiandien labai patrauklų jaunuolį, kuris, neabejoju, su malonumu ves tave.
Grosmindė.   Kur sutikai? Iš kur ištraukei, kad jis ves mane? Ar jis mane pažįsta? Aš jį pažįstu?
Atliejus.   Manau, kad jūs abu vienas kito nepažįstat, bet tai nesvarbu.
Grosmindė.   Tai kodėl nusprendei, kad jis mane ves? Jis taip sakė? Tu su juo kalbėjai?
Atliejus.   Dar nekalbėjau, bet pakalbėsiu, pažadu.
Grosmindė.   Manai aš jam patiksiu?
Atliejus.   Tu jam patiksi, tą aš tau taip pat galiu pažadėti. Bet, žinoma, nepakenktų tau susilaikyti nuo saldumynų, tą seniai sakiau, ir galėtum kartais pasimankštinti. Matai, Jo Didenybė, reikia pripažinti, smarkiai pasitempė, kai nustojo gerti ir ėmė sportuoti. Šia prasme galėtum iš jo pasimokyti.
Grosmindė.   Žinai, tos tavo staigmenos mane į kapus nuvarys. Aną kartą sakei, kad tapsiu karaliene, bet karalius pasirinko kažkokią provincialę.
Atliejus.   Na taip, aną kartą jis mikliai mane apsuko. Bet dabar viskas bus kitaip – pamatysi, dar bus taip, kad tau tą įpėdinį teks auginti.  Tu juk sakei, kad jis tau labai patinka.
Grosmindė.   Bet tėvai, o kaipgi karalienė? Kur ji dėsis?
Atliejus.   Kol kas nieko negaliu tvirtinti, tik nujaučiu bręstant valstybėje išdavystę.
Grosmindė.   O siaube, ir kas tai turi būti – karalienė?
Atliejus.   Galimas dalykas ir ne tik.
Grosmindė.   Man jau silpna darosi, einu prigulsiu. Nepasakok man nieko daugiau.
Atliejus.   Taip, eik prigulk, mieloji Minde, tik prieš tai surask man Petliejų, tegul kuo skubiau čia pasirodo.
                      Grosmindė  išeina. Įeina Petliejus.

Atliejus.   O, tu jau čia? Greitas, tai gerai. Mums reikia greitų sprendimų.
Petliejus.   Ar kas nutiko? Valstybė pavojuj?
Atliejus.   Su tokiu karaliumi valstybė visada pavojuje.
Petliejus.   Taip, nesiginčysiu, neryžtingumas galiausiai mus pražudys. O sakiau Jo Didenybei, leiskit užkurti didelį gaisrą, kiek to Lėktuvo tėr, per savaitę būtų supleškėjusi ta jų nykštukinė valstybėlė ir tada būtume ant pamatų naują pasaulį sukūrę, pagal savo brėžinius, pagal savo supratimą.
Atliejus.   Palauk, palauk, Petliejau, tu nieko nesupranti, karas ne tam reikalingas, kad viską sugriautum. Ką mes veiksim su ta jų valstybe be lėktuvų, be jų turtų, nors kokie ten turtai, žinoma, bet vis tiek – jeigu jau kartą užpuolei, tai turi parodyti priešui savo valią, jėgą ir ko tu iš jo nori. Karas – tai ne koks pasivaikščiojimas po mišką, ieškant baravykų. Karas – tai menas, filosofija ir kūryba. Karui reikia rimtai ruoštis, tik tada gali tikėtis sėkmės, o tau ši užduotis nepavyko.
Petliejus.   Atleisk, kaltas.
Atliejus.   Aš tai atleisiu, o istorija, tauta, valstybė ar pasigailės? Ar pagalvojai apie tai tada, kai taip karštai parėmei šią avantiūrą?
Petliejus.   Maniau, kad tai nors kažkoks šansas  pelnyti šlovę Tėvynei. Tai negi reikės už tai atsakyti?
Atliejus.   O kaipgi, šalis nuskurdinta, žmonės nepatenkinti, karas neatnešė laukto ekonominio efekto.
Atsakyti reiks.
Petliejus.   Bet tu juk gali padaryti taip, kad šešėlis kristų ne ant manęs?
Atliejus.   Galiu, Petliejau, jei nuo šiol paklusi tik man. Ir visa kariuomenė bus mano pavaldume.
Petliejus.   Tą aš tau šventai prisiekiu.
Atliejus.   Tada nušviesim padėtį šitaip:
                                                            tu ne kaltas, tu tik kariškis.
                                                            Jo Didenybė nesugebėjo
                                                            tau tinkamai  atskleisti
                                                            išpuolio tikslų,
                                                            todėl ir kapstomės
                                                            šiame gėdingame kare,
                                                            kuriam ir galo nematyti.
Turime skubiai sukviesti valstybės tarybą ir iškelti atsakomybės klausimą už šią avantiūrą ir už tai, kad ji iki šiol taip gėdingai tęsiasi. Supranti?
Petliejus.   Tu nori surengti apkaltą karaliui?
Atliejus.   Dabar tu supratai teisingai.
Petliejus.   Bet ar užteks apkaltai balsų?
Atliejus.  
                  Paspausk ką reikia,
                  pagrasink mobilizacija,
                  kiti manęs klausys,
                  man įsiskolinę.
                  Ir dar, beje,
                  kai kils klausimas,
                  kas perims laikinai
                  valstybės vairą,
                  pasiūlyk mano
                  kandidatūrą.
                  Pats siūlyti save
                  Aš negaliu.
Petliejus.   Gerai, Atliejau, būtinai.
Atliejus.  
                  Tarybos posėdį sušauk vidurnaktį,
                  o iki to laiko paruošk narsuolių būrį
                  ir būk man po ranka.
                  Didingi įvykai pilyje bręsta.
Beje, rotušės aikštėje sutikau keturis karo invalidus. Jie man reikalingi, surask juos ir atvesk čia. Jie liudys prieš karalių.
Petliejus.   Žinau apie ką kalbi, esu juos matęs. Tai aš ir eisiu.
Atliejus.   Eik ir greit sugrįžk.


Karalius Akūbas.   Eik, Jongautai, paruošk man vonią. O tu, Pontelionai, skubiai grįžk į Lėktuvą. Man tik ką pranešė, kad Atliejus vidurnaktį skubiai šaukia tarybos posėdį. Manęs jis dar neinformavo, pasakys paskutinę minutę, kad negalėčiau pasiruošti. Gerai, kad turiu savas ausis rūmuose.
Pontelionas.   Bet gal, sakau, sulaukti ryto, dabar gi esu pavargęs po krepšinio ir nevalgęs, negi taip skubu?
Karalius Akūbas.   Skubu, Pontelionai, skubu, jeigu jau nakčia jis kviečia tarybą, tai gali būti rimta. Manau jis ruošia perversmą.
Pontelionas.   Tai gal ir Jums reikėtų trauktis? Kartu numintume į Lėktuvą.
Karalius Akūbas.   Negaliu, manęs tuoj pasiges ir ims vytis, o tavęs neieškos, bent jau iškart. Be to, užtempsiu laiką, kad galėtum kuo toliau pabėgti. Jei su manim kas atsitiks, tau Jongautas pašto karvelį atsiųs, tada sukelk prieš Atliejų lėktuvus. Pakeisk  veidą, pasiskelbk išvaduotoju ir vesk savo tautą prieš užkariautojus. Pamatysi, lėktuvai pamirš, kad kolaboravai, masėms patinka visokie perbėgėliai ir seks tavimi, kad tik išsikovotų laisvę. Tad mink pedalus, drauguži. Arba žinai ką, imk arklį, bus greičiau.
Pontelionas.   Bet arklį reiks šerti.
Karalius Akūbas.   Na ir kas, dabar ne laikas taupyti, arklidėj avižų maišelį rasi.
Pontelionas.   Sudieu, Jūsų Didenybe.
Karalius Akūbas.   Atkeršyk už mane Atliejui.
Pontelionas.   Būtinai, karaliau.

Karalienės apartamentai.

Karalius Akūbas.   Sveika, mieloji. Šiandien nesimatėme. Kažkur buvai išėjus su vaiku?
Liepsna.   Taip, norėjau kiek prasiblaškyti.
Karalius Akūbas.   Tai gerai, nes oras čia pritvinkęs neapykantos ir pykčio. Manau, reikėtų Jus išsiųsti su vaiku į kaimą, gal pas mamą, nenorėtum?
Liepsna.   Norėčiau, Jūsų Didenybe. Mama anūko dar nėra mačiusi.
Karalius Akūbas.   Vadinas sutarta, rytoj iš ryto ir keliaukit. Kaip mažiukas?
Liepsna.   Jis miega. Labai ramus vaikas.
Karalius Akūbas.   Tikrai, net keista, lyg nesijaustų perimsiąs valstybę.
Liepsna.   Kur jam dar jausti, jis toks mažiukas, tik pienas jam galvoj.
Karalius Akūbas.   Taip taip, ir sisiukas.
Liepsna.   Jūs suprakaitavęs.
Karalius Akūbas.   Juk žaidžiau krepšinį. Liepiau paruošti vonią.
Liepsna.   Kas ruoš Jums vonią?
Karalius Akūbas.   Tarnas, tu žinai.
Liepsna.   Bet juk galėjau ir aš paruošti.
Karalius Akūbas.   Rūpinkis Jokūbu. Tai pagrindinė tavo pareiga, kad augtų sveikas ir nieko jam netrūktų, svarbiausia - motinos meilės. Žinau, kaip tai svarbu. Man jos niekada netrūko.
Liepsna.   Norėjau paprašyti Jūsų Didenybės.
Karalius Akūbas.   Klausau, brangioji.
Liepsna.   Netikėtai susitikau seną draugą. Jis parvyko atostogų iš karo. Labai nenori grįžt atgal. Gabus jaunuolis, gal praverstų Jums prie dvaro?
Karalius Akūbas.   Kas jis?
Liepsna.   Jaunsuma.
Karalius Akūbas.   Kas tau jis?
Liepsna.   Jis Jokūbo tėvas.
Karalius Akūbas.   Tu nori pasakyti, kad Jokūbas ne mano sūnus?
Liepsna.   Aš tuo tikra, atleiskit. Tai įvyko prieš Jums pasiperšant.
Karalius Akūbas.   Kaip gaila, nors, turiu prisipažinti, turėjau tokį įtarimą. Kaip ten bebūtų, Jokūbas vis tiek lieka įpėdinis,  ir nenorėčiau, kad kita versija būtų viešinama.
Liepsna.   Taip, mano karaliau.
Karalius Akūbas.   O tavo draugas, jei paskirčiau jį prie dvaro, besisukiodamas šalia tavęs, sukeltų Atliejui  įtarimą. Anksčiau ar vėliau tikrai suuostų, jam tik paduok tokį gardų kąsnelį. Geriausia, ką galiu pasiūlyti, tai išsiųsti į  Amerikos valstijas, ten kaip tik reikia keisti ambasadorių, pernelyg paseno.
Liepsna.   Kuo toliau nuo manęs?
Karalius Akūbas.   Taip reikia.
Liepsna.   Gerai, aš jam pranešiu.
Karalius Akūbas.   Aš pats pranešiu, ryt iš pat ryto jis keliaus už vandenyno. O dabar einu praustis. Užtruksiu. Jei manęs ieškos, tegul palaukia. 

Išeina. Po trumpos pauzės į apartamentus Jongauto  lydimas  įeina Jaunsuma. Jongautas  pasišalina.

Jaunsuma.   O, Liepsna, Jūsų Didenybe, kaip laukiau šios akimirkos.
Liepsna.   Aš jaudinuosi, neturiu ką pasakyti. Nežinau, ar gerai pasielgiau, priimdama tave čia, bet Jokūbas taip primena tave, noriu, kad geriau su juo susipažintum. Be to, rytoj  mes išsiskirsim.
Jaunsuma.   Kodėl, brangioji? Kas atsitiko?
Liepsna.   Karalius išsiunčia mane į kaimą su vaiku, o tave ambasadoriumi į valstijas Amerikoje. Nepyk, tik tokią vietą išgalėjau tau parūpint.
Jaunsuma.   Į valstijas nėra taip ir blogai, nesitikėjau taip aukštai iškilti, bet be tavęs? Ką veiksiu be tavęs ir savo vaiko?
Liepsna.   Karalius nėra pastovaus būdo, kiek spėjau jį pažinti. Manau, po kurio laiko sugebėsiu perkalbėti jį, ypač jei tu ten sublizgėsi, o gal ir aš pati išsiprašysiu pakeliauti ir atvyksiu su Jokūbu pas tave.
Jaunsuma.   O, Liepsna, kiek daug tu padarei dėl manęs, nesijaučiu to vertas.
Liepsna.   Daugiau gal dėl Jokūbo, noriu, kad jis pažintų savo tėvą. Aš perrengsiu jį, jis šlapias, ateik pamatysi koks gražus.
Jaunsuma.   Tikrai, koks tvirtas. Bet, pažiūrėk, koks didelis jo pimpaliukas. Jis užkariaus kokias tik panorės moteriškes.
Liepsna.   Visai kaip tu.
Jaunsuma.   Jis žiūri į mus. Gal reiktų jį nunešt į lopšį?
Liepsna.   Ne, noriu, kad jis būtų šalia, noriu, kad prisimintų savo tėvus buvus kartu.
Jaunsuma.   Jeigu jis prisimins, jis toks mažas.
Liepsna.   Prisimins. (Bučiuoja Jaunsumą ir gulasi su juo į lovą šalia Jokūbo.)

Įeina Atliejus,   lydimas Petliejaus, vidaus reikalų ministro Kroviejaus  ir opozicijos lyderės Bobos Vienakės.   Gali dalyvauti ir keli uniformuoti choristai.

Atliejus.  
                    Ką gi ką gi, ir ką
                    mes čia matom?
                    Tikrai ne karalių.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.  
                    Protestuoju!
Atliejus.
                    Jūsų protestas priimtas,
                    tikrai velniai žin kas
                  darosi, karaliaus miegamajame!
Liepsna.  
                    Jūs neturėjot teisės brautis!
Atliejus.  
                    O taip, mieloji ponia,
                    bet mes ir nesibrovėm,
                    skubiai ieškojome Jo Didenybės,
                    valstybės reikalai,
                    mes pasibeldėm,
                    bet niekas neatsakė,
                    o Jūs nesiteikėte net užsirakinti.
                    Tai neregėtai įžūlu –
                    karališkame guolyje ir dar
                    matant įpėdiniui, jo motina
                    priiminėja meilužius.
Liepsna.  
                    Turiu Jus pataisyti,
                    gerbiamas Atliejau,
                    meilužis vienas,
                  o įpėdinis per mažas dar
                  atskirti su kuo jo motina myluojasi.
Atliejus.  
                  Galėčiau paprašyti Jūsų Didenybės rengtis
                  ir eiti su mumis pasiaiškinti valstybės vyrams?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.  
                  Protestuoju!
Atliejus.  
                  O taip, žinoma, ir moterims.
Liepsna.  
                  Gal malonėsite išeiti?
                  Man reikia apsirengti.
Atliejus.
                  Jokiu būdu, dabar Jums
                  jau nėra ko slėpti.
                  Renkitės skubiau.
                  Išveskit ją.

Visi išeina, lieka tik Atliejus  ir Jaunsuma.

Atliejus.  
                  Turi tik vieną kelią –
                  arba rytoj prie altoriaus
                  vedi mano dukrą, arba
                  nuo pečių nulėks tava galva.
Jaunsuma.   Bet kodėl? Dar nieko aš nespėjau padaryti, ji pati paguldė mane į lovą ir ...
Atliejus.  
                  Aš dar neleidau tau kalbėti.
                  Dabar gali man pasakyti,
                    kurį renkiesi kelią.
Jaunsuma.   Priminkit, iš susijaudinimo pamiršau, ką sakėt.
Atliejus.  
                  Matau, nenori tu gražiuoju.
                  Sargyba!
Jaunsuma.   Ne ne, nereikia, jau prisiminiau – renkuosi pirmą kelią, tai yra tą, kur kalbama apie vedybas. Taip, noriu vesti. Kas ji? Ai, Jūsų dukra, prisiminiau. Visą gyvenimą svajojau ją vesti.
Atliejus.  
                  Užteks komedijų. Ir dar –
                  turėsi amžinai tylėti,
                  kad esi Jokūbo tėvas.
                Jei prasitarsi, lėks galva.
Jaunsuma.  
                  Supratau, neprisiimsiu
                  nė už ką tėvystės.
Atliejus.  
                Dabar pabūsi čia.
                Gali ir pamiegoti,
                ryte juk santuoka.
                Rūbus ir visa,
                kas reikalinga,
                tau atneš.
                Labos nakties, žente.
Jaunsuma.  
                  Atleiskit, norėjau paklausti,
                  Jūs man kažkur matytas,
                  ir ką daryti su paskyrimu,
                  karalius geidė išsiųsti
                  ambasadorium mane į valstijas?
Atliejus.  
                  Pamiršk tą paskyrimą,
                  dabar gavai naują.
                  Matyti mane galėjai aikštėj,
                  griežiant „Bolero“.






                                                          III veiksmas

                                Naktis.  Rotušės aikštė. Prie kalvio žaizdro nemažas šurmulys: invalidai geria su kalviu vyną, Kontūzytas  groja lūpine armonikėle, Čigonė  šoka.

Berankis.   O šitą girdėjai? Atėjo viena kekšė pas Jėzų išpažinties. „Gerai, - sako Jėzus, - tik kalbėk į mikrofoną. „ Ir įkišo savo dievišką birką merginai į burną.    (Visi juokiasi, išskyrus Bekojį.)
Bekojis.   Tu vis burnoji prieš Dievą, ateis tau greitai paskutinio teismo diena, matysi.
Beakis  (juokdamasis). Betgi tai tik anekdotas, nebūk toks rimtas.
Berankis.   Ką tu jam aiškini, jis nepataisomas davatka.
Bekojis.   Tikėjimas niekam nepamaišė.
Berankis.   Bet ir kojų arba rankų nepridėjo.        (Vėl visi juokiasi.)
Bekojis.   Viskas yra Dievo valioje, jeigu atėmė koją, gal jam jos ir reikėjo.
Čigonė.   Ei, įpilkit ir mums. Mus pamiršote?
Beakis.   O aš ir nemačiau, kad jūs negeriate.        (Juokas.)
Čigonė.   Negaliu atsispirti prieš raudoną vyną. Gera diena jums teko, o kartu ir man.
Berankis.   Gerk, čigone, ir išburk, kad tas muzikantas dar kartą mus taip gausiai apdovanotų.
Čigonė.   Apdovanos, tikrai, jeigu tik nepamiršite dalintis su savo likimo draugais.
Bekojis.   Kai taip dosniai trenkia dievulis iš dangaus, tai ne griekas ir pasidalinti, ar ne?

Choras  entuziastingai pritaria. Į aikštę įeina Petliejus, Vidaus reikalų ministras Kroviejus  ir policininko vedamas vyras su užmautu ant galvos maišu.

Petliejus.   Ko triukšmaujat?
Policininkas.   Gal galiu juos pašerti bananais?
Petliejus.   Ne ne. Jūs, kariškiai, eisite su manimi liudyti valstybės tarybai.
Berankis. Matai, sakiau, kad dar nesibaigė mūsų fiesta.
Bekojis.   O kaip bus su apmokėjimu? Mums žadėjo, kad atlygins už sugaištą laiką, nes palikę aikštę prarasime pajamas.
Beakis.   Taip, dabar labai pelningas metas.
Petliejus.   Apie tai nieko nežinau, bet gal finansų ministras apmokės. Kreipkitės į jį, man tik įsakyta jus pristatyti.
Berankis.   Na baikit jūs su tais įtarinėjimais. Atleiskit jiems, viršininke, jie tiek kartų buvo apgauti, kad nepasitiki ir savo tėvu. Mes einame, lik sveikas, kalvi, neužilgo grįšim.
Kontūzytas.   Kad tik trimitą grąžintų.
Petliejus.   Tai mes paliekam jus. Tikiuosi susidorosite.
Vidaus reikalų ministras.   Ne pirmas kartas.
Petliejus.   Po to iškart grįžk, bus svarbus balsavimas. Reikalingas kiekvienas balsas. Tikriausiai žinai kaip balsuoti? Žiūrėk į mane ir daryk kaip aš, supratai?
Vidaus reikalų ministras.   Taip taip, pasistengsiu greit susitvarkyt, bet žinai, po tokios procedūros visada burnelę turiu išmest. Tik vieną, nesijaudink, netruksiu.
Petliejus.   Žiūrėk, nepavesk Atliejaus.  (Išeina su karo invalidais.)

Čigonė  užlindusi už skelbimų stulpo.

Vidaus reikalų ministras.   O kur ta, čigonė kur dingo?
Policininkas.   Pabėgo, iškart, kai tik atėjom, pasiplovė.
Vidaus reikalų ministras. Na ir gerai. Tai kaip, kalvi, pasiruošęs?
Kalvis.   A kad nelabai. Neperspėjot iš anksto, tai užpyliau šiek tiek, dabar rankos dreba, manau, kad nieko neišeis, teks rytojui atidėti.
Vidaus reikalų ministras.   Na tu baik juokus, kalvi. Čia valstybinės reikšmės užsakymas, labai skubus, atidėliot negalima, supranti?
Kalvis.   Valstybinės, skubus? Tai teks dvigubai pakloti, nes tikrai, vyrai, supraskit, gi nesiruošiau, atsipalaidavau, maniau, išeiginė, o čia, kad geras, prašau, kapok galvas. Ne, aš taip negaliu, kai išgeriu, mano širdis atsileidžia, galiu apsiverkti.
Policininkas.   Gal jam bananų pašerti, kad širdis sukietėtų?
Vidaus reikalų ministras.   Palauk tu su tais bananais, vyras atsigaus, supranta reikalą, ar taip?
Kalvis.   Gerai, gerai, padarysim. Tik maišo nenuimkit, nenoriu matyti, ir kad nerėktų, bo nervai nelaiko.
Vidaus reikalų ministras.   Nerėks, burna užkimšta, labai jau garsiai protestavo.
Kalvis.   O ką jis padarė?
Vidaus reikalų ministras.   Įsivaizduok į karalienės apartamentus įsibrovė. (Nuteistasis energingai muistosi.)
Kalvis.   Nejaugi toks pasileidęs?
Vidaus reikalų ministras.   Tai mat, jaunimas dabar ištvirkęs.
Kalvis.   Na tokį tai ne gaila ir nulinčiuoti. O popierius turite?
Vidaus reikalų ministras.   Ryt pristatysim, va jis ir atneš, dabar nespėjo visi pasirašyti. Karalius, be to, vonioje buvo, tai prašė netrukdyti, bet ryt bus, pažadu.
Kalvis.   Oi, nepatinka man taip, neteisėta šitaip. Argi negalima palaukti?
Vidaus reikalų ministras.   Negalima, skubu.
Policininkas.   Viršininke, leiskit aš jį nukirsdinsiu. Ir atlygį pasiimsiu.
Kalvis.   O turi su kuo kirsti? Galiu tik išnuomoti už pusę atlygio.
Vidaus reikalų ministras.   Gerai, man vienodai kaip ir kas tą atliks, susitarkit greičiau ir baigiam, aš turiu posėdyje būti.
Policininkas.   Sutinku ir už pusę. Guldyk.

Kalvis  bando parklupdyti auką ir padėti jo galvą ant priekalo, bet tas įnirtingai priešinasi.

Kalvis.   Negaliu vienas, padėkit.

Jam stengiasi padėti Kroviejus.   Tai irgi nepadeda. Tada atskuba Choras  ir visi užgula nuteistąjį. Iš už stulpo išlenda Čigonė  ir žiūri išplėtusi akis. Policininkas  užsimoja ir kerta. Galva nurieda į scenos vidury, iš aukos kūno išsprūsta baltas karvelis ir pakyla į dangų. Visi aikteli.

Čigonė.   Tai siela, jo nekalta balta siela išskrido.
Kroviejus.   Iš kur čia ta čigonė? Sakei, kad pasiplovė.
Policininkas.   Nežinau iš kur ji išdygo.
Kroviejus.   Išrauk jai liežuvį, kad neišpliurptų, ką matė.

Policininkas  puola moterį ir su Kalvio  pagalba nupjauna jai pusę liežuvio.

Kroviejus.   Šekit jums už darbą ir gerai prisigerkit, aš irgi einu ne vieną, o penkias burneles išmesiu. Tokia bjauri, niekam tikusi egzekucija. Ir dar ta siela, kad ją kur velnias. (išeina.)
Kalvis.   Tikrai, to dar neregėjau. Maniau, kad man jau balti karveliai vietoj arklių vaidenasi, bet pasirodo tikrai balandis buvo. Vadinasi, dar galiu gerti. Eime, prisilaksim.
Policininkas.   O man tai visai patiko, galėsiu dažniau tau pagelbėti.
Kalvis.   Susitarsim.


Rūmai, posėdžių salė. Ceremonmeisteris  su šluota rankose. Į duris garsiai beldžiasi.

Ceremonmeisteris  (priėjęs prie durų). Kas ten? Aš dar nebaigiau.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė (bando įlįsti pro duris). Protestuoju! Kiek galima kęsti šią savivalę?

Ceremonmeisteris  išstumia ją pro duris ir užkiša šluotą už durų rankenos ir staktos. Tada nueina ir atsisėda į karaliaus sostą, užsikelia kojas ant stalo ir užsirūko.

Ceremonmeisteris.   Nėr ramybės. Kas per žmonės? Pailsėti negalima. Kraugeriai.

Pamato Chorą.   Jie neįprastai ryškiai apsirengę ir prisidažę.

Norėjot pamatyti kaip čia viskas atrodo? Prašau, nesivaržykit, galit prisijungti (mostu pakviečia vaišintis cigaretėmis. Kai kurie taip pat užsirūko, laisvai įsitaiso kėdėse, kiti apžiūrinėja salę, baldus.)
Aš čia visą gyvenimą dirbu, tegu jį velnias. Tikrai, niekur kitur nedirbau. Aišku, iš pradžių buvau pastumdėlis, šeštas, bet paskui po truputį kilau. Tiesą sakant, ne po truputį, kilau gan greitai, nes laukti neturėjau noro, tai veikiau įprastai: kažką paskųsdavau, kažkam prisigerindavau, žodžiu, kaip visur, taip ir čia - galioja tie patys metodai.
Šioje salėje jie posėdžiauja. Čia karalius sėdi. Geras sostas, iš raudonmedžio, bet jau palyginti senas. Žiūrėk, čia net prirašinėta kažko, su peiliuku išpjaustė, turbūt mokiniai. Kartais vyksta mokinių ekskursijos, tai jie nevidonai matai kuo užsiima.
Kiek pamenu, visada jis buvo. Galėtų ir naują įsigyti, paauksuotą, bet amžinai pinigų nėra. Kiek pamenu, visada jų trūko. 
Į dešinę nuo karaliaus sėdasi jam prijaučiantys. Deja, tokių dabar mažai. O tėvas, Jutūbas, tai turėjo didelį palaikymą, tikrai. Sūnui sekasi nekaip. Na, įsivaizduokit, nei šis, nei tas  – ilgai senberniavo, nežinia kuom užsiiminėjo, ekonomikoje visiškas chaosas, paskui tas karas. Net ir man sunku suprasti, nors monarchiją aš palaikau.
Čia kairiau įsitaiso Atliejus. Taip, toj kėdėj. Prie jo tai labai visi taikosi. Užtai ir lenda anksčiau laiko, kad užimtų kuo artimesnę vietą prie Atliejaus. Kai jau nelieka laisvų kėdžių šioj pusėj, tai nuleidę galvas pereina į karaliaus pusę. Tokie žaidimai vyksta. Pamatysit patys.

Pro šonines dureles įeina Atliejus.

Atliejus.   Ko neleidi? Visi jau susirinkę.
Ceremonmeisteris.   Jau leidžiu, tik ką baigiau tvarkytis.
Atliejus  (kreipiasi į Chorą). Jūs pasiruošę?
Choras.   Taip, ministre.
Atliejus.   Pabūkit kol kas tam kambaryje, jus pakvies.

Ceremonmeisteris.   Na na, nesigrūskit. Po vieną. Visi tilpsit. Spėsit. Laiko yra. Karalius dar neatvykęs.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Sveikatos ministras.   Oh, kaip čia prirūkyta! Nesveika atmosfera! Aš kaip sveikatos ministras pareiškiu visiems rūkantiems – rūkymas pavojingas Jūsų sveikatai! Vat!

Atliejus.   Ar atvedei?
Karo ministras Petliejus.   Taip, jie gretimam kambaryje.
Atliejus.   O kaip operacija?
Karo ministras Petliejus.   Aš nemačiau. Iškart išėjau.
Atliejus.   O tas, hm... Kroviejus, niekaip neapsiverčia liežuvis jį ministru vadinti.
Karo ministras Petliejus.   Man irgi sunku jį saviškiu laikyti.
Atliejus.   Na nieko, greit jį grąžinsim į vietą. Tik kur jis?
Karo ministras Petliejus.   Štai ateina. (Pasišalina.)
Atliejus. Kaip sekėsi?
VR ministras.   A, puikiai, žinot, ui... atsiprašau, galima sakyti be problemų, uh...
Atliejus.   Jūs ką girtas?
VR ministras.   Atleis... uh, ... kite, bjaurus dalykas tas galvos atskyrimas nuo ... uh ... kūno, turėjau nuplauti širdgėlą... uh.
Atliejus.   Atsirūgs jums tos širdgėlos, pamatysit. Tai kaip ten viskas vyko? Liudininkų nebuvo?
VR ministras.   Buvo, bet dabar tas liudininkas negali kalbėti, atsisakė liežuvio, labai įkalbinėjo, tai sutikome nupjauti. Kur jis? Uh... A, štai, atnešiau, kaip daiktinį įrodymą. Prašau prisegti ... uh ... prie bylos...
Atliejus.   O nuteistasis?
VR ministras.   Iškeliavo, išskrido... uh.... pasivertė baltu balandžiu .... uh.... ir pakilo į dangų.
Atliejus.   Ką tu čia paistai, kokiu dar balandžiu?
VR ministras.   Na, aš jų ... uh... gerai nepažįstu, balandžių, bet išskirtinė žymė ... uh... buvo baltas. Daugiau nieko pasakyti negaliu, atleiskite, man reikia ... uh ... į tualetą.
Atliejus.   Reikėjo nušauti tą balandį, kvailys.
VR ministras.   Nepagalvojau apie tai ... uh... kažkas pasakė, kad tai siela, tai nesiryžau šauti į sielą .... atleiskite (skubiai išbėga).
Ceremonmeisteris.   Jo Didenybė karalius Akūbas!

Invalido vežimėlyje, kaip ir pirmame veiksme, įvažiuoja karalius, užsimetęs ant nuogo kūno chalatą.

Šūksniai.   Ir vėl! Kiek galima?
                Pasibaisėtina!
                Išprašykit žurnalistus!
Karalius Akūbas.   Žmonės, kas jums pasidarė, ko nemiegat, juk naktis? Aš jau buvau užmigęs.
Atliejus.   Negalim mes miegot, Jūsų Didenybe, kai valstybė pavojuj.
Karalius Akūbas.   Ohoho, kokie skambūs žodžiai. Ir kas gi tokio atsitiko, kad negalima buvo sulaukti ryto?
Atliejus.   Jums yra suruošta apkalta ir delst su ja neturim teisės. Tik ne dabar, kai vyksta karas ir padėtis šalyje labai nestabili. Kai nuotaikos žmonių labai jau kraštutinės, pats pamatysit.
Karalius Akūbas.   Labai įdomu, tikrai neverta tokią naktį užmigti.
Atliejus.   Pirmiausiai pažiūrėkit į save, ar šitaip apsirengęs  nekompromituojat sosto ir valstybės?
Karalius Akūbas.   Dingo kažkur mano tarnas ir rūbų rasti negalėjau. Be to, naktis, tai kaip turiu aš naktį būti apsirėdęs?
Atliejus.   Puiku, pradėkime nuo rūbų. Štai jie.

(Įeina Choras, apsirėdęs ekstravagantiškais drabužiais, primenančiais pankų stilistiką, įvairiaspalvės skiauteriškos šukuosenos ir ryškus makiažas. Visi atrodo gašlūs ir seksualūs. Po vieną lipa ant ilgo stalo ir pereina juo kaip podiumu pirmyn atgal. Kiekvieną pasirodymą lydi įvairi reakcija – nuo švilpimo iki susižavėjimo šūksnių ir aplodismentų.)

Karalius Akūbas.   Tai štai kur mano drabužiai. O aš taip ieškojau.
Atliejus.   Ar taip, sakykite,  atrodyti turi karalius?
Karalius Akūbas.   Norėčiau taip atrodyti. Deja, jiem šie rūbai tinka  kur kas labiau, nes jie jauni. Jaunystei tinka viskas, bet karalius vis tiek yra karalius, net jei jis ir nuogas. Gausuma, kur tu? A, tu persėdai į kitą pusę? Ką  gi, tai tavo teisė, tik norėjau padiktuoti ką tik atėjusias mintis.
Kultūros ministras Gausuma.   Prašau atleisti. Aš pasiruošęs, Jūsų Šviesybe.
Karalius Akūbas.  
                            Valdžia. Kokia saldi malonė.
                            Kiekvienas paragavęs jos
                            pamirš ką buvo kitados kalbėjęs,
                            su panieka vadins tai sapalione.
                            Valdžia - tai nepagydoma liga,
                            kuri apninka visą kūną, mintis, jausmus,
                            įsismelkia į atokiausius sielos užkaborius
                            ir sugadina net tauriausią žmogų.
                            Valdžia svaigina nelyginant
                            degtinės stiklas arba surūkyta
                            pirma cigaretė ankstyvą rytą.
                            Valdžia ydinga savo prigimtim,
                            kovot su ja esu bejėgis.
Kultūros ministras Gausuma.   Bravo, tai nepakartojama.
            Choras  ploja.
Atliejus.   Gana! Gana šitų nesąmonių! (Choras  nustoja ploti.) Nėra tam laiko, šalis įmurkdyta į avantiūrą. Paklausykit, ką kalba tiesiogiai susidūrę su ja  karo veteranai.
Karalius Akūbas.   Įdomu, ir ką jie kalba?
Atliejus.   Pakvieskit nukentėjusius nuo karo.

Ceremonmeisteris įleidžia  invalidus, o su jais ir Kroviejus.   Visi gana linksmai nusiteikę. Choras  sutinka juos entuziastingai.

Karalius Akūbas.   Man regis, nėra jie nusiminę.
Sveikatos ministras.   Jie nenusakomai dvokia.
Karalius Akūbas.   Kaip laikotės, šaunuoliai?
Berankis.   O, puikiai, Jūsų Didenybe.
Bekojis.   Šiandien gera diena.
Beakis.   Duok Dieve ir Jums sveikatos.
Karalius Akūbas.   Ačiū.
Kiti ministrai.   Ką jie čia veikia?
                        Kodėl jie taip keistai apsirengę?
                        Kur jų rankos ir kojos?
                        Jiems ne vieta čia šitaip apsirėdžius.
Karalius Akūbas.   Ar valgėt šiandien?
Berankis.   O kaip gi, aišku, tai nebuvo kepti karveliai, bet pavalgėm, ačiū.
Bekojis.   Ir užgėrėm, ačiū tam ponui.
Karalius Akūbas.   Tas ponas Jus pagirdė? Tai neregėtas ligi šiol dosnumo aktas.
Kontūzytas.   Tik dar negrojau savo trimitu. Kai išpučiu aukščiausią natą, tai paukščiai iš pavydo krenta negyvi ant žemės.
Beakis.   Jis grodavo rotušės bokšte.
Berankis.   Gerai grojo, šunsnukis.
Karalius Akūbas.   Taip, aš pamenu.
Atliejus.   Matot, užfiksuokit protokole, tai nusiskundimas. Ir visi jie tapo našta visuomenei dėl karo. Papasakok, kur netekai tu savo rankos?
Berankis.   Lėktuve.
Karalius Akūbas.   Papasakok smulkiau, man įdomu žinoti.
Berankis.   Na, užėjau į vieną trobą, sakau, vandens duok, šeimininke, atsigerti, o moteriškė tokia -  sutverta meilei, žodis po žodžio, mes atsidūrėm miegamajame, o ten iš spintos puolė ant manęs jos vyras, mano kardą stvėręs, jau ruošės perkirsti man galvą, bet spėjau pasitraukti, tai tik nukirto ranką. Kita ranka ištraukiau savo puštalietą ir nušoviau niekšą, o ranka pas moteriškę pasiliko.
Karalius Akūbas.   Na, o tavo koją likimas koks ištiko?
Bekojis.   Nutiko tai irgi Lėktuve. Pirma kitų lėkiau aš dviračiu, nepamačiau, kad priešais skardis, tai nuskridau nuo jo, bet pusiaukelėje augo medis, tai į jo šakas aš įsipainiojau su dviračiu neatmezgamai. Draugai visaip mėgino mane išvaduot, bet kito kelio, kaip nukirsti koją, jau nebuvo.
Karalius Akūbas.   Tikrai – kupini įtampos karo epizodai. Kur akį savo palikai?
Beakis.   Irgi su dviračiu lėkiau ir už akmens klastingo užkliuvau, tai kai lėkiau, kritau ir į dviračio rankeną akimi įsirėmiau, ta ir iššoko kažkur į samanas, daugiau jos nemačiau. Gerai dar, kad antra sveika, nors ja matau blogai nuo mažumės, tai vos ne aklas dabar esu.

Choras  po kiekvienos istorijos skirtingai reaguoja, nuo juoko, patyčių iki pasibaisėjimo. Kiti taip pat.

Atliejus.   Dabar ir Jūs pamatėt šito karo žiaurias pasekmes.
Karalius Akūbas.   Bet nukentėjo jie ne mūšyje, lygiai taip pat galėjo ir namuose susižeisti.
Atliejus.   Galėjo, bet susižeidė šiame beprasmiškai žiauriame kare,  kurį taip lengvabūdiškai pradėjote ir už kurį Jūs turit atsakyti.
Kroviejus.   Atleiskit, Jūsų Didenybe, aš prisėsiu, žiauriai pavargau.
Karalius Akūbas.   Prisėsk, mielasis. Ir kas gi atsitiko, nuo ko taip pavargai? Gal persekiojai vagį arba kokį baisų valstybės nusikaltėlį?
Kroviejus.   Taip, tai buvo nusikaltėlis. Nukirtau jam galvą, kaip liepėte.
Įvairi reakcija.   Koks siaubas!
                          Ir vėl!
                          Taip jam ir reikia.
                          Kada tai baigsis?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Nepamenu tokio nurodymo. Ar tu nesuklydai?
Kroviejus.   Taip, suklydau, liepė va jis. Bet tą  niekšą mes radome karalienės miegamajame, kai Jūs maudėtės, pasinaudojo Jūsų nebuvimu.
Karalius Akūbas.   Mes? Ir keliese Jūs radote?
Kroviejus.   Aš, Atliejus, Petliejus ir Boba Vienakė.
Karalius Akūbas.   O ko Jūs ėjote visi pas karalienę?
Atliejus.   Visi mes atsidūrėme tenai atsitiktinai.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Karalius Akūbas.   Jūsų protestas bus išnagrinėtas.
Atliejus.   Ėjau pranešti Jūsų Didenybei apie šio vakaro, tiksliau nakties, Valstybės posėdį, tikėjausi Jus rasti karalienės lovoje, bet ten buvo kitas. O Jūs, kaip vėliau paaiškėjo, buvot vonioje.
Karalius Akūbas.   Matai kas atsitinka, tik pasitrauk, valstybė griūna.
Bekojis.   Atleiskit, Jūsų Didenybe, mums dar stovėt ar galime prisėsti?
Berankis.   Apskritai, tai mes galėtume ir eiti, tik tegul sumoka, kaip žadėjo.
Beakis.   Juk mes paliudijom.
Karalius Akūbas.   Jums sumokės, tikrai, juk liudijote prieš karalių, todėl, manau, Jums dosniai atsilygins.
Berankis.   Jau tik Jūs nesupykit, Jūsų Didenybe, jeigu mums moka, tai bet ką mes padarysim. Galime ir priešingai paliudyt, jei daugiau mums duosit.
Karalius Akūbas.   Atsiskaityk su jais, Atliejau, ir paleisk, savo jie padarė.
Beakis.   Ačiū Jums, geros kloties.
Berankis.   Jei dar reikės, mes visada. (Išeina.)
Atliejus.   Bet tai dar ne viskas.
Šūksniai.   Tikrai?
                Kas dar?
                Kada visa tai baigsis?
                Laikas miegoti.
Atliejus.   Mes nepamiršom, kaip neatsakingai Jūs dalijote aukščiausius postus nevertiems to asmenims. Dabar gi vėl naujas skandalas. Neregėto masto korupcija. Paduok man tą paskyrimą (kreipiasi į Geografijos reikalų ministrą).
Geografijos reikalų ministras.   Kurį?
Atliejus.   Tą patį, kurį šią naktį liepė parašyt karalius.
Geografijos reikalų ministras.   Ak šitą, štai prašom.
Atliejus.   Čia parašyta, kad skiriate savo žmonos meilužį, (tą, kurį aptikome karalienės miegamajame, kai atėjome kviesti Jus į posėdį) į atsakingiausią postą valstybėje – ambasadoriumi Amerikos valstijose. Leiskite paklaust už kokius nuopelnus? Kad pavaduoja Jus pareigose, kurių pats nepajėgiate atlikti?
Karalius Akūbas.   Ir Jūs tą vaikį nukirsdinote?
Atliejus.   Tučtuojau, net nelaukėme, kol Jūs pasirašysite po nuosprendžiu. Vis tiek žinojom, kad norėsite tokiu būdu nubausti niekšą. Juk tiesa?
Kroviejus.   Aš irgi susirūpinau, kodėl taip greitai, gal, sakau, galėjome palaukti, bet man prisakė, kuo skubiau, dabar, galvoju, gal paskubėjom? Ir dar tas balandis.
Karalius Akūbas.   Koks balandis?
Kroviejus. Siela iš to vaikio išskrido. Į dangų.
Atliejus.   Tau reiktų liautis prisigėrus pasakoti čia visokias nesąmones.
Kroviejus. Bet aš tiktai iš širdgėlos taurelę, tiksliau dvi išgėriau. Daugiau ne, atsiprašau... uh.
Karalius Akūbas.   O karalienė, ką su ja padarėt?
Atliejus.   Kol kas nieko, nors buvo ji tokio paties likimo nusipelniusi. Dabar gi siūlysiu, kad karalienė būtų nubausta dešimčia metų sunkių darbų viešuosiuose namuose, atlyginimą pervedant į valstybės iždą, jeigu taryba tam pritars.
                             
  Choras  žinią sutinka entuziastingai.

Karalius Akūbas.   Viešnamyje? O, taryba tam  pritars. Tai tikrai gera investicija. Ką gi, puikiai padirbėjai, Atliejau. Jau galim gultis?
Atliejus.   Neskubėkit, Jūsų Didenybe. Apkalta dar nebaigta. Kas ten priklauso pagal procedūrą?
Ceremonmeisteris. Pasisakymai, vienas už ir vienas prieš,  po to balsavimas degtukais.
Atliejus.   Teisingai. Už gal pasisakys Kultūros ministras?
Kultūros ministras.   Taip. Reikia pasakyti, kad....
Atliejus.   Kalbėk garsiau.
Kultūros ministras.   Pasisakau už apkaltą ir kviečiu visus už ją balsuoti. Padėtis valstybėje sunki, ne, tragiška, kultūra, kaip pamotė, nustumta į kažkelintą vietą, meno kūrinių puoselėjimas yra marinamas, kūrėjai persikvalifikuoja į taksistus arba ūkininkus. Kokia ateitis laukia nekultūringos visuomenės, baisu net pagalvoti. Atsakomybę už tai turėtų prisiimti aukščiausias valstybės pareigūnas. Ačiū.
Karalius Akūbas.   Puiki kalba, Gausuma.
Karo ministras.   Kažkaip neaiškiai čia kalbi, Gausuma, prie ko čia kultūra?
Socialinių ir darbo reikalų ministras.   Ne į temą.
Susisiekimo ministras.   Atliejau, tu pasakyk.
Atliejus.   Tikrai gaila, kad jaunasis Gausuma taip nesigaudo politinėje situacijoje. Juk apkalta karaliui reiškiama pagal šiuos punktus: nederamas elgesys,
                                                  pragaištingas karas,
                                                  karalienės susikompromitavimas
                                                  ir
                                                  korupcija valstybės tarnyboje. Tą aiškiai išsakiau ir liudininkai tą patvirtino.
Sveikatos ministras.   Va, dabar viskas aišku. Valstybės aukščiausiame taške, tai yra galvoje, galima sakyti, smegenyse susidarė pūlinys. Smegenys pažeistos, būtina operacija.
Karo ministras.   Arba galvos pašalinimas.
Sveikatos ministras.   Galima išsireikšti ir taip.
Ceremonmeisteris.   Kas kalbės prieš?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!
Ceremonmeisteris.   Jūs kalbėsite prieš?
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Aš esu prieš bet kokią ponų valdžią. Valdžia turi atitekti darbo liaudžiai, darbininkams ir valstiečiams. Juk valstybę valdyti gali ir virėja. Jeigu ponai nenori užleisti postų gražiuoju, valdžią reikia imti jėga. (Choras  švilpimu ir šūksniais „valio, ura“ palaiko Bobą Vienakę. ) Siūlau vietose kurti ypatinguosius komitetus ir statyti prie sienos išnaudotojus. Tik taip žemėje įsiviešpataus lygybės ir teisingumo principai. Visų šalių ūbagai, vienykitės! Ačiū, draugai, už palaikymą.
Ministrai.   Nieko nesupratau.
                Kaip visada nusišnekėjo.
                Ką pasakė?
                Boba Vienakė!
Karalius Akūbas.   Ji siūlo revoliuciją.
Socialinių ir darbo reikalų ministras.   Bet gi tai yra žiauru! Per revoliuciją  žūsta žmonės.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Žūsta tik turtingieji, vargšai atsigauna.
Socialinių ir darbo reikalų ministras.   Bet turtingieji irgi žmonės. Jie taip pat nori gyventi.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Pagyvenot, užteks.
VR Ministras Kroviejus.   Aš prieš.
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Prieš ką? Prieš revoliuciją?
VR Ministras Kroviejus.   Prieš apkaltą.
Ceremonmeisteris.   Ša, tylos! Kalbėkite.
VR Ministras Kroviejus.   Nežinau, bet aš prieš. Karalius yra karalius ir jį reikia gerbti, o ne kažkuo kaltinti. Taip pat ir karalienę.
Atliejus.   Bet gi Jūs pats matėt, kaip karalienė netinkamai elgėsi matant įpėdiniui. Koks pavyzdys jaunajai kartai? Pereikime greičiau prie balsavimo.
Ceremonmeisteris.   Taigi, visi, kas manote, jog karalius ir karalienė verti apkaltos, meskite čia sulaužytą degtuką, o kas nesutinka, sveiką.
Karalius Akūbas.   Palaukit, o kaip gi aš? Juk ir aš turiu pasisakyti.
Ceremonmeisteris.   Taip, iš tikrųjų tokia teisė yra numatyta Keistitucijoje.
Atliejus.   Ar tai ką nors pakeis? Na gerai, kalbėkit. Dvi minutės, neilgiau, laikas miegoti.
Karalius Akūbas.   Žmonės, atsikvošėkite, ką darot? Teisiate karalių, naktį, paskubomis, lyg bijotumėte, kad išbėgs pienas. O kas bus su valstybe, kas jai vadovaus, ar nesusipešite paskui dėl valdžios? Ar turite paruošę tolimesnį veiksmų planą? Jau girdisi kvietimai rengt šalyje revoliuciją, kokių dar suiručių kils artimiausiomis dienomis, ar pagalvojot? Aš nujaučiu anarchiją ir smurtą, ar to jūs norit?
Atliejus.   Užteks agitacijų, laikas baigėsi, nutraukiu pasisakymą. Mes viską apgalvojom, nekils jokių suiručių. Sostą užims įpėdinis, viskas liks po senovei, monarchija gyvuos toliau, tad nereikia mūsų gąsdinti. Kviečiu visus balsuoti. Greičiau!
Opozicijos lyderė Boba Vienakė.   Protestuoju!

Choras  (šiuo metu tai juoda oda apsitaisęs skustagalvių jaunuolių būrys) puslankiu apsupa visą grupę ir stebi balsavimo procedūrą.

Ceremonmeisteris.   Rastas tik vienas nesulaužytas degtukas.
Atliejus.   Apkalta baigta. Suimkit jį (skustagalviai griebia karalių už chalato rankovių. Karaliui pavyksta išsinerti iš chalato ir nuogas jis užšoka ant stalo).
Karalius Akūbas.   Taip, karalius nuogas. Na ir kas?
Karo ministras.   Ko stovite, suimkit gi.
Karalius Akūbas.   Šalin.               
                        Visi tokie ateiname į šį pasaulį
                        ir tik atsitiktinumas lemia,
                        kokiais rūbais mes vilkėsime suaugę.
                        Vieniem likimas palankus,
                        jie ir turtingi, ir kartu kilmingi,
                        jų rūbas auksu puoštas.
                        Kiti, deja, tik vargo pelės
                        ir rūbas jų nekartą lopytas,
                        bet tikrą vertę nusako
                        anaiptol ne blizgesys paviršutinis,
                        o poelgiai, kilnumas ir meilė tiesai.
                        Deja, tuo pasigirti negalėjau,
                          nors buvau karalius,
                          valdžios spindėjimas aptemdė protą
                          ir atvedė prie kracho.
                        Tai tik įrodo, kad kilmė ne viskas.
                        Ir padėtis visuomenėje ne rodiklis.
                        Bet gyvenimas ne vienišas,
                        jis turi sesę mirtį.
                        Kuri ištaiso gyvenimo klaidas,
                        kiekvieną vėl sulygina.
                        Visi sugrįžta ten,
                          iš kur atėjo. Taigi.
                          Karalius mirė.
                          Tegyvuoja karalius!
(tada pats nušoka nuo stalo ir pasiduoda skustagalviams. Tie išveda jį iš salės. Kultūros ministras  apsiverkia ir šaukia pavymui: „Atleiskite, Jūsų Didenybe, kaltas“.  Dalis skustagalvių lieka salėje ir grėsmingai nužvelginėja išsigandusius ministrus.)

Atliejus.   Dabar liko paskutinis dalykas. Kas valdys valstybę, kol mažasis Jokūbas sulauks pilnametystės? Kokie bus pasiūlymai?
Karo ministras.   Manau, išreikšiu bendrą nuomonę, kad tik Atliejus gali geriausiai susitvarkyti su šiomis nelengvomis ir atsakingomis pareigomis.
Choras  entuziastingai pradeda šaukti  (tegyvuoja! hail!) ir ploti rankomis, kol ir visi kiti ima ploti, tik Opozicijos lyderė Boba Vienakė  dar kartą sušunka: Protestuoju!
Visuotiniai sveikinimai. Tamsa.


                                                       

                                                          IV veiksmas

Rotušės aikštė. Choras  baigia statyti ešafotą ir kartu  ardo kalvio darbo vietą.
Girdėti prislopinta rauda. Tai čigonė, kuri juda nematančiomis tuščiomis akiduobėmis tai į vieną, tai į kitą pusę, nuolat į kažką atsitrenkdama, krenta, keliasi ir vėl eina. Kartais dingsta iš aikštės, bet ir vėl netrukus grįžta.
Pasirodo du invalidai.


Berankis.   Ale matai, ir čia jo nėra.
Bekojis.   Aš gi sakau, jis su Kontūzytu vakar nuėjo, aš tai nespėjau su jais, jie gi kaip patrakę lekia, kur tau palauks invalido.
Berankis. O dar apsimeta, kad nemato. Kuo puikiausiai su ta savo viena akim mato. Tik niekaip nesuprantu, kodėl mes vakar, iškart tų pinigų nepasidalinom, kam reikėjo atiduoti laikyti visus vienam, tuo labiau aklam.
Bekojis.   Kad tuos pinigus įteikė jam. Turėjom išėję pasidalyti, bet tu su kažkokia tarnaite sustojai pakalbėti, aš nežinojau, su kuo man pasilikti. Kol supratau, kad reikia paskui anuos eiti, jie jau buvo kaži kur nuskuodę.
Berankis.   Velniop tas bobas, visas kortas sumaišė, o naudos vis tiek jokios, pažiūrėjo į mano ranką, tiksliau į tai ko nėra ir sako: „Kaip gi tu mane viena ranka apkabinsi? Man reikia, kad strėnos per pus lūžtų, o iš tavęs jokios prievartos nėr ko laukti“. Įsivaizduoji? Prievartos jai reikia. Sakau: „Palauk, papulsi į mano gniaužtus, maldausi pasigailėjimo“, o ji tik pasijuokė ir pabėgo, kekšė.
Bekojis.   Tai va, o anie irgi nusirovė, maniau palauks kur nors, bet ne, niekur jų daugiau nemačiau. Nunešė mūsų atlyginimą, viskas per tave.
Berankis.   Atsiras, niekur jie nesidės, turės grįžti. Ar matei kiek ten tų pinigų buvo?
Bekojis.   Daug, mačiau kad ir raudonų, ir mėlynų, ir žalių ten buvo, visas pluoštas.
Berankis.   Kad jį kur velnias, burna taip džiūsta. Ir kalvio nematyt, pas jį gal gautume pagiriom. Kodėl jo kalvę ardo?
Bekojis.   Gal jis nusprendė pailsėt. Atostogas gal pasiėmė, juk žinai, gerai uždirba, gal į Turkiją kelialapį nusipirko.
Berankis. Kaip nesiseka. O ešafotą  kam  stato, kaip galvoji?
Bekojis.   Tai aišku kam, manau, kad mes prie to irgi prisidėjom.
Berankis.   Sakai karaliui?
Bekojis.   O tai kam daugiau, visus kitus jie naktį nudaigoja, o karaliui tai jau su visa pagarba.
Berankis.   Kažkodėl gaila man dabar jo pasidarė, nors šiaip valdžios nekenčiu, bet Jo Didenybė man vakar toks paprastas, savas pasirodė. Gal negerai mes pasielgėm, ką?
Bekojis.   Tai ką dabar padarysi.

Pasirodo grupelė gėjų su transparantais: „Grąžinkite identitetą“, „Mes nenorime keistis“, „Laisvę rinktis“.

Berankis.   Ei, mergaitės, o jūs ko?
I gėjus.   Protestuojame.
Berankis.   Tikrai?
Bekojis.   Jums tai ko, viską turite?
II gėjus.   Identitetą iš mūsų atėmė.
III gėjus.   Kariuomenėje.
Berankis.   Tu supratai ką nors? Mergaitės, gal likeriuko turite, ne?
Bekojis.   Kariuomenėje juos standartizavo. Juk taip?
I gėjus.   Tiksliai, suniveliavo pagal vieną standartą.
II gėjus.   Praradau orientaciją, o juk taip gerai žinojau, ko noriu, bet dabar  jau net nežinau, kas esu – gėjus ar natūralas, kažkoks iškrypęs jaučiuosi.
Berankis.   Kaip gerai tave suprantu, aš irgi ranką praradau, tai jaučiuosi taip pat kažkoks nesimetriškas.
II gėjus.   Sulyginai. Aš tau aiškinu – praradau orientaciją, tai ne kokią ten ranką ar koją, tai daug daugiau, tai lyg save patį būtum praradęs.
III gėjus.   Tos orientavimosi pratybos, kad jas kur velnias, be žemėlapio kaip be rankų, jaučiuosi bejėgis.
I gėjus.   Kariuomenė –  bejausmis mechanizmas, ištrinantis bet kokį individualumą. Ir tai yra didžiausias blogis.
II gėjus.   Tai tarsi kokia invazija į tavo vidų, nelaukta inventorizacija, revizija - tas tinka, šitą paliekam, o jau tą tai jokiu būdu palikti negalima, būtina pašalinti. Norime atgauti savo identitetą, grąžinkit, ką paėmėt.
III gėjus.   Turime būti laisvi rinktis. Mums nereikia primestų orientyrų.
Berankis.   Jūs labai gražiai kalbate, o gal galiu būti su jumis? Man daug nereikia, už kokį nedidelį mokestį.
I gėjus.   Ačiū, nereikia, luošiai tik gadintų įvaizdį.
Berankis.   Įvaizdis dar ne viskas, troškulys yra viskas. Luošiu, berneli, aš tapau kariaudamas, kad tu laisvai galėtum į svetimas subines vėpsoti, taip kad turėtum dėkoti man arba bent jau lašelį įpilti ko stipresnio.
II gėjus.   Še, gurkštelk.
Berankis.   Ačiū. Na, o tu ko lauki? Jis irgi už jūsų laisvę kovojo.
Bekojis.   Taip, kad ją kur velnias, negalvojau, kad už laisvę turėsiu kojos atsisakyti. Nepykit, aš tik truputį.
Berankis.   Žiūrėk, kas mūsų čigonei pasidarė? Gal ji dar nuo vakar girta?
Bekojis.   Vakar dainavo, šiandien verkia. Kiek nedaug šiais laikais nuo laimės iki sielvarto. Ačiū, vaikinai.

Aikštėje pasirodo nedidelis būrelis vestuvininkų. Juos apspinta Choras.   Sveikinimai, šampano butelių pokšėjimas. Su vežimėliu prieina Atliejus.

Atliejus.   Sveikinu, dukra. Seniai laukiau šios akimirkos. Gaila mama nesulaukė.
Grosmindė.   Ačiū, tėveli. O čia dovana man?
Atliejus.   Taip, čia jums abiems nuo manęs. Mažasis Jokūbas. Auginkit kaip savo. Noriu su tavim atskirai pasikalbėti, žente.
Jaunsuma.   Aš Jūsų paslaugoms... nežinau kaip kreiptis turėčiau.
Atliejus.   Nesvarbu, greitai tau nereiks į mane kreiptis. Čia paskyrimas su tavo vardu į Amerikos valstijas, kurį pasirašė karalius. Turi dabar nedelsdamas ten vykti. Sugrįši, kai tavo sūnus sulauks pilnametystės ir galės perimti valstybės vairą. Saugok jį. Ir mano dukrą. Sudie.
Jaunsuma.   Sudie. Dėkoju už viską. (Abu su Grosminde  ir vežimėliu dingsta. Atsisveikinimo šurmulys.)

Pasirodo Kontūzytas.
Berankis.   Ateik ateik, muzikante. Na, kur buvai dingęs?
Kontūzytas.   Nepatikėsit, kokią merginą turėjau.
Berankis.   Palauk palauk, o tas tipo aklas kur pasidėjo?
Kontūzytas.   A velniai žino, jis kažkur su kažkuo nuėjo.
Berankis.   Gal tu gali aiškiau kalbėti?
Bekojis.   Na ką jis tau pasakys, juk žinai – nepilno proto, kvaišelis.
Kontūzytas.   Tu pats nepilno. Tokio sekso tu kaip gyvas neturėjai.
Berankis.   Na gerai, pasakok. Koks ten seksas tau šiąnakt pasitaikė?
Kontūzytas.   Kai išsiskyriau su tuo (mus kažkoks karininkas sustabdė, didelis karininkas, antpečiai raudoni, iš pradžių nežinojo kurį išsirinkti, bet paskui gerai apžiūrėjęs, pasakė, kad netinku ir pasišalino su anuo, tas dar pinigus man perdavė, nes sako nežinia kiek užtruks, gal geras darbas pasitaikė, o jūs nervuositės be pinigų), tai patraukiau į aikštę, maniau jūsų palauksiu, bet pakeliui tokį namą priėjau su raudonais žibintais. Ten mergina tokia stovėjo, sako užeik. Aš ir užėjau, pasirodo viešnamis buvo. Paklausė kiek turiu, parodžiau, tai man tada tokią gražuolę atvedė, sakė gali visą naktį su ja pasilikti. Ji naujokė, dar visai jauna, tik šią naktį dirbti pradėjo, tai aš pirmas jos klientas buvau, įsivaizduoji?
Berankis.   O tu tikrai kontūzytas?
Kontūzytas.   Tai aišku, galiu pažymą parodyti.
Berankis.   Nerodyk. Ir kodėl man neatėjo į galvą pažymą nusipirkti? 
Bekojis.   Prakeiktas apsimetėlis, mūsų pinigus išdulkino!
Berankis.   Nepyk ant jo, geram reikalui išleido. Nors vienas iš mūsų šiandien laimingas.


Atbėga Petliejus.

Petliejus.   Atskubėjau pasveikinti, bet matau, kad pavėlavau.
Atliejus.   Nieko, nesvarbu. Pasakok, kaip pavyko.
Petliejus.   Jo jau nėra.
Atliejus.   Ačiū dievui, tiksliau tau turiu dėkoti. Kaip viskas vyko?
Petliejus.   Iš pradžių lyg ir neblogai, atvedžiau, kaip liepei, su maišu ant galvos. Kalvis buvo gerokai apgirtęs, tai nieko neklausinėjo, tik užsiprašė papildomo užmokesčio, atseit, viršvalandžiai. Nesiginčijau, sumokėjau, bet kai galva nusirito jis ėmė siaubingai rėkti, pamatė, kad kraujas mėlynas.
Atliejus.   Nesąmonė, taip nebūna.
Petliejus.   Aš irgi taip sakiau – nebūna, bet jis vis tiek savo: „karališkas kraujas, ką aš padariau, dieve, ką aš padariau“. Aš pažiūrėjau, irgi išsigandau – mėlynas kraujas, kad jį kur galas.
Atliejus.   Petliejau, tu nori mane įtikinti, kad kraujas būna mėlynas?
Petliejus.   Bet aš taip mačiau. Ir kalvis matė, ir policininkas, kuris buvo su mumis, irgi matė.
Atliejus.   Tai dėl to, kad mėnulis švietė, pilnatis šią naktį buvo, tai viso labo optinė apgaulė.
Petliejus.   Paskui ir aš taip pagalvojau, kad čia gal dėl mėnulio, bet tą akimirką tikrai išsigandau.
Atliejus.   Ką toliau darėt?
Petliejus.   Na ką, tas rėkė, niekaip neužsičiaupė, tai policininkas pasisiūlė, toks paslaugus vyriokas, reiks jį paaukštinti, pasisiūlė nušauti. Aš sutikau ir kalvio neliko. Kalvio pinigus leidau tam policininkui pasiimti.
Atliejus.   Teisingai pasielgei, kuo mažiau liudininkų, tuo geriau. Daugiau niekas nematė?
Petliejus.   Matė. Tokia sena čigonė žiūriu iš toliau į mus spokso. Liepiau jai prieiti. Klausiu: matei? ji linktelėjo, tada pasakiau: daugiau nematysi, ir liepiau policininkui akis jai išdurti. Po to susiprotėjau, kad reikėjo liežuvį išimti, o ne akis badyti, tai įsakiau liežuvį jai nupjauti. O policininkas sako, kad jau nupjovė. Kaip, kada? klausiu. Sako, buvo proga šią naktį.
Atliejus.   Turiu aš tą liežuvį, še, nunešk jai ir atsiprašyk, kad per didelę žalą padarėm. Palauk, paskui nuneši. O antrininką turi?
Petliejus.   Taip, vienas iš vakarykščių liudininkų, tas kuris aklas. Pagal sudėjimą labai atitinka Jo Didenybę.
Atliejus.   Tai gerai, aprenk atitinkamai ir atvesk.
Petliejus.   Jau atvedžiau, ana va ten stovi.
Atliejus.   Dėkingas tau labai, Petliejau. Žinok, skolingas neliksiu. Rytoj pat šaukiu naują mobilizaciją ir pirmyn į Lėktuvą. Nušluosim nuo žemės paviršiaus. Tik ne dviračiais, nuo tokio žygio kariuomenė pervargsta, kada jai dar kovoti su lėktuvais. Surinksime visus vežimus ir arklius, kiek yra šalyje, laikinai rekvizuosime iš gyventojų, ir jais nuvešime pailsėjusius karius į mūšį.
Petliejus. Genialiai sugalvota.
Atliejus.   O tau po sėkmingos ekspedicijos pavesiu valdyti Lėktuvą. Ką norėsi galėsi daryti.
Petliejus.   Oi tai ačiū tau, Atliejau.
Atliejus.   Nedėkok, eik pas čigonę. Ir duok komandą pradėti mirties bausmę.

Choras  čiumpa būgnus ir ima jais mušti įmantrią ritminę kompoziciją. Į aikštę renkasi miestiečiai. Ant ešafoto atvedamas pasmerktasis karališkais rūbais, su maišu ant galvos. Atliejus  užlipa ant pakylos. Mostu nutraukia būgnus.

Atliejus.   Esu įpareigotas pranešti. Tauta, deja, mūsų karalius mus išdavė. (Choras būgnais atlieka trumpą frazuotę.) Penkis kartus. (Būgnų frazuotė.)   Bet Valstybės taryba laiku atskleidė klastą. Šią naktį nusikaltimas buvo išaiškintas, kaltasis prisipažino įvykdęs nusikaltimus. (Frazuotė.)   Išdavikui paskirta mirties bausmė. (Frazuotė.)   Sostą perims karaliaus įpėdinis. Kai sulauks pilnametystės. O iki tol šalį valdys Valstybės tarybos įgaliotas ministras. (Ilga frazuotė, užgožianti minios šurmulį.) Kviečiu laikytis rimties ir susitelkimo. Vardan demokratijos. Demokratija nugalės! Pradėkim. (Ilgas būgnų tratėjimas.)

Tratant būgnams iš toli pradeda garsėti lėktuvų ūžesys, kuris greit nustelbia būgnus, pasigirsta bombų sprogimai, visuotinė panika, kai kur įsižiebia liepsnos.


Šūksniai: Oro pavojus!
              Slėpkitės!
              Lėktuvai puola!
              Lėktuvai!
              Mama!

Bombų sujudinta žemė pradeda drebėti, žemės drebėjimas, ugnis, griūva pastatai, atsiveria bedugnės.

Šūksniai: Žemės drebėjimas!
              Gelbėkitės!
              Pasigailėk, Viešpatie!
              Mama!

Žemės drebėjimo sukeltas prasideda cunamis. Atūžia penkių metrų aukščio banga ir viską nušluoja ir paskandina. Matosi kaip žmonės grimzta į dugną. Tik medinis ešafotas su nepribaigtu nuteistuoju giljotinoje  įkišta galva išplaukia į paviršių ir bangų yra  nešamas į atvirą jūrą.
                                                   
                        PABAIGA
2011-03-31 23:12
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2013-06-11 21:26
Kailas Spenseris
Manau, kad visi pritartų man, jog Karalius Akūbas yra mados ikona, visų dalykų meistras, šokėjas, ekscentrikas, ekshibicionistas, moteriški apatiniai gula ant jo it nulieti, jo grandioziškumas absoliučiai neliečiamas, net kai sužino, jog žmona susilaukė vaiko ne nuo jo ar, kad ją užklupo su kitu, ar, kad jam neprošal būtų pajudėti. Kad jį kur galas, alkoholikas prakeiktas. Jį lengva pamilti.
Gražus mėlynas kraujas ir iššokusi siela. Politikierių intrigos taip nedomino, kaip iškeltos dramos. Tai buvo ilga kelionė, tačiau neprailgo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-05-03 21:58
forehater
Žinai... Galėčiau tau čia prirašyt tikrų tikriausią litaniją liapsių, bet pasakysiu trumpai ir aiškiai: labai gailiuosi, kad neperskaičiau šios Karaliaus dramos anksčiau. Jaučiasi, kad daug darbo įdėjai ir sielos. Sielos įdėta. Kai kur po minutę ir ilgiau žvengdavau balsu. Tikrai vienas geresnių tavo kūrinių, jeigu ne geriausias iki šiol skaitytas. Be abejo, įtakos mano geriems žodžiams turėjo ir mano personažas, bet taip ir nesupratau, kur jis dingo po to? Tai jį pirmąjį naktį nukirsdino? Bent taip supratau po to, kai Akūbas pasiteiravo, kur dingo tarnas. Ir kaip čia kai kas jau sakė, labai norėčiau pamatyti spektaklį. Į spektaklius retai vaikštau, pats juos tik keliu - būtų puiki proga pasikultūrinti. Labai gaila Karaliaus Akūbo, bet, kad ir nuodėmingas buvo, vis tiek man patiko. Pradžioj, kai paklausė, kodėl Panteliono dar niekas nepakorė, iki ašarų susijuokiau. Ploju atsistojęs ir laikau špygas, kad pagal pjesę šią spektaklį kas sukurtų! Paskui išbėgsiu ant scenos ir pradėsiu pakvaišėliškai įtikinėti publiką ir aktorius, kad Jongautas - tai aš! ir man uždės tramdomuosius ir apsiputojusį išves vyrai baltais drabužiais... O šiaip labai pakėlė ūpą ir kažkaip privertė susimąstyt, kad kažkada geri buvę žmonės gyvenime pasuka į šoną, kuo toliau, tuo labiau pradeda eit į kompromisus su visokiais suskiais bei šarlatanais ir galiausiai patys save pradeda apgaudinėt. Čia pamačiau viltį, kad žmonės kartais keičiasi. Tai pamatė ir valkatos, kai pasakė: žiūrėk, gi visai normalus žmogus tas karalius, gal be reikalo mes jį išdavėm? Man rodos, čia tikrai svarbi kūrinio vieta buvo su gilia potekste. Be to, karą jis paskelbė ne tik sau naudos siekdamas, bet ir valstybei, gaila tik, kad sukčiai ministrai jo vizija neįtikėjo. Gal išties reikėjo arkliais...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-21 11:56
blechtrommel
Aham, truko netrumpai, bet neprailgo. Nesveikai geras kūrinys. Norėčiau pamatyti pjesės atlikimą, rimtai. Kol kas geriausia ką skaičiau iš autoriaus darbų, na, neskaitant eilių apie gerb. erk. S. Kvakeri./
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-20 22:20
Varniukė
Puikus kūrinys, vien jau todėl, kad pasirinkta netradicinė aplinka, laikas. Kaip kokiame detektyve susipynę daugybės žmonių likimai, viskas palaipsniui atskleidžiama, kuriami nauji ryšiai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-19 16:22
Mojo Jojo
Gerai parašyta, viską eina suprast, kas, kur ir kaip atrodo vien iš dialogu, bet po puikios pradžios ir po pirmojo posėdžio iš esmes niekas nepasikeitė iki pat pabaigos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-17 22:19
Ugnė Byrė
Patiko pratarmė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-10 09:20
Mylista sutinka su viskuo
Didelis kūrinys, rašytas, tirkiausiai, ne vienu ir ne dviem prisėdimais, redaguotas, tvarkytas, techniškai švarus. Dėl to reikia pagirti, rašykų kontekste - išskirtinai aukštas lygis.

Dėl turinio - man nebuvo juokinga, nebuvo malonu skaityti, dėmesys atbuko po pirmų puslapių. Panašu į ilgą ir kruopščiai parašytą nusiskundimą gyvenimu, oi, kokie jie durni, oi, kaip mums blogai. Nuvažiuoju aplankyti savo tėvų, jie seni, ir visos kalbos tik apie tai, ką skauda ir kokius vaistus geria, ir dar kaip kas juos kada nuskriaudė. Myliu savo tėvus, klausau jų, bet pavargstu nuo to nelaimių ir nusiskundimų srauto. Vilniuje yra tokie tremtinių namai, kuriuose gyvena buvę ištremtieji. Sunkius gyvenimus žmonės nugyveno, gaila jų, kai klausai, kaip pasakoja. Bet tarpusavyje jie nesišneka, pykstasi. Negali nutarti, kuris buvo labiau nuskriaustas, kuris daugiau iškentėjo. Toks ir šitos pjesės jausmas, kad personažai konkuruoja, kuris kvailesnis, kuris kenksmingesnis visuomenės gerovei. Kadangi jie nuo pat pradžių visi tokie, tai nėra charakterių kaitos, trūksta vystymo, viskas pasidaro panašu į didelio prekybos centro šurmulį, nuo kurio greitai įskausta galva. Labai praverstų kontrastas, kvailiečiai atrodytų kvailesni, blogiečiai - blogesni, jeigu šalia būtų protingiečių ir geriečių.

Ir dar ima jausmas, kad va būtent, autorius nemokėtų parodyti protingo ir gero atsakymo, todėl užima Lenino poziciją, kad valstybę valdyti gali kiekviena virėja. Ai, visi jie durniai!

Parėkauti ir pasipiktinti lengva, to pilni Delfi komentarų puslapiai. Nesunku matyti visuomenės problemas - šalis sensta, žmonės emigruoja, daug kam sunku verstis, korupcijos pilna. Bet kokie atsakymai? Parėjauti, pasakyti, kad karalius durnas ir nekompetetingas - tai ne atsakymas. Tai tik dar vienas rėkiantis balsas minioje.




Įvertinkite komentarą:
Geras (5) Blogas (3)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-05 16:32
Pirk Volgą
Ohoho, tai negi aš būsiu pirmas viską perskaitęs? Keista. Kas dėl kūrinio, tai vėl eilinį kartą žvengiau. Turi nerealų humoro jausmą, man patinka ta nuolat jaučiama ironija ir groteskas, situacijos vietomis absurdiškos, bet tai ir yra juokingiausia. Na, puikus kūrinys kaip visad, nei atimsi nei pridėsi. Bent mano kuklia nuomone, jau senai esi profas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą