Išprotėkim

Ji išprotėjo. Ji bėga žemės viduriu ir gaudo pienių pūkus, pagavus pabučiuoja ir paleidžia į žvaigždes. Ji juokiasi kaip beprotė, kartu su ja skamba visas trapus vandenynas po kojomis. Balsu užliūliavusi šilkinę pievą ji apkabina žmogų. Ir jį pabučiuoja. Beprotiškai karšta šypsena prisiglaudžia prie jo veido ir garsiai kvatodama bėga tolyn, į braškių dykumos kelius.

Ji tikra beprotė. Įsivyniojusi į žolę nusiridena į dėbėsų glėbį. Spinduliais apvyniojusi gėles užbėga į aukščiausią pasaulio bokštą kaip tikra beprotė daina šaukdama pasaulį. Išgirdusi jo aidą užmerkia spindinčias akis ir krinta žemyn. Ji niekada taip nejautė gyvenimo. Jis čia, kvėpuoja jai į ausį, šnabžda didžiausią pasaulio paslaptį. Ji išprotėjo. Nulytais žibintų takais ji krinta ir šypsosi.

Ji tokia laiminga. Mylinti gyvenimą. Vakar. Dabar. Ir kitą sekundę. Ir pasaulis ją myli, nes ji beprotė.

Išprotėkim ir mes.