I

2011 03 27

Miestas virto pelenais,
O iš jų buvo atkuriami žmonės.
Mažytė kibirkštis kūrybos įliejo
Į kiekvieno pasąmonę norą ištrūkti
Iš kaustančio kasdienybės kevalo.

Vienos akys buvo panašios į
Ką tik iš jūros išbridusią gelmę,
Tamsiai mėlynos su baltais
Burbuliukais. Žuvų nuosėdomis
Ar ašakomis kyšančiomis iš
Kiekvieno geidžiančiojo odos.
Kiti buvo panašūs į medžius,
Į visą giria viename individe,
Kai žiūrėdavai manydavai, jog
Girdi ošimą. Net girdi nutūpusius
Paukščius kviečiančius atgimti.
Aš buvau panašus į dangų, kuriame
Besikeičiantys debesų veidrodžiai
Norėdavo padėti kitiems išgirsti
Naujausias istorijas. Kalnai, kiekviena
Smiltis buvo nupučiama nuo veido
Visus rytus, kuriuos nubusdavome.

Bet vieną naktį, kai žvaigždės buvo įžiūrimos
Plika akimi ir negalėjo susiūti dangaus;
Radau iš tavęs ištekėjusią upę.
Aplink nei vieno angelo, nei vieno,
Kuris norėtų verkti. Visi žinojo,
Jog išeinama, kad kitą dieną sugrįžtume,
Kad kitą dieną galėtume ištaisyti visa
Ką esame padarę ne taip. Tavo delnai
Ištuštindavo mano slėnius, pilnus
Nepadorių antilopių ir ką tik užgimusių
Drugių. Buvau miestas pastatytas
Ant senų pastatų griuvėsių, kai
Užsibaigė mūsų era. Kai kiekvienas
Išdžiūvęs pėstininkas galėdavo ramiai
Sau kiurksoti iškėlęs pirštą laukdamas,
Tik sau priklausančio kolibrio.

Spalvingumas. Svarbu ištęsti malonumus
Iki begalybės, kad sugrįžus į laivo triumus
Galėtume gyventi, kaip seniau... su žiurkėmis,
Negeru kvapu ir jaustis, kaip niekada nebūtume
Ištrūkę. Visata transformuojasi. Kiekvienas
Mirktelėjimas, kažką praleidžia
Piršto užlenkimas sukelia potvynius... klaviatūroje.