mes niekada negyvenome po vienu stogu arba po vienomis lubomis arba po vienu dangum
jei mes gyventume, aš įstrigčiau kažkur tame tarpe tarp popieriaus ir pieštuko, berašydama istorijas apie nebūtas karalystes
tu įstrigtum kažkur už namo, kampe sodo, beraškydamas prinokusius obuolius ir besigindamas nuo bičių
oras būtų lipnus ir apdegęs, toks kaip būna tada kai nieko nebelieka vasarą, tik karštis ir blėstantis noras ką nors keisti
bitės zvimbtų aplinkui kol pavargusios grįžtų į avilį pas motinėlę
mes niekad nepamatytume vienas kito žvilgsnių, tik retkarčiais besimaudant dumblėtame sugriuvusio baseino vandenyje mūsų kojų pirštai susiliestų lyg netyčia prisiminę tai, kas tarp mūsų buvo
tada užsimerktume ir viskas dingtų ir liktų tik dumblas ir keistas skonis ant mūsų liežuvių,
mes bandytume jį nusiplauti kasryt eidami į darbą, nusišluostyti rankas į išbaltintus marškinius, susišukuoti vėjo suglostytus plaukus
taip pamirštume vienas kitą ir liktų tik dėmėti rūbai
dėl to mes niekada negyvenome kartu