Pelenė

Kojų mažyčiais lediniais pirštukais
Prisilietus prie purvino traškančio
Griuvėsių vaiduokliško grindinio,
Skaisčią tyrą svajoklišką sielą
Lyg cypimas per tylą nubėgęs,
Tepasiekė žvarboka mintis:,, O juk pasakoj buvo šilčiau... ''

Per skimbsinčių smilgų takelį,
Išsitiesusį mėlyno vakaro pamaldoms,
Prieš moliūginį princesės vežimaitį
Tąkart šmurkštelėjusi juoda žaliaakė
Juk tikrai murkdama pranašavo,
Jog tavo stiklinės kurpaitės suduš...

Lyg dama žengdama nublizgintais laiptais,
Grakščiai dešinėn ištiesusi ranką,
Delno upių vagelėmis pajutai
Savo mylimo išsvajotojo šilumą...

Kaip tau pridera, jam nusilenkus,
Grakščiai įkvėpusi savo orumą,
Lyg lengvas pavasario vėjas tarp žydinčių vyšnių
Įsisupai į salės valso verpetą...

Staiga nutrūkusios smuikų orkestro stygos,
Svajingai užgrojusios tylą,
Lyg prabangiausias rūmų liokajus
Tave, garbingiausią princesę, nulydi
Į naktinių plaštakių sparneliais
Lepinamą frezijų sodą...

Ten lėtai prieš dangaus vėsą
Merkdama pavargusį žvilgsnį,
Ant minkštučių rožinių lūpų
Pajutai švelnų bučinio gūsį...,, O.. tai Jis, mano princas, surado... ''

O jos princas, lengvai pašokdinęs,
Taurę vyno iškėlęs prieš minią,
Ką tik niūriais atodūsiais palydėjusią muziką,
Kairėje laikydamas smailią mirtį plieninę,
Garsiai didingai tostą sušuko prieš salę:,, Kad muzika sočiųjų indų grotų prie stalo! ''

Taip, išgirdusi pro langą atklydusią natą
Per tostą suskambėjusių taurių,
Ji šitaip siaubingai suprato
Dovanėlę gavusi ne nuo išsvajoto...