Per prarajas vaikšto mirtis
Nusipynusi diemedžio virves
Kažin ką man į delną statys--
Skamba medis ir vaikiškas kirvis
Pro šį nerimą matos vanduo,
Išsiilgę krantai, matos, Dievas
Prisidengęs sapnais ar bet kuo
Verki taip, kad skambėjimas baigias
laiko dūžiu ir medžio vienatve,
Nusiminus į prarajas kapsint
Aušta naktys ir viską supratę
Ten prigulsim.
Ten nieko nerasit.