sugrįžti

Kaip senai rašiau laišką pati sau, kažkam ir niekam. Taip senai, jog net baisu pradėti. Baisu suvokti, kad nebemoku. Suvokti nebeesant tokiai ypatingai, tokiai poetiškai. Juk galbūt dingo sugebėjimas. Baisu, tačiau būtina, nes pradėsiu klykti. Klykti balsu..
Jau užmiršau kaip tai daroma. Pati tuo netikiu. Netikiu, jog nežinau nuo ko pradėti. Netikiu, bet juk iš ties nežinau. Tiek daug visko, tiek daug nepažinto, nepaliesto, neuostyto ir negirdėto. Tiek daug visko įvyko. Meilė, suvokimas, nusivylimai, neišmatuojamas džiaugsmas, kaltė, pyktis, prasmės paieškos. Viskas kitaip. Kitokiomis spalvomis, garsais. Ir pati aš, visiškai kitokia. Stipresnė. Taip. Būtent tokia. Stipri kaip niekad.
Svajotoja, nesuvaldoma svajotoja, tokia buvau ir neneigsiu pasiilgstu to. Kažkur giliai nugrūdau tai, kas maniau nesunaikinama. Ir išties nesunaikinama, tik pamiršta...
Kaip visada nežinau kas visa tai skaitys ir ar apskritai skaitys. Nežinau ar noriu, kad skaitytų. O galbūt nenoriu, jog liktų neperskaityta, ar norėčiau visa tai išversti į skirtingas kalbas, o gal užkoduoti savo sugalvotais šifrais, niekam nesuprantamais ir atrodytų net nereikšmingais. Išvengčiau daugybės klausimų, nuomonių. Išvengčiau atsakomybės nuo to, ką dar pasakysiu, nuo to ką jau pasakiau... Dabar. Dabar aš tiesiog džiaugiuosi, jog ir vėl rašau. Rašau sau ir tik galbūt kažkam kitam.
Noriu kreiptis į Dievą. Tą, kuris vis dar toks tolimas. Net labiau nutolęs nei tada.. Tada, kai kreipdavausi į jį paimdama rašiklį ir popieriaus lapą. Nors nemanau, jog mus vienas nuo kito nutolino laikas. Nutolino gyvenimas, kurį gyvenau. Nutolino gimusi viltis, jog viskas yra mano rankose, jog galiu tai ko noriu, visada galiu rinktis ir spręsti. Nutolino gimusi vergystė materijoms. Nutolino abejingumas ženklams, kuriuos vis rečiau pastebėdavau.. Vis rečiau ir rečiau.. Neketinu atsiprašyti, neplanuoju gailėtis, nes vis dar niekada dėl nieko nesigailiu. Tiesiog noriu ir vėl su Tavimi kalbėtis. Noriu kalbėti Tau. Kalbėti tik mums suprantama kalba. Pasauliui, kuris nei trupučio prie tavęs neprisiliečia tai tik tušti žodžiai apie nieką.. Tik vienetams apie kažką.. Ir tik mums apie daug ką..
Tik dabar suprantu kaip labai aš ilgėjausi šios mūsų bendravimo formos-laiškų. Kaip man trūko to, kas tik man ir Tau taip aišku, taip tikra, nesuvaidinta. Pasiilgau savo pačios poezijos. Jau senai nerašau. Net nepajėgiu nustatyti datos mėnesio tikslumu. O taip norėčiau suvokti kiek tiksliai laiko galiu be šito gyventi, nors maniau negalėsianti..
Suvokdama šitai tiesiog ironiškai šypsausi ir rašau toliau...
Dažnai sapnuoju aiškius sapnus su pažįstamais herojais. Sapnuoju kvailokas situacijas, momentus kurie jau buvo, o galbūt tik bus ateityje. Kartais prabundu išpilta šalto prakaito, sulėtėjus kvėpavimui. Keistoki dalykai mano pasąmonėje. Keistos baimės, keistos svajonės, keisčiausios interpretacijos įvykiams. Ir visa tai sapnuose, greičiausiai tik todėl, jog atėjo laikas pasikalbėti su Tavimi, su savimi ir su visais. Ta taip puikiai pažįstama bendravimo forma-laiškais.
Jau minėjau, jog keitėsi daug kas. Keitėsi iš esmės viskas. Tačiau kartu ir niekas. Kaip visada mano gyvenime niekas nėra aišku. Nežinau ką jaučiu, ko noriu, kuo tikiu, o ką norėčiau patikrinti. Iki dabar tiesiog mėgavausi tuo ką naujo patiriu, bet Tu juk puikiai mane pažįsti, man kaip oro reikia tik vieno-aiškumo. Noriu tą gražų jausmą išsaugoti, tačiau kartu noriu ir protu suvokti, jog tai yra tikra, kad neklystu. Bet jaučiu, jog viskas baigsis taip kaip visada, kad ir kaip toli nueisime.. Ir viskas. Viskas vėl iš naujo, bet dar ne dabar.. Dar pasimėgausiu..