Močiutės rankos

Tai ne eilės. Tik geliantis skundas
Per lygiadienį metai po metų atbunda
Ir išslysta pro vaikystėje pravertas,
Šaltas, aukštu slenksčiu priemenės duris...
          - - -
Tik fėja geroji myluoja
Rankom it gulbės sparnais.
Ašai rankas tas mazgoju
Savo ašarų upėm, klanais.

Tyliai ji prie krūtinės tik glaudžia.
Nepaaiškina, kas vyksta čia.
Pagaliau: „Neraudoki, nurimki, mažyte.
Miestan kraustos tavoji mama. „

Šiltos rankos iš glėbio paleidžia,
Dar gi stumteli: „ Eik, atsisveikinki ją... „
Ant aslos susigėdus klaupiuosi,
Įsitvėrusi glostau blauzdas...

„Neišeik iš namų, miela mama,
Neišeik, nepaliki manęs... „
Nusijuokia balsu ir... išeina.
Kieme rogės su turto našta.

Greitai jos už kalniuko išnyksta.
Važnyčiotojas tampo vadžias.
Lieka tuščias lygiadienio kelias...
Glosto, galvą močiutės nuliūdus ranka.