Vidury
laukų, miškų įsisukęs,
tarsi viesulas padūkęs,
ne vienai suplėšęs kojines
ir suknią.
Slenku
vienišas namo -
tarsi katinas,
uodegą pabrukęs.
Liūdesys
didžiulis
suspaudžia širdį
tarsi replėm
einu, skrendu -
laukais, miškais
ir gojais.
- Kur skrendi,
eini, plasnoji?
Krinta
klevo lapas retas,
krinta
saulės lašas.
- Ką reikės -
apvogtuos
namuos daryti?
Nebaigiau
namų statyti.
- Kuo galiu
tave nudžiugint -
vilčių, minčių -
didžiulės džiunglės.
Manęs dar laukia -
darbai, rūpesčiai
didžiuliai.
- Žmonės - taip esu
ir man nudžiūt
neduokite..
Mintys šiltos, džiugios.
Vilčių, minčių
didžiulės džiunglės.
Plentas, kapinės
ir geležinkelis.
Didžiulis rūkas,
nes nematote manęs,
bet aš esu
ir nesakote.
- Susipažinkime?
Ir aš, einu
vienišas namo
tarsi katinas,
uodegą pabrukęs.