Atviras lūžis

Kažkas lūžo. Lyg šviesa per prizmę. Tiesiai į mano akis. Aš aiškiai matau tą pasaulį, kuris man meluoja. Matau tą šydą, kuris dengia realybę, bet juo toliau, juo šydas tampa retesnis, plonesnis. Šydas banguoja, švelniai mirga ir man jį palietus išsidraiko pro pirštus, nutįsdamas ir išnykdamas dūmais.
      Pameni, kaip kartu užsimerkdavom ir leisdavom smilkalo lazdelei sudegti, kol kambarys prisipildydavo aromato, sklandančio kažkur ties mūsų galvomis, o aplink sūkuriuodavo lengva migla? Pakeli ranką ir brauki per tuos dūmus, ir sklandai kaip koks paukštis, o pirštams perbraukus dūmų giją lieka properša, kuri netrukus ir vėl užsipildo, lyg kas rūku būtų užpylęs.
        Tu skambini, sakai netiki. Kaip galima netikėt, kai jauti visu kūnu? Procesą, kurio negali apsakyt, bet kurį visi bent kiek jautresni jaučia. Kai pabunda tekant saulei, kai brenda per rasotą žolę, kai žalvaris skamba ausyse, kai gyvūnas žiūri į tave nekalta akim ar vaikas paima už rankos ir vedasi nežinia kur ir traška vakare laužai po riboms nepažiniu dangum. O, kad taip kas dieną. Bet juk taip kas dieną. Jauti? Šydas pleišėja.
        Audė, audė ji drobes, vėjas gairino ir saulė balino audeką, patiestą takais per kiemą. Nubalo, suminkštėjo, pats tas nešioti. Ir pasiuvo ji  dvylika marškinių. Švelnūs, dailūs marškiniai gavosi. Ne juodvarniams tokius nešioti. Baltoms varnoms.
        Kodėl tu skaitai filosofines knygas? Verčiau miškan nueitum, atgultum ant samanų, pagulėtum, žemelė sugertų tavo absurdiškus norus ir tuštumą pripildytų savo gaiva, kurioje ir protėviai šnabždasi, ir šviesiai žali daigai kalasi. Kam tau ieškoti to, kas ir taip tavyje? Nusimesk nuo savęs tą sintetinę odą, užsivilk švelnius drobės marškinius. Knygas palik jauniems juodvarniams. Kol plunksnos sutvirtės ir pražils. Kol patekės ir nusileis septynis kartus trys pjovėjai ant žynio delnų.
      Guliu ant žolės ir žiūriu į lyjantį juodą nakties dangų. Toks jausmas, kad lietus kiaurai mane lyja, kaip vinys kala prie žemės. Tik neskauda. O tu vėl skambini. Išsitraukiu iš kuprinės telefoną. Tai kas, kad lyja, Nokia nieko nebijo.
      Sakai, ką veiki? Sakau ai, nieko, ką čia veiksi naktį lyjant. O tu? Sakai, kažkas lūžo. Lyg šviesa per prizmę. Tiesiai į mano akis.