Be ribų

Be ribų.

Seržantas Gabrielius lėtai išpūtė paskutinį cigaretės dūmą, peržvelgdamas radaro ir detektorių duomenis. Tyliai pypsėjo žali taškeliai, žymintys į miestą – tvirtovę vedančiu keliu judančius žmones bei jų gyvulius. Supypsėjo interkomas, pasigirdo viršilos Grifino balsas:
-Patikrinimas, bokštai, kokia padėtis?
Vienas per kitą nuskambėjo atsakymai:
-Pirmasis bokštas, jokio judėjimo.
-Antrasis, jokio judėjimo.
-Ketvirtasis, karinis patrulis už trijų šimtų metrų, daugiau tik numatytasis judėjimas.
Gabrielius įjungė mikrofoną, prisegtą prie kaklo, ir pranešė:
-Penktasis, tik numatytas judėjimas pagrindiniu keliu.
Likę bokštai taip pat raportavo, kad nevyksta nieko neįprasta. Seržantas sunėrė rankas už galvos ir patogiai atsilošė kėdėje. Dabar tiesiog bukai spoksojo į vakarinį horizontą, kur netrukus turėjo leistis saulė. Iš šiaurės vakarų į šiaurės rytus driekėsi kalnų grandinė, kurios viršūnes beveik visada dengdavo tamsūs debesys. Kalnakasiai visada dažnai su keiksmais kalbėdavo apie priekalnes, kur yra dauguma kasyklų, nes labai dažnai tas pačias priekalnes nusiaubdavo tokios liūtys, kad vis būdavo paskendusiųjų. Gabrielius jų visai neužjautė žinodamas, kad naudingųjų iškasenų kompanijos yra patys didžiausi gobšuoliai visoje galaktikoje. Jei reiktų, nepabijotų ir viso vietinių miesto nugriauti.
Pasigirdo duslus ir tolimas dundėjimas iš pietų pusės. Seržantas pakėlė binoklį. Virš žaliuojančių vietinių javų laukų susitvenkė audros debesys. Dvimetriniai stiebai nuo stipraus vėjo linko prie žemės, o visa augalija bangavo kaip žalia jūra. Horizontą aptraukė pilka migla – pradėjo lyti.
Iš penkiasdešimties metrų aukščio viskas puikiai matėsi: kaip žmonės kelyje staiga atkreipė dėmesį į orą ir paskubino žingsnį, kaip miesto gyventojai skuba susirinkti savo pardavinėjamus daiktus ir traukti namo. Saulė vakaruose nurausvino visą ruožą iki debesų uždangos, o nuo snieguotų ir ledais aptrauktų kalnų šaudė įvairiaspalviai saulės atšvaitai. Jau ne pirmą kartą jis matė šį fantastišką reginį, tačiau kaskart vaizdas užburdavo iš naujo. Po to pakankamai greitai, per dvidešimt sekundžių, spalvotieji atšvaitai išnyko.
Nuo atslenkančios audros papūtė lengvas, vėsus vėjelis, ir Gabrielius įjungė jėgos lauką, patikimai saugantį nuo šalto vėjo ar atominio sprogimo. Paskutinį kartą patikrino radarus ir pradėjo rinktis daiktus, nes netrukus jį turėtų pakeisti seržantas Lonas.
Paskui apžvelgė savo dabartinio darbo vietą. Apvali penkiolikos metrų skersmens aikštelė, juosiama neaukšto parapeto. Maždaug keturi metrai nuo vakarinio aikštelės krašto buvo jo kėdė ant pakylos, pusračiu aplink kėdę buvo detektorių pultas. Šalia parapeto buvo išdėlioti jėgos lauko generatoriai.
-Ei, Gabrieli, tu dar poste? – pasigirdo Vavalo balsas iš komutatoriaus.
Gabrielis pasižiūrėjo į šeštąjį bokštą, esantį už pusantro šimto metrų, iš kurio jam pamojavo Vavalas.
-Taip, aš poste, seržante Vavalai.
-Susitinkam Buko Kalavijo aludėj?
-Gerai, ateisiu, - irgi pamojavo Gabrielius.
-Neterškit eterio, seržantai, jei nenorit bėdos, - į pokalbį įsiterpė piktas viršilos urzgimas.
Seržantas tyliai nusišaipė pamanęs, kad vėl turbūt sutrukdė skaityti pigų popierinį romaną, kurių vietiniai turėjo prikaupę kalnus. Netrukus pasirodė Lonas, kuris perėmė budėjimą. Šis užsivertė nedidukę kuprinę ant pečių, pasiėmė šautuvą ir nukulniavo link sraigtinių laiptų, kurie buvo po metaliniu liuku.
Nusileidus ilgais laiptais ir išėjus į bokšto kiemelį, nosį pradėjo riesti klaiki smarvė. Netoliese buvo kanalizacijos rezervuaras, į kurį iš artimiausių namų tekėjo visoks šlamštas. Paspartinus žingsnį, šlykštus kvapas dingo. Karininkų barakas buvo įsikūręs iškraustytame sandėlyje. Buvo labai keista, kad tenka miegoti vienoje patalpoje vyresniais karininkais, kartais ir pačiu pulkininku Heritu. Kelių skudurų, sukabintų aplink lovą, dideliu privatumu nepavadinsi. Grįžęs greitai nusiprausė naujai įrengtame duše (niekas iš vietinių nė nežinojo apie tokį dalyką), apsirengė laisvalaikio uniformą ir išėjo miestan. Prie išėjimo dar kartą pasitikrino, ar vidinėje kišenėje yra keletas monetų.
Buko Kalavijo aludė buvo už poros mažų kvartalų. Užėjus vidun, stipriai trenkė nešvara, vietinio tabako pakaitalu pinosu  ir prakaitu. Vavalas jau buvo čia, užėmęs nediduką staliuką salės krašte, prie sienos. Šiam pamojus, Gabrielius prisėdo šalia. Ankštoje patalpoje buvo gerokai per daug žmonių, ir triukšmas karaliavo, todėl teko kalbėtis garsiai.
Gabrielius pasičiupo Vavalo bokalą ir nugėrė gerą gurkšnį. Atidavęs bokalą draugui, užsidegė cigaretę ir pasiteiravo:
-Kokia proga?
Vavalas vietoje atsakymo pirštu pabilsnojo sau į krūtinę.
-Gavau paaukštinimą!
-Kaip tu, girtuoklis, sugebėjai tai užsidirbti šitoje skylėje?
-Nieko ypatingo, - pečiais truktelėjo Vavalas. – Reikiamu laiku atsiradau reikiamoje vietoje.
Aludės šeimininkas atnešė alaus ir Gabrieliui. Ilgai nesvarstęs, jis nemažą dalį iškart nugėrė.
-Tai papasakok, po galais.
-Kaip sakiau, nieko ypatingo. Pameni, kažkada esu sugavęs kelis kišenvagius?
-Kažkada kažką minėjai.
-Tai va, anąkart vieną tų pusgalvių gerokai papurčiau, ir demaskavus jų vadeivą, vietiniai sugaudė visą gaują. Tąkart iš valdžios gavau pagyrimą. O dabar visiškai netyčia nutvėriau žmogžudį.
-Nejau?
-Aha. Taigi einu čia kurį vakarą po budėjimo, o oras toks pabjuręs, lyja. Staiga akies krašteliu pastebiu, kad kažkas šone žybtelėjo. Patikrinu kas vyksta už kampo – o ten kažkoks išsipustęs vietinis didikas valo durklą į jaunos, dar kraujuojančios, merginos drabužius. Be to, jis buvo ne vienas, su tarnu. Tai aš ir puoliau juos. Didiką patiesiau vienu rankos smūgiu, o, va, tarnas pasirodė esąs tikras stipruolis. Teko pavargti su juo. Deja, merginai jau niekuo nebegalėjau padėti. O po poros dienų štai aš ir vyresnysis seržantas.
-Nieko sau. Jei ne paaukštinimas, mažai kas tavim bepatikėtų. Iš neturėjimo ką veikti, dar ne tokios istorijos gimsta.
-Kas ten žino, kaip ...
-Tik nepradėk, gerai?
-Ko?
-Savo teorijų.
Pajutęs, kad surūkyta cigaretė jau užgeso, tiesiog numetė nuorūką ant grindų.
-Nepradėsiu, jei jau tau nėra nuotaikos.
-Na, tai už tavo paaukštinimą.
Gabrielius sudaužė bokalą su Vavalu ir ištuštino bokalus iki dugno. Netrukus aludės šeimininkas vėl juos pripildė. Kurį laiką abu klausėsi publikos triukšmo. Galų gale Gabrielius pratęsė pokalbį:
-Kaip manai, kodėl mums taip nesiseka?
-Ką turi omenyje?
-Mus. Tryliktąją gvardiją. Juk nelaimes išgyvena stipriausieji, o mes vis tiek, kaip gaunam, taip gaunam į skūrą.
-Bijai?
-Jei tai vienkartiniai dalykai būtų, o dabar...
Tryliktoji gvardija visoje imperijoje spėjo pagarsėti kaip nevykėlių armija, arba lavonų būrys. Prieš dvidešimt ketverius metus per vieną karinį konfliktą tryliktoji gvardija buvo sutriuškinta gerokai menkesnio priešo, išgyveno vos penktadalis žmonių. Pralaimėjimas patirtas dėl nemokšų vadų, kurie laipsnį ne užsitarnavo, o gavo per kyšius ir ryšius. Vienas iš vadų, generolų, išgyveno, o išgyveno Marijus Tebodinas, artimas imperatoriaus aplinkos giminaitis. Norėta išformuoti sunaikintą gvardiją, tačiau atėjo neoficialus įsakas „iš aukščiau“, liepiantis atkurti gvardiją. Tačiau niekas to nenorėjo, nenorėjo ir rizikuoti misijomis, skirtomis tokiai beviltiškai karinei jėgai. Tada prie tryliktosios gvardijos likučių buvo priskiriami nevykėliai, pažeminti laipsniu ar kaip kitaip susimovę. Taip susikūrė nevykėlių gvardija.
Armijos vadai, žinodami tikrąjį gvardijos beviltiškumą, nebeskyrė rimtų užduočių, teliko daugiausiai sargybos užduotys, ekspedicijų saugojimo ir panašios. Nepaisant to, „tryliktieji“ pastoviai pralaimėdavo arba susimaudavo. Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad paskutinius kelis metus armijos nevykėliai saugojo kalėjimus, negyvenamas planetas ar atlikdavo padėjėjų vaidmenį pratybose. Paskutinė užduotis prasidėjo prieš maždaug tris metus čia, Armantilyje, senai pamirštame ir degradavusiame pasaulyje.
Viskas prasidėjo tada, kai prieš kelis metus mokslininkų zondas aptiko naują planetą, o joje pasirodo, jau gyveno žmonės. Žmonės, nežinantys, kas yra elektra. Prieš trejus metus atvyko mokslinė ekspedicija, jai saugoti buvo paskirtas tryliktosios gvardijos būrys. Tyrimai prasidėjo sunkiai, nes vietiniai jau buvo išvystę savo kalbą, naują kultūrą, kuri gyvavo beveik tris tūkstančius metus. Kai pavyko minimaliai susikalbėti, pradėjo aiškėti šių žmonių istorija.
Čionai priverstinai nusileido vienas senų laikų žvaigždėlaivis, ir nebegalėjo pakilti. Praradę ryšius su išoriniu pasauliu, žmonės susikūrė naują pasaulį. Kelis šimtmečius klestėję, paskui dėl nuolatinių konfliktų pradėjo ristis žemyn evoliucijos laiptais, kol galiausiai beveik visi pamiršo, kas tokie yra ir iš kur. Dabar tik keletas iš tūkstančių žinojo, ir tai tik iš senų senutėlių rašytinių šaltinių, kokia Armantilio istorija yra iš tikrųjų.
Vos prasidėjus rimtesniems tyrimams ir skirtingų techninio lygio žmonėms pripratus vieniems prie kitų, ekspedicija dingo. Po kiek laiko atvyko antrasis būrys ieškoti pirmojo, šįkart jau rimčiau pasirengęs kariniams konfliktams. Du miestai, kuriame buvo apsistoję pirmos ekspedicijos mokslininkai ir kariai, buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus. Po dešimties mėnesių scenarijus pasikartojo, tačiau šįkart pavyko sukaupti kelis informacijos lašus apie priešininką. Galiausiai paaiškėjo labai mažai – kažkas atėjo į miestą, kažkaip galingai viską sugriovė ir kažkaip  visus išžudo. Ir nė vieno išgyvenusio, kuris galėtų kaip nors patikslinti, kas tai buvo. Išgyveno vos keliolika žmonių iš daugiatūkstantinio miesto.
Katapultomis vietiniai mėtė padegamąsias bombas ir akmenis, kol miestas tapo visiškai sunaikintas. Po to likučius užkasė. Taip gimdavo milžiniški pilkapiai. Armantiliečiai taip elgdavosi norėdami būti tikri, kad nusiaubtoje vietoje neliktų gyvų.
Tapusi pajuokos objektu, tryliktoji gvardija nusprendė galų gale padaryti galą nesėkmėms ir metė visas išgales, kad sustabdytų paslaptingąjį priešą. Trečiasis būrys atkūrė ryšį su vietiniais. Šie papasakojo, kad jie patys nežinantys, kas juos puola. Pasak vietinių, monstras pasirodo kiekvienais metais šiose apylinkėse per paskutinį rudens mėnesį. Kartais pasitenkina nusiaubdamas lygumas, kartais mažą kaimą. Baisiausia, kai nežinomas priešas puola didelius miestus, kur gyvena tūkstančiai gyventojų. Įdomiausia, kad visi teigia monstro nematę.
Gabrielius ir kiti tuo nelabai tikėjo. Keliaujant kosmosu prisiklausydavo daugybės mitų ir pasakų, neatitinkančių realybės. Tačiau dabar pasiruošė blogiausiam. Vienintelis didesnis pavojingam regione išlikęs miestas buvo sutvirtintas pagal atėjūnų rekomendacijas, per visą miesto perimetrą įrengta stebėjimo aparatūra, orbitoje sukosi du kreiseriai su taktiniais branduoliniais ir plazminiais užtaisais, mieste dislokuoti karių daliniai, o kalnuose laukė artilerija bei koviniai lėktuvai. Visi pasiruošė rimtam mūšiui.
Vavalas susiraukė:
-Tu čia apie mus ar apie vietinių problemėlę?
-Apie mus, - niurgztelėjo Gabrielius. – Kiek pas mus tikrai gerų karių? Vienetai, kurie per atsitiktinumą ar sėkmės trūkumą atsidūrė mūsų gvardijoje.
-Aha, aišku, kad dabar kalbi apie save.
-O ką?
-Ekspertas mat karo, superkarys, - burbtelėjo vyresnysis seržantas, akis įsmeigdamas per bokalo viršų tiesiai į pašnekovą. – Tai kodėl pats dabar su manim sėdi šitam degradavusiam pasauly, vietoj to, kad vadovautum elitiniams specbūriams?
-Juk žinai ir taip.
-Ne, nežinau! – garsiai trinktelėjo bokalą ant stalo Vavalas. – Papasakok dar kartą. Esu tikras, kad galų gale susipainiosi detalėse, ir išsiduosi.
-Vis dar netiki manim?
-Ne. O ir kodėl turėčiau?
-Nes mes draugai? Nes neturiu pagrindo meluoti?
-O tu žinai, kiek aš girdėjau graudžių istorijų, neva tas ar anas neteisingai apkaltintas, pažemintas tarnyboj ir perkeltas čionai? O gi iš absoliučiai visų! Gali patikėti? Nepatikėsiu, kad jie visi be išimties nuskriaustos nekaltos avelės.
-O pats?
-Pats? – Vavalas užsikvatojo, po to nugėrė didelį gurkšnį alaus, kad nuslopintų juoko bangą. – Aš niekad nieko neslėpiau. Ir galiu atvirai prisipažinti: taip, stipriai sumušiau pulkininką ne tarnybos metu. Tas paršas nemažai laiko praleido reanimacijoj. Iš tikrųjų džiaugiuosi, kad turiu bent šiokią tokią tarnybą, o ne vienutėj dienas stumiu. Jei kiti vyrukai nepabijotų prisipažinti, tikrai būtų ir daugiau panašių istorijų.
-O tai tau dėl kitų niekšų, kaip pats juos vadini, melo taip sunku patikėti manim? – nenusileido Gabrielius.
-Sunku, tikrai sunku. O tu dar kartą pabandyk mane įtikinti.
Gabrielius išsitraukė dar vieną cigaretę ir išpūtęs pirmą dūmą pradėjo pasakoti. Jis jau buvo ištarnavęs penkerius metus specialiajame būryje, kai galiausiai atėjo lemiamos misijos laikas. Tada buvo susektas stambus ginklų prekeivis ir teroristas Eripas Toksas, ir Gabrielio būrys gavo užduotį jį neutralizuoti. Kadangi blogiukas visur tampėsi didelę grupę asmens sargybinių, buvo nuspręsta jį su visa svita susprogdinti atokiame koridoriuje kosminėje stotyje, kur tada buvo apsistojęs. Misijoje dalyvavo keturiolika žmonių, o Gabrielius tuo metu dengė užnugarį ir atsitraukimo kelius. Sprogimas gavosi gerokai stipresnis, dėl to buvo sunaikintos kelios svarbios gyvybės palaikymo įrangos stotyje dalys, dėl to netrukus oru nusinuodijo daugiau nei keturi tūkstančiai nieko dėtų žmonių. Apmaudžiausia, kai paaiškėjo, kad žuvo tik Eripo klonas, skirtas nukreipti dėmesį. Tikrasis teroristas buvo apsistojęs gretimai orbitoje skriejančioje stotyje, ir iškart, tik kilus sąmyšiui, sėkmingai paspruko.
Nepaisant to, kad žuvo ir penki misijoje dalyvavę smogikai, likusių laukė liūdnas galas. Trys iš jų buvo nuteisti iki gyvos galvos, du pakarti, likę keturi pažeminti laipsniu ir perkelti tryliktąją gvardiją. Gabrielius karo teisme sugebėjo įrodyti, kad nebuvo nė kiek susijęs su sprogdinimo planavimu ar Eripo sekimu, tačiau kaltintojai vis tiek surado kuo apkaltinti. Galiausiai buvo suformuluoti kaltinimai, kad jis nusikalstamai nesikišo į kitų darbą, netikrino kolegų darbo, o likęs gyvas vis tiek nei sučiupo, nei nužudė Eripo, nepaisant visų aplinkybių. Taip kapitonas Gabrielius iš elitinio specialiojo būrio tapo seržantu Gabrieliumi tryliktoje gvardijoje. Iš viršūnės į dugną.
-Tai va, tiek tos mano istorijos, - su palengvėjimu atsiduso Gabrielius.
Vyresnysis seržantas užsakė dar alaus. Kurį laiką abu tylėjo, gaubiami aludės lankytojų ūžesio. Pirmas tarpusavio tylą nutraukė Gabrielius:
-Jokių komentarų?
-Gaila, nerandu prie ko prisikabinti.
-Juk sakiau.
-Sakei. Bet žinai, aš truputį linkęs į paranoją.
-Žinau žinau, tik nepradėk. Ir puikiai žinau, kad tau paranoja padeda išgyventi.
-Tai puiku.
-O ką tavo paranoja mąsto apie šią vietą? Mūsų užduotį?
-Ką mano? Ogi nieko. Jeigu būsim itin atsargūs ir veiksim tiksliai pagal protokolą, viskas bus tvarkoje. Ano karto mūsų debilams vadams užteko, kad į reikalą pažiūrėtų blaiviomis akimis ir rimtai. Labai tikiuosi, kad galų gale laimėsime. Nes kiek gi galima?
-Tiesa, - palingavo galvą Gabrielius. – Šiaip tikrai norėčiau, kad jei ką pajusi, nepasikuklink ir pranešk.
Seržantas atsistojo ir įkišo ranką į kišenę, kad susimokėti už alų, tačiau Vavalas pašoko ir sustabdė draugą:
-Ne, nereikia, moku aš. Kai tu gausi paaukštinimą, tada galėsi ir mokėti.
-Kaip sau nori.
Išėjus laukan, Gabrielius pasuko dešinėn, kai Vavalas sugriebė šio ranką.
-O tu kur?
-Kaip visada.
Vyresnysis seržantas kietai sučiaupė lūpas, prisimerkė, galiausiai lėtai, kad rimčiau skambėtų, prakalbo:
-Tu juk žinai, kad jinai dulkinasi su puse miesto. Tau tai nieko nereiškia?
-Tai tik gandai.
-Gandai? Hm, jei taip šnekėtų vienas kitas, tai būtų gandai. O dabar...
-Baik, Vavai. Juk ne kartą minėjau, kad ji man patinka. Graži, nekvaila, sparčiai mokosi...
-Ir dvokia.
-O ko tikėtis iš žmonių, kurie turi mažai vandens?
-Tai nehigieniška, bjauru.
-Palauk, o iš kur tu žinai tokias smulkmenas?
-Patikrinau gandus, - sukikeno Vavalas.
Gabrielius paniuro ir sugniaužė kumščius. Vyresnysis seržantas viską nuleido juokais:
-Nusiramink, kietakakti. Aš vos pora žodžių persimečiau su ja, nieko daugiau. Tiesą sakant, ji ne mano skonio. Galiu atvirai pasakyti, kad mano kekšė gyvena centre, ir nuo tavosios skiriasi kaip naktis ir diena.
-O kam tau tikrinti, su kuo aš miegu?
-Ar puse miesto? Kaip sau nori, tik žiūrėk, neprisivirk bėdos. Nes aplink tokias moteris bėdų netrūksta.
-Buvau smogikas, susitvarkysiu.
-Bet nuo peilio į nugarą neapsisaugosi.
-Todėl niekam neleidžiu stovėti man už nugaros.
-Vienąkart atsiras kas nors, stipresnis ir miklesnis už tave.
-Gerai gerai, atsikabink. Žiūrėk, pats neprisišauk bėdos.
Gabrielius nuėjo. Vavalas tyliai sumurmėjo:
-Niekšelis, nesiklauso proto balso. Kurgi klausys, kai visos smegenys „anam gale“. Aš jam dar parodysiu... Vis geriau vienas prastas draugas, nei jokio.
Tuo tarpu Gabrielius pėdino siauromis ir purvinomis gatvelėmis.  Norėjo dar užsirūkyti, bet pasitikrinęs pamatė, kad cigarečių dėklas tuščias. Nusprendė, kad gali apsieiti. Ore jautėsi drėgmė, o pusiaukelėje ir lyti pradėjo. Tarp aukštų pastatų vėjo nesijautė, o audra jau buvo išleidus savo jėgą. Nuo menkų vėjo gūsių deglai, apšviečiantys gatves, ramiai mirguliavo po nedidukais stogeliais, saugančiais nuo vandens. Netoli tikslo Gabrielius sustojo po vienu tokiu stogeliu, šalia deglo. Pas moterį, pas kurią ėjo, lange švietė švieselė. Žinojo, kad tokiu atveju reikia luktelėti.
Iš smalsumo jis nuėjo netoli durų, ir prisiglaudė šešėliuose kitapus gatvės. Už maždaug penkiolikos minučių išėjo aukštas stambus vyras. Netolimas fakelas silpnai apšvietė jo veidą. Jis apsisuko ir pasuko tiesiai link Gabrieliaus. Šis atpažino jo moters svečią – tai pats pulkininkas, o tada panoro tapti itin mažu ir nepastebimu. Tačiau Heritas praėjo pro šalį nė nedirstelėjęs jo pusėn. Gabrielius dar palaukė kelias minutes, kol jo vado siluetas dings tamsoje ar už gatvelės kampo, ir tik tada nuėjo prie durų ir tyliai pabeldė.
Durys atsivėrė labai greitai.
-Sveikas, Gabrieli. Aš tavęs laukiau, - tyliu ir sodriu balsu pasisveikino jauna moteris ir apsikabino vyrą aplink kaklą. – Kodėl taip uždelsei?
-Labas, Arada. Ne visada turiu daug laiko. Beje, užtrukau porą dienų, kol atlikau tinkamus mainus, kad gaučiau monetų.
Arada aistringai pabučiavo Gabrielį, po to kiek atšlijo ir sudėjo rankas jam krūtinės.
-Juk žinai, mielasis, kad man iš tavęs pinigų nereikia.
-Reikia. Aš čia jau kelis mėnesius, ir žinau, kad geriau turėti daugiau, nei reikia.
-Na ir užsispyręs kaip jautis, - Arada su tais žodžiais nusivedė jį svetainę ir pasodino į nutriušusį fotelį.
Moteris pasėmė vandens iš kubilo ir pastatė ant krosnies arbatinuką. Paskui pradėjo kuistis savo virtuvėlės kampe. Gabrielius su pavydu kitiems vyrams nužvelgė Aradą iš nugaros: neaukšta, ilgi ir juodi lyg bežvaigždis dangus plaukai laisvai krito ant itin gundančios moters figūros. Šviesus veidas su plonais tamsiais antakiais sudarė mielo ir geraširdžio žmogaus įspūdį. Tačiau dabar Gabrielius buvo paniuręs, dar ir piktas truputį.
-Ar žinai, kas toks paskutinis pas tave buvo?
Arada staiga atsisuko, veide švietė nepasitenkinimas.
-Nuo kada mane šnipinėji?
-Nešnipinėju. Kaip ir sakei, viskas pagal instrukcijas. Jei pirmam lange iš dešinės nuo durų ne tamsu, man reikia sugrįžti truputį vėliau.
-Tai kodėl taip nedarei šįkart?
-Lynojo, tad nutariau palaukti už kampo, skersgatvyje po stogeliu, - atsikirto Gabrielius. – Ir netyčia pastebėjau, kas toks išėjo.
-Juk žinai, kad tai ne tavo reikalas.
-Bet tu man rūpi. Ir tikrai nenoriu, kad dar kada jis grįžtų.
-Tu nesiklausai...
-Jis pavojingas! – užriko seržantas.
Arada giliai atsiduso.
-Kas jis toks? Man jis tik eilinis dangaus karys, kuris yra pasiilgęs moterų.
-Taip, dangaus karys, - pradėjo dėstyti Gabrielius. – Jis yra mūsų gvardijos pulkininkas. Laipsnį nusipirko, todėl apie karinius dalykus mažai ką išmano. O šiaip jis yra gudrus ir klastingas niekšas, pardavęs sielą velniui. Neoficialiai sklando kaltinimai keliais kareivių nužudymais. Su moterimis irgi elgiasi ne itin gražiai.
-Kol kas nepastebėjau nieko panašaus. Jis elgiasi tarsi eilinis vyras, ilgai neturėjęs moters.
Gabrielius apniuko:
-Kol kas? O tai kelis kartus jis pas tave jau buvo?
-Šiandien trečiąkart. Buvo kažkoks apsvaigęs.
Švilptelėjo arbatinukas, ir moteris paruošė arbatos. Padėjusi du molinius puodelius su garuojančiu gėrimu ant stalo, atsisėdo Gabrieliui ant kelių.
-Pyksti? – paklausė jinai.
-Pykstu.
-O ką man daryti? – pradėjo meilikauti Arada.
-Prižadėk, kad daugiau su juo nesidulkinsi.
-Gerai, mielasis. Jei jau taip nori. Nors nežinau, ką jam pasakyti, kad atstotų.
-Ką nors sugalvosim. Kuris mano puodelis?
-Neskubėk, dar karšta. Toms minutėms aš tave užimsiu.
Arada karštai vėl įsisiurbė vyrui į lupas, o pati išsivadavo iš laisvų drabužių. Gabrielius abiem rankomis stipriai pradėjo glamonėti meilužės krūtinę, kol jinai vadavo jį iš kelnių. Pajutusi jo pasididžiavimą, jinai ant jo užlipo ir maloniai sudejavo. O po dešimties minučių abu jau ramiai siurbčiojo arbatą. Pusvalandį pailsėję ir atsigaivinę, meilės šventę pratęsė jos lovoje.
Nors abu buvo pavargę, miegoti nė vienas nenorėjo. Gabrielius žinojo, kad jam iki budėjimo dar dvidešimt valandų, iki kito vakaro, todėl nesijaudino dėl poilsio trūkumo.
-Papasakok ką nors, - paprašė jis.
-Apie ką? Kaip aš dulkinuos su kitais? Ar kaip gyvenimas dulkina mane?
-Ne. Istoriją. Kas ir kaip yra dabar, aš puikiai žinau. O kai ko ir visai netrokštu sužinoti.
-Ką konkrečiai?
-Kokia nors legendą apie praeitį.
Arada trumpam nutilo.
-Mmm, vieną tokią žinau. Apie žmonių atsiradimą šioje žemėje. Pamenu, kažkas man vaikystėj ją pasakojo, tik nepamenu kas.
-Na, tai skelk.
-Neatmenamais laikais dievai užsirūstino ant rojaus gyventojų, ir iš dausų nuleido vieną iš jų milžiniškų laivų. Rojaus gyventojai baisiai supyko, bet neprarado noro sugrįžti, tad stengėsi kaip įmanydami sutaisyti savo milžinišką laivą. Mėnesiai ir metai bėgo, o darbas sulėtėjo, nes reikėjo nemažai pastangų, kad įsikurti naujoje žemėje. Prabėgus penkeriems metams, laivas buvo beveik sutaisytas, tačiau skristi dar negalėjo. Tačiau su laiku kai kurie žmonės pamėgo naujuosius savo namus, ir nebenorėjo grįžti gyventi į dausas. Norintys išvykti labai supyko, kai paaiškėjo, kad tarp norinčiųjų likti buvo keli meistrai, kurie turėjo pabaigti taisyti laivą, o jų naujasis gyvenimo būdas nepaliko tam laiko. Tada, pasitelkę klastą, norintieji išvykti, įsiviliojo likusius į laivą, kad šie, jėga priversti, pabaigtų remontus. Tačiau meistrai buvo gudrūs, ir už niekšybę atkeršijo – vietoje to, kad sutaisytų laivą, šie jį galutinai sugadino.
Dausų pasiilgę žmonės labai pasiuto dėl apgavystės, ir nužudė pasikviestus meistrus, o jų galvas atidavė namie likusioms šeimoms. Tais metais kilo pirmasis Armantilio karas. Pirmuosius dešimtmečius žmonės dar turėjo dausų prietaisų ir ginklų, todėl užvirė aršios kautynės. Galiausiai laivas, neatlaikęs žmonių pykčio, pavirto didžiuliu liepsnų kamuoliu, kuris negeso tris mėnesius. Gelbėdamiesi nuo didžiulės kaitros žmonės išsilakstė į visas puses. Išdegė daugybė miškų ir lygumų, žuvo daugybė žmonių ir gyvūnų. Tačiau išgyveno pakankamai, kad likusieji pradėtų naują gyvenimą, be dausų. Praėjo trys šimtmečiai, ir žmonės užvaldė visas žemes rytinės didžiosios jūros iki vakarinės, nuo šiaurės ledynų iki pietų ledynų.
Dausų žmonės buvo tikrai protingi ir galingi. Kad būtų lengviau įsikurti svetimose žemėse, dausų gyventojai susikūrė jiems tinkamus gyvūnus ir augalus. Arkliai, jaučiai, kiaulės, vištos, įvairūs javai, vaismedžiai ir kitkas. Svetimiems gyviams ir augalams buvo sunku šioje žemėje, tačiau per laiką, su žmonių pagalba, jie prisitaikė. Dausų žmonėms turint jiems tinkamo maisto bei pagalbininkų gyvūnų, naujų žemių įsisavinimas nebuvo labai sunkus.
Tada susikūrė pirmoji Armantilio imperija, užsiėmusi didžiulius derlingų laukų, gėrybių pilnų miškų, metalų pilnų kalnų ir žuvingų upių bei ežerų plotus. Dar po šimtmečio į valdžią atėjo Armantilis Ketvirtasis. Jisai pradėjo medžioti ir naikinti visa, kas buvo susiję su dausų laivu ir dausų žmonėmis. Pasak legendų, anuomet žmonės buvo protingi, visi mokėjo rašyti ir skaityti, sugebėjo kurti ir statyti. Tačiau imperatoriaus įsaku buvo sunaikinti visi žinių šaltiniai, o protingesni – išžudyti. Taip Armantilis Ketvirtasis per dešimtmetį sunaikino dausų žmonių žinias, ir tuo pačiu paliko žmones skendėti tamsoje, o tokiu būdu įtvirtino savo valdžią. Taip Armantilio Imperija gyvavo dar du šimtmečius, kai prasidėjo mažų karalysčių atsiskyrimai. Netrukus atsiskyrėliai susipešdavo tarpusavyje, įtraukdami į konfliktą ir aplinkinius. Taip didžiojoje dalyje žemyno vėl kilo sumaištis, o Imperijos praktiškai nebeliko. Nemažai žmonių išplaukė už jūrų marių ieškoti geresnio gyvenimo. Taip žmonės ir gyveno ant ašmenų briaunos beveik ištisą tūkstantmetį.
Dvidešimt pirmajame amžiuje lordas Ordsas Egapas suvienijo kelias šalimais esančias karalystes ir įkūrė Rytų Armantiliją, kurioje, beje, mes dabar ir esame. Kaip žinai, dabar mūsų šalis didžiulė – nuo Rytų vandenyno į žemyno gilumą tęsiasi apie du tūkstančius šešis šimtus kilometrų, ne ką mažiau į pietus ir šiaurę. Lordas po suvienijimo jau buvo senas, tad naujosios šalies karaliumi paskelbė savo sūnų Ordsą Egapą Jaunesnįjį.
Su laiku šalyje buvo ir pakilimų, ir nuosmukių, tačiau didesnių problemų visada buvo išvengta. Stipri kariuomenė padėdavo numaldyti ar pamokyti kaimynus nuolankumo ir nesikišti į svetimus reikalus, o turtai padėdavo užmegzti naudingus prekybinius ryšius.
Ir galiausiai, vos prieš trejus metus, vėl apsireiškė dausų gyventojai. Tu esi vienas jų.
Baigusi pasakoti, Arada švelniai glostė Gabrieliaus krūtinę, kai šis po pauzės prakalbo:
-Nuostabi istorija. Iš tiesų puiku, kad, apsupti negandų ir kamuojami nelaimių, sugebėjote išsaugoti savo istoriją.
-Klysti. Aš viena iš nedaugelio, tai žinanti. Mažai kas šiandien moka skaityti, o ir pati tą istoriją girdėjau kažką pasakojant.
-Bet tu jau moki skaityti.
-Taip, tavo knygos padėjo, tačiau dar daug nesuprantu, tiek daug turiu paklausti, o tu mane aplankai gana retai.
-Juk žinai, kad man čia ne atostogos.
-Žinau.
Dar kartą pasimylėję, jiedu užmigo kietu ir ramiu miegu.
Ryte Gabrielių pažadino skanūs kvapai ir duslus gatvių triukšmas. Greit apsirengęs, nuskubėjo virtuvėn, kur apsiprausė veidą šaltu vandeniu iš mažo kibiriuko, ir atsisėdo ant suolo už stalo. Pusryčiai buvo sotūs – kepta kažkokio gyvuliuko mėsa su kiaušinais. Stebuklas, bet vištos iš Žemės irgi puikiausiai atlaikė išlikimo negandas. O Arada tiesiog švytėjo iš laimės, kad pagaliau gali normaliai pasirūpinti mylimuoju kaip šeimininkė. Po pusryčių abu išėjo į nedidelį vidinį kiemelį, kuriame augo keli maži medeliai bei žemi krūmokšniai, ir prisėdo ant išklypusio medinio suoliuko.
Rytas buvo vėsokas ir gaivus po vakarykščio lietaus, tačiau Gabrielių šildė karšta arbata ir prie šono prigludusi Arada.
-Kiek mes dar turim laiko, - pasiteiravo Arada, kai abudu baigė arbatą.
-Pusantros valandos. Tada turėsiu grįžti į bazę. Jei nebus kokių užduočių, galėsiu aplankyti prieš budėjimą.
-Puiku. Pasakyk, mes vakar mylėjomės ar dulkinomės?
-Hm, o tau dar yra skirtumas? Juk šitiek vyrų turėjai...
-Baik, be ironijos. Pasakyk rimtai, - apsimetė supykusi ir kumštelėjo jam į petį.
-Mylėjomės, manau.
Arada apsivijo rankomis Gabrielio kaklą ir užšoko taip, kad neliestų žemės.
-Tada išdulkint mane kaip niekad.
-Nepasotinama...
-Ne, ne tai. Tokiam pasaulyje gyvenam, kad nežinai, kada paskutinioji gali ateiti.
-Nekalbėk šitaip, - nepatenkintas susiraukė Gabrielius.
-Nekalbėsiu, jei išdulkinsi.
-O kas belieka...
Kaip bebūtų keista, tačiau seržantas turėjo pripažinti, kad tai buvo pats geriausias seksas jo gyvenime, bent jau kiek pats prisiminė. O tai gerai nuteikė visai likusiai dienai. Išeidamas Gabrielius slapčia padėjo savo turėtas monetas ant spintelės krašto taip, kad Arada jų nepastebėtų taip greitai, bet vėliau neišvengiamai rastų.
Nepaisant vėlyvo rudens, diena buvo pakankamai šilta, kad nereikėtų aklinai slėptis šildančiuose drabužiuose. Tačiau Gabrielius atkreipė dėmesį, kad gatvėse nebe taip tiršta, kaip prieš porą savaičių. Visi žino, kad vos po aštuonių dienų prasidės Ušas, paskutinis rudens mėnesis. Taip, kažkada per Ušą gvardija sudoros tą nelemtą padarą ar padarus, ir tada namo. Ar į kitą naujos užduoties vietą.
Gabrielių labiausiai jaudino tai, kas po to nutiks Aradai. Kartu pasiimti jis jos niekaip negalės. Pinigų, kad pati išvyktų iš šio pasaulio, neturėjo nei ji, nei jis pats. O pačiam pabėgti ir dezertyruoti... Ne, mintis tikrai prasta. Per porą savaičių bus surastas ir nubaustas, greičiausiai gautų nemažai metų pasėdėti kalėjime. Šitas variantas atkrenta. Laiko mažėja, o skausmingas išsiskyrimas neišvengiamai artėja.
Gabrieliaus dėmesį patraukė sambrūzdis prie vienų iš barakų. Karininkai skubiai rinko būrius ir juos rikiavo ten, kur rasdavo laisvos žemės lopinėlį. Į laisvalaikio uniformą vilkintį seržantą niekas nekreipė dėmesio. Priėjęs prie buvusio sandėlio, dabartinės savo gyvenamos vietos, pastebėjo, kad jaunesnieji karininkai zuja pirmyn atgal kaip įkirpti.
Eidamas link savo kampelio, Gabrielius beveik kaktomuša susitiko viršilą Grifiną. Šis akimirką kažko nustebo, o po to greitakalbe išbėrė:
-Kur, po galais, tu basteisi? Ai, nesvarbu, neturiu laiko čia su tavim terliotis. Greičiau persirenk ir mauk į savo bokštą.
Seržantas buvo įpratęs prie besikoliojančio ir pikto viršilos, tačiau akivaizdu, kad šįkart vyresnis karininkas buvo kažkuo itin užsiėmęs, ir neskyrė net minutės moralui apie prastą tarnybą rėžti. Tačiau puikiai žinojo, kad likimo geriau neerzinti ir vadų kantrybės netikrinti. Staigiai persirengė, į krepšį greit susimetė maisto paketus, gertuvę, cigarečių, į laisvą ranką pasiėmė ginklą ir nudūmė link šeštojo bokšto.
Vos uždusęs nuo ilgo kopimo laiptais įgriuvo į bokšto aikštelę, išgirdo seržanto Lono balsą:
-Kaip gerai, pagaliau atėjo kažkas. Galvojau, kad jau nustipsiu čia badu.
O Lonas šnekėjo net neatsigręždamas į Gabrielių. Dabar jis per galingus žiūronus stebėjo horizontą. Pažvelgęs ta pačia kryptimi, atėjusysis nieko nepastebėjau.
-Kas vyksta? – paklausė Gabrielius, tuo pačiu spustelėjo maisto paketo kampą, ir cheminė reakcija pakuotės viduje įkaitino maistą.
-Atvyksta kavalerija.
-Kas? – visiškai nesuprato apie ką jis čia kalba.
-Dar nesimato, bet iš vakarų atvyksta septyni šimtai raitelių. Turėtų būti maždaug už pusantros valandos prie sienų. Gal žinai, čia vietiniai ar ne?
-Aš ne telepatas, seržante Lonai.
-O galėtum, - sukikeno jis. – Žinai, dabar mažiausiai reikia mums vietinių konfliktų.
-Tai jau tikrai. O niekas nieko nežino?
-Gal kas ir žino, bet iki mūsų informacija dar neatėjo.
-Blogai.
-Taip, blogai. Hmm, kažką skanaus užuodžiu, - nosimi šnirpštelėjo Lonas, kai kvapas iš praplėšto maisto paketo pasiekė jo nosį. – Gerai, pastebėk įrangą, kol pavalgysiu.
Lonas godžiai kibo į paduotą maisto paketą. Mėsos gabalas su salotomis ir bulvių koše, prisotintas visų reikalingų medžiagų kariui. Labai greitai paketas tapo tuščias. Kai Lonas nuėjo į apačią nusičiurkšti, ausinėje pasigirdo Vavalo balsas.
-Vyresnysis seržantas Vavalas seržantui Gabrieliui?
-Girdžiu, - atsakė šis ir vienu mygtuku prisijungė prie privataus kanalo.
-Puiku, kur esi?
-Poste. Gal žinai kas vyksta?
-Gal ir žinau.
Vavalas paaiškino, kad informaciją susižvejojo ne iš vyresnių karininkų, o iš paprastų miestiečių. Esmė buvo ta, kad šalies šiauriniai kaimynai, kurių teritorija ne taip ir toli, atsiuntė būrį raitelių, kad šie sukontroliuotų evakuaciją. Taip pat paaiškėjo, kad netrukus turi pasirodyti ir Rytų Armantilijos legionas. Priežastis ta, kad pulkininkas, tiesiogiai atsakingas už šią misiją, nesugebėjo įtikinti regiono valdytojo, kad dangaus kariai sugebės apginti miestą ir apylinkes nuo nežinomo siaubūno. Todėl dabar daugiau nei du trečdaliai gyventojų nusprendė sutikti su valdytojo evakuacija į šalies gilumą ar į šiaurinio kaimyno, Merdalijos karalystės, pakraščius. Kiek papasakojo vietiniai, kaimynai visada suteikdavo šiokią tokią pagalbą per Ušą.
Galiausiai draugas papasakojo, kad pulkininkas tiesiog pasiuto, sužinojęs šitai tik iš seržanto visai atsitiktinai, ir kaip pasiutęs nulėkė ruoštis kelionėn pas regiono valdytoją. Nelikus aukščiausiosios valdžios, du kapitonai nutarė patys užtikrinti miesto visų pusių saugumą. Gabrielius ir kiti bokštai turės prižiūrėti, kad artimai su vietiniais dirbantiems tryliktosios gvardijos nariams negrėstų joks pavojus.
Netrukus grįžo Lonas, Gabrielius jam trumpai perpasakojo įvykių eigą. Apniukęs seržantas pradėjo bumbėti:
-Žinai, vieno aš nesuprantu. Mes čia matom labai ribotą plotą, tik kelis kilometrus. Tačiau ten, viršuje, jie aiškiai turėtų matyti per porą tūkstančių kilometrų aplink miestą kiekvieno vabalo judėjimą. Toks jausmas, kad kažkam nusispjauti ant šito darbo. Galėjo mūsų svečius pastebėti ir apie tai pranešti ir prieš kelias dienas.
Neturėjo Gabrielius  ką atsakyti į tokią akivaizdžią tiesą. Jis tik tyliai priminė Lonui, kokioje armijoje jie dabar yra. Netrukus Lonas buvo iškviestas į štabą, ir Gabrielius liko vienas.
Į vieną iš monitorių seržantas įjungė akies vaizdą. Nustatęs, kad sektų atvykėlių būrį, ramiai pradėjo stebėti kaimynų šalies karius. Visi buvo su lengvais šarvais, puoštais mėlynomis plunksnomis ir raiščiais. Būrio vadas išsiskyrė didele tamsiai mėlyna mantija ir milžiniškomis plunksnomis ant šalmo. Kiekvienas raitelis ant nugaros turėjo pasikabinęs po trikampį skydą, prie šono prisisegęs po lengvą kardą lenktu smaigaliu. Prie kiekvieno arklio šono smaigaliu įstrižai į viršų buvo pririštos dvi ietis: viena trumpa, daugiausiai dviejų metrų ilgio, ir viena ilga, maždaug penkių ar šešių metrų. Gabrielius nesunkiai suvokė, kad šie kareiviai pasiruošę kautis tiek ant arklių, tiek ir stovint ant žemės.
Pyptelėjo radaras, ir seržantas atkreipė dėmesį, kad vienas patrulių ekipažas išlindo iš savo zonos ir nurūko pasitikti atvykėlių. Įdomumas prasidėjo tada, kai gvardijos kapitonas įsakė kavaleristams įsikurti ne arčiau kaip per kilometrą nuo miesto. Tarp raitelių kilo didelis nepasitenkinimas, o patrulis pradėjo raminti įsismarkavusius kareivius. Laimei, ginklų išsitraukti nedrįso niekas. Tačiau atvykėlių vadas su trijų žmonių palyda nujojo link miesto. Patrulis pranešė, kad šie vyksta pas miesto valdytoją išsiaiškinti, kas šie atvykėliai per įžūlėliai esą ir kaip jie drįstą jiems nurodinėti.
Gabrielius patogiau įsitaisė kėdėje ir pasiėmė maisto paketą. Pavalgyti derėjo, kol nieko rimto nevyksta. O juk netrukus turėjo pasirodyti ir vietinė armija. Seržantas nuoširdžiai užjautė miesto valdytoją, kuriam vien tik per šiandieną teks pabendrauti tiek su tryliktosios gvardijos pulkininku, tiek ir su įniršusiu raiteliu vadu. O kiek dar kitų mažesnių valdininkėlių eis su įvairiausiomis problemėlėmis.
Pasirodė ir Rytų Armantilijos kariai. Šių skiriamosios spalvos buvo žalia ir geltona, naudojamos ant šalmo ir skydo. Šarvuoti panašiai kaip ir sukilėliai, tačiau skyrėsi ginklai. Naujai pasirodžiusių arsenale buvo lankas ir kalavijas, o prie arklio šono pririštos kelios trumpos ietys. Armantiliečiai stovyklą įsirengė prie pat miesto sienų, netoli kelio. Kiek buvo galima suprasti per atstumą, jokių konfliktų tarp svečių ir vietinių karių nekilo, o šiems po kojoms be reikalo nesimaišė ir gvardiečiai.
Tačiau iki pat vakaro jokio chaoso nekilo. Po kelių valandų prasidėjo evakuacija. Pro miesto vartus išlįsdavo po dešimt dvidešimt žmonių karavanas su vežimais ir nešuliais, o prie jų iškart už miesto prisijungdavo po du atvykėlių šalies raitelius ir po du vietinius. Ir taip vilkstinė po vilkstinės vis dingdavo iš miesto. Iki sutemų Gabrielius suskaičiavo keturiasdešimt tris karavanus. O paskui pametė skaičių.
Seržantas kelis kartus pasiklausė, kada baigsis jo pamaina, tačiau niekas nesiteikė atsakyti. Šitoje platumoje vėlyvam rudenį naktis trukdavo dvidešimt valandų, šviesu būdavo septynias su puse. O jis dar planavo užeiti pas Aradą, tačiau dabar teks tuos planus atidėti. Gerai, kad moteris pasitikėjo kariais ir nutarė likti mieste.
Vakaras buvo vėsus, tad Gabrielius sėdėjo įsijungęs jėgos lauką. Taip bent vėjo nebuvo. Rytų pusėje jau dangus pradėjo šviesėti, kai seržantas dar sykį pabandė užklausti, kada jo kas ateis pakeisti. Jau senai jam neteko poste pratupėti beveik žemišką parą be poilsio.
Ir tada įvyko iš karto du dalykai. Iš pradžių išsijungė visi radarai, tada beveik iš karto tarsi smulkių akmenukų kruša dideliu greičiu biro į jėgos lauką, sukeldami švytėjimą, kur pataikydavo. Gabrielius pašoko kaip įgeltas, tačiau nieko nesimatė ryto tamsoje. Nepraėjo nė akimirka, kai užkaukė pavojaus sirena, aiškiai pažadindama visą miestą, užsiplieskė ant miesto sienų įrengti galingi prožektoriai. Už kelių sekundžių sistema atsigavo. Radarai buvo tarsi pakvaišę – įvairiaspalvių švieselių šokiai ekranuose priminė chaosą.
Gabrielius pajuto tarsi stingdanti siaubą, mintyse pridėdamas: „nejaugi jau prasidėjo? “. Interkomas iškart atgijo, pasigirdo nežinomas balsas:
-Visiems postams, visiems postams, perkrauti visas sistemas! Perkrauti visas sist...
Kažkokio karininko balsas nutilo, kai viską aplink sudrebino galingas požeminis smūgis, o šis buvo toks stiprus, kad Gabrielius išsitiesė ant žemės. Iš apačios visur girdėjosi garsiausi klyksmai ir isterijos. Seržantas priropojo prie monitorių ir juos išjungė. Suskaičiavo iki penkių ir vėl įjungė. Radarai atsigavo, tačiau naudos buvo mažai – visi bėgiojo kas kur, todėl mieste ir aplink buvo tarsi chaosas. Tačiau aiškiai švietė naujas, ryškiai rožinis rutuliukas, o šalia mirgėjo pranešimas „neidentifikuojamas objektas už 3, 74 km“. Gabrielius iš naujo nustatė „akies“ monitorių, tačiau jame nieko nesimatė. Perjungė į infraraudonąjį režimą, tačiau jame irgi nieko nesimatė. Vėl grįžęs prie naktinio matymo režimo, nutaikė objektyvą link nežinomo objekto. Tačiau jo tarsi nesimatė, greičiau jau atrodė tarsi kažkokia dėmė, užstojanti vaizdą. Ir ta dėmė lėtai judėjo link kelio. Per monitorių matėsi, kaip žmonės paklaikę puolė į visas puses. Keturi kariai, lydėję civilius, pasuko link objekto, tačiau nujoję vos dvidešimt trisdešimt metrų nugriuvo nuo arklių ir nebejudėjo, o gyvūnai nurūko kas kur.
Kažkas pagaliau susiprotėjo paleisti signalines raketas. Paprastas, jau kelis tūkstantmečius nekintantis karinis elementas. Žinoma, patobulintos per laiką, kad skrietų ir šviestų ilgiau ir ryškiau, todėl iškart pasidarė šviesu kaip dieną.
-Po šimts, kas tai?! – per interkomą užrėkė Vavalas. – Dėl Dievo meilės, Gabrieli, pažiūrėk!
Gabrielius pačiupo žiūronus ir pritūpęs prislinko prie bokšto krašto.
-Kas ten? Matau tik kažkokį juodą debesį. Mažai ką atskiriu, dar tamsu.
-Nežinau, bet man šiurpas per nugarą drebuliais varo!
-Seržantai bokštuose, ką jūs darot!? – užbaubė pulkininko balsas. – Prie monitorių, ir mikliai! Jei tas daiktas priartės prie miesto per du kilometrus, atidengti ugnį.
-Tai šūdas, - pats sau nusikeikė Gabrielius. – O ką jie ten išdarinėja?
Pamiršęs vado įsakymą, seržantas stebėjo, kaip vos vakar atvykę raiteliai rikiuojasi kovai ir pajuda link debesies. Vos pradėjus gęsti pirmai serijai signalinių raketų, nuo miesto sienų kažkas iššovė naują partiją.
Staiga viską sudrebino artilerijos, įsikūrusios kalnuose,  sprogimai, sužibę už pusketvirto kilometro nuo sienų. Vis griaudėjo nauji sprogimai, į dangų keldami žemės kamuolius. Netrukus turėjo atakuoti ir lėktuvai.
-Cha, tegul pajaučia šlykštynė mūsų gvardijos jėgą, - linksmai šūktelėjo Vavalas per interkomą.
Gabrielius vis stebėjo ugnies spektaklį, mintyse pritardamas Vavalui. Prieš tokią galią atsilaikyti galėjo tik itin storų šarvų kosminiai laivai su galingais jėgų laukais. Seržantas jau norėjo eiti link pultų, kai staiga kažkokia pilka banga, atrodė, per akimirką atsirito nuo sprogimų ir kiaurai perėjo visą miestą. Išmetęs žiūroną, Gabrielius susisuko į kamuoliuką ir rankom susigriebė galvą, pagautas isteriškos baimės. O iš apačios pasigirdo tokie klyksmai, kad aiškiai girdėjosi ir per artilerijos dundesį.
Tai privertė Gabrielių sugrįžti į tikrovę. Susivokė, kad taip gulįs vos porą sekundžių, o visas šlapias nuo prakaito. Keldamasis suvokė, kad Ušo siaubas atėjo anksčiau laiko, kad ir kas tai bebūtų. Gerai apšviestame lauke matėsi, kaip juodasis debesis išnyra iš sprogimų zonos ir milžinišku greičiu nulekia link kalnų, tiesiai ten, kur įsitaisę artileristai. Vos po kelių sekundžių iš tos pusės kažkas akinančiai blykstelėjo, tada iškilo atominis grybas.
Seržantas išsitiesė ant žemės ir užsidengė galvą rankomis, nes žinojo, kad netrukus atsiris ir smūginė banga. Karštas oras atlėkė su siaubingu maurojimu. Praėjo kelios dešimtys sekundžių, kol karšto vėjo štormas nurimo. Gabrielius skubiai pasitikrino dozimetrą, prisegtą ant rankos – šis, kaip ir anksčiau, rodė tik foninį spinduliavimą.
Gvardietis nugara atsirėmė į parapetą ir su palengvėjimu atsiduso. Juk jis panašiai kažko ir tikėjosi. Jei tas kažkas, esantis nematerialus, kaip atrodė, sugeba skleisti siaubo bangas, išgyventi velnišką apšaudymą, ir milžinišku greičiu judėti, tai sunku įsivaizduoti, kas galėtų tokį monstrą įveikti. Reik tikėtis, kad pats padaras gavo galą per tokį sprogimą. Tačiau širdyje nesijautė jokio palengvėjimo, tik baisus įtarimas. Ir pasitvirtinant to įtarimo ilgai laukti nereikėjo.
-Jis grįžta! Jis grįžta! – kažkas pradėjo klykti į interkomą.
„Na, atrodo, su šituo reikės ilgiau pasiknisti, “- pats sau pamąstė Gabrielius.
Ir tikrai, juodas debesis dabar lėčiau, bet vis tiek pasiutusiai greitai artėjo tiesiai link miesto. O isteriškas bliovimas iš apačios ne tik kad nesiliovė, bet prisidėjo ir daugiau balsų.
Kai juodasis debesis, dabar jau aiškiai matomas aušroje, buvo pusiaukelėje, įsikišo ir dangus. Trys žalsvi žaibai staigiai kirto į debesį, sukeldami galingus sprogimus, tačiau šiam buvo vis vien. Tada žaibų lavina pradėjo kapoti žemę ištisai. Vėlgi, be jokio efekto. Tada kreiseriai paleido plazminę bombą. Matėsi, kaip ryškiai raudonas taškas sparčiai leidžiasi, atrodė, tiesiai ant galvų. O tiesa sakant, didelio skirtumo nėra, ar tas raudonas taškas nusileis ant galvos, ar už penkių kilometrų – viską trisdešimties kilometrų spindulių bus sudeginta ir suskaidyta į atomus.
Tačiau įvyko stebuklas – juodasis debesis staiga papilkėjo ir tarsi sugavo plazminę bombą. O tada staigiu truktelėjimu išsviedė ją atgal, viršun, dar didesniu greičiu. Po akimirkos danguje trumpam įsižiebė tarsi saulė – akivaizdžiausias įrodymas, kad vieno iš dviejų kreiserių nebėra. O tada debesis vėl pajuodo ir staiga pavirto į labai ploną stulpą, remiantį patį dangų. Gabrielius atsistojo ir lėtai nuėjo link prietaisų skydelio. Prie jo akių užgeso ir antroji lemputė, žyminti ryšį su kreiseriais. Ką gi, faktas akivaizdus – kreiseriai sunaikinti, artilerijos postai taip pat. Išvada – jie visi lieka čia, ir ilgam. Niūri ateitis. Bet visų pirma reikia atsikratyti monstro kažkokiu būdu. Seržantas buvo realistas ir nesitikėjo iš vyresnių karininkų jokių genialių pasiūlymų.
Debesis vėl su trenksmu atkūrė savo pradinę formą ir pajudėjo link miesto. Žemę sudrebino visa eilė galingų požeminių smūgių, mieste sugriuvo keli pastatai. Gabrielius vėl išsitiesė ant grindų. Pakėlęs galvą matė, kaip pradeda lėtai lėtai virsti Vavalo bokštas. Tačiau šis ilgai nelaukė – iš kažkur išsitraukė virvę ir permetė ją per bokšto kraštą ir skubiai pradėjo leistis. Kai bokštas jau pasviro kokius trisdešimt laipsnių, Vavalas paleido virvę ir stačia nuožulna pasileido žemyn į bokšto apačia. Kai bokštas su trenksmu nuvirto, Vavalas jau buvo pradingęs kažkur dulkėse. Gabrielius nuoširdžiai tikėjosi, kad jis išsigelbėjo. Taip pat pasisekė, kad bokštas nugriuvo miesto išorėn, o ne į vidų, priplodamas daugybę žmonių.
Vos Gabrielius atsistojo, debesis trumpai plykstelėjo, o visa elektronika garsiai šnypšdama ir kibirkščiuodama išėjo iš rikiuotės. Nepadėjo net jokie apsauginiai ekranai. Seržantas žvilgtelėjo į savo šautuvą – šis irgi buvo miręs, nors teoriškai turėjo atlaikyti itin stiprius elektromagnetinius impulsus. Ką gi, dar vienas nemalonus siurprizas. Gabrielius puikiai atsiminė, kaip ką tik pasielgė Vavalas. Teisingai, pats laikas nešdintis iš čia kuo toliau, nes pergale čia net nekvepia. Tik priešingai nei jo draugas, Gabrielius neturėjo virvės, kad staigiai bokšto siena nusileistų už miesto ribų. Ką gi teks bėgti laiptais tikintis, kad kol kas nebus jokio tektoninio smūgio.
Tačiau vos jis pasuko link laiptų, dar sykį stipriai sudrebėjo žemė. Bokštas apačioje išspjovė dulkių ir nuolaužų kamuolį, o pats statinys pakrypo keliais laipsniais miesto link. Faktas ilgiau delsti nebegalima. Gabrielius kaip įmanoma nukurnėjo žemyn. Laukiant kol bokštas galutinai sugrius, kiekvienas aukštas bėgant siaurais suktais laiptais atrodė begalinis. Jis jau buvo prie pat išėjimo, kai sienose kažkas pradėjo girgždėti bei dejuoti. Vos išsprūdęs laukan, staigiai žvilgtelėjo aukštyn ir pasijuto tarsi tarp kūjo ir priekalo. Bokštas lėtai sviro tiesiai ant jo, o siauroje gatvelėje už kiemo artimiausias skersgatvis  buvo už trisdešimties metrų. Gabrielius jau neprisiminė, kada paskutinį kartą taip greitai bėgo. Vos įsuko į prišnerkštą skersgatvį, instinktyviai atsisuko pasižiūrėti, ar spėjo saugiai nutolti nuo griūties vietos. Ir tespėjo pamatyti, kaip dulkių debesys milžinišku greičiu tiesiasi link jo, svaidydamas nuolaužas, kai viena iš atskriejančių plytų tiesiog kaukštelėjo tiesiai į kaktą.
Gabrielius pasijuto begulįs kažkaip keistai persisukęs, ant kietos žemės. Kaip bebūtų keista, tačiau galvą ne itin skaudėjo. Vos pabandžius krustelėti, užpuolė baisus čiaudėjimas bei kosulys nuo dulkių, dėl ko dabar jis pats buvo pilkut pilkutėlis. Veidas aplipęs sukrešėjusio kraujo ir dulkių koše.
Daugmaž apsikrapštęs veidą, kad galėtų normaliai atsimerkti, lėtai atsisėdo. Galva vos svaigo ir truputį maudė sumušimą, tačiau atrodė, kad seržantas rimtų sužalojimų išvengė. Galiausiai atkreipė dėmesį ir į aplinką.
Protarpiais kažkur kažkas griaudėdavo, pasigirsdavo klyksmai, šauksmai, šūviai, metalo žvangesys ir keistas duslus grumėjimas. Gatvės jau skendo sutemose, nes saulė kybojo ties horizontu ir šviesa per miesto sienas pasiekdavo tik aukščiausių pastatų stogus. Kažkokios neaiškios kautynės mieste.
Gabrielius lėtai prisislinko prie sienos ir atsirėmė. O ką dabar daryti? Taip, planas liko nepakitęs – pabėgti iš miesto. Jis prisiminė Aradą – įdomu, ką ji dabar veikia? Tikriausiai sėdi pasislėpus giliausiame kampe namo rūsyje. Arba... Seržantui nesinorėjo galvoti apie blogiausią variantą. Nors Arados namas ir buvo centrinėje miesto dalyje, už kelių kilometrų nuo čia, tačiau visgi reikėtų pabandyti iki ten nusigauti ir kartu pasiimti moterį. Ji vienintelė iš vietinių su juo normaliai kalbėjosi iš pat pradžių, o po to atsirado ir šiokie tokie jausmai. O dabar Gabrielius buvo pasiryžęs dėl tų jausmų rizikuoti ir nerti į keistą šurmulį kažkur miesto centre.
Prieš atsistodamas seržantas išsitraukė kovinį pistoletą ir pasitikrino apkabą – dvidešimt šovinių, dvi apkabos ant diržo: viena paprasta, kita su šarvus pramušančiomis kulkomis. Šnipštas, palyginus su galingu lazeriniu ar plazminiu šautuvu, tačiau vis geriau negu nieko. Buvo smalsu sužinoti, kas ten ir su kuo mieste kovoja, tačiau sveikas protas sufleravo, kad ilgiau gyvens, jei nelįs, kur nereikia.
Gabrielius pradėjo ropštis bokšto griuvėsiais, labai neskubėdamas, kad koja neprasmegtų į kokią skylę. Už bokšto, laikydamasis šešėlių, nusliūkino iki platesnės gatvės. Dabar reikėjo apsispręsti: eiti siaurom gatvelėm iki centro ar pasukti pradžioje link miesto vartų, ir po to eiti viena iš didžiųjų alėjų. Siaurose gatvelėse jis būtų mažiau pastebimas, bet ir priešas slėptųsi taip pat. Galiausiai nusprendė, kad daugiau šansų turės atviroje erdvėje, nes kiek pats save pažinojo, turėjo geras akis ir gerą reakciją. Tačiau visgi seržantas nepuoselėjo didelių iliuzijų, kas nutiktų, jei susidurtu su pačiu debesimi.
Vos Gabrielius išlindo į vieną didesnių gatvių, jį iš karto pasitiko kraupus vaizdas. Vienas jo bendražygių, gvardietis, buvo pasmeigtas ant ieties prie sienos taip, kad jo kojos tabalavo apie metrą virš žemės. Kitoje gatvės pusėje, šalia namo sienos, gulėjo šarvuotas vietinis, šalia gulėjo jo kalavijas. Šio šarvai buvo beveik visiškai sudraskyti ir skylėti – akivaizdu, kad kažkas jį suvarpė šarvus pramušančiomis kulkomis. To herojaus toli ieškoti nereikėjo. Dar vienas gvardietis jau miręs sėdėjo ant gretimo namo įėjimo laiptukų, atsirėmęs į duris, ir vis dar gniaužė automatinio ginklo rankeną. Jo šone matėsi didžiulė kirstinė žaizda, o po pačiu nelaimėliu buvo nemaža tamsi dėmė. Seržantas džiaugėsi, kad jau temsta, ir gatvėse tvyro prieblanda.
Jis labai susidomėjo, kas galėjo sukelti priešiškumą tarp kareivių. Tai galėjo būti paprasčiausias kivirčas dėl kažko, tačiau neatmetė ir debesies įsikišimo. Gabrielius puikiai prisiminė tą siaubo bangą, kuria juodasis debesis užliejo miestą. Galėjo kažkas tokio nutikti dar kelis kartus, kol jis buvo be sąmonės. Silpnesnių nervų žmogus lengvai gali išprotėti ir pradėti krėsti nesąmones.
Įsitempęs jis pritūpė ir nuslinko palei sieną, su nerimu dairydamasis į tamsius langus ir duris, tarsi koks nelabasis staiga išlystų ir griebtų vargšą praeivį. Tačiau aplinkui buvo tylu, tik kažkur tolumoj kartas nuo karto pasigirsdavo keistų garsų. Gabrielius labai norėjo pasileisti bėgte tiesiai pas Aradą, nes nežinia jį tiesiog slėgė. Tačiau jis buvo ne tik gvardietis, jis anksčiau buvo ir elitinio specbūrio narys, todėl suvokė, kad skubėdamas tik pats sau galą gali prisišaukti. Jei neįsivels į kokią kebeknę, ir lėtu tempu per pusvalandį pasieks moters namus.
Kuo labiau artėjo link centrinės gatvės, lanku per miestą besitęsiančios nuo vienų vartų link kitų, tuo dažniau pasitaikydavo koks miręs gvardietis ar kareivis. Keista, bet civilių nesimatė nė vieno. Negi visi spėjo evakuotis, kol jis visą dieną pragulėjo dulkėse? Tikėtina, tačiau šie galėjo ir išsislapstyti ir tyliai laukti, kol visas chaosas praeis.
Galiausiai prasidėjo didesni mūriniai ir akmens namai, trijų ar keturių aukštų. Tai reiškė, kad jis jau artėja link centrinės gatvės. Tačiau vos pasiekė tikslą, plačią alėją, per vidurį grįstą gelsvomis plytomis, suakmenėjo iš siaubo. Gabrielius atsidūrė lavonų jūroje – nuo miesto centro iki pat vartų buvo pilna negyvėlių. Prie vartų žmonių krūva siekė net porą metrų.  Dabar gatvės gražus grindinys buvo paslėptas po lavonais ir kraujo balomis. Nelaimės priežastis aiški – apsauginių grotų pakėlimo mechanizmas sudegintas ir sugadintas, todėl niekas negalėjo pro čia pasprukti.
Seržantas pasižiūrėjo į kelis lavonus, norėdamas sužinoti, kas atliko genocidą, tačiau nesimatė jokių išorinių smurto požymių. Atrodėm kad visiems krauju pasruvo akys, ausys, tekėjo per nosį ir burną. Ir visiems vienodai. Gabrielius greitai sumetė, kad kažkoks gvardietis karininkas greičiausiai panaudojo slaptai atsigabentą cheminį ar biologinį ginklą. Greičiausiai cheminį, nes biologinio ginklo suveikimas nebūtų toks staigus, kad visi mirtų vienoje vietoje. Visai gali būti, kad tai – vis dėl to debesies darbas.
Gvardietis tiesiog įdūko iš įniršio, matydamas tokį negailestingumą. Staigiai per kūnus nubėgo prie vartų mechanizmų. Ir pasitvirtino pats blogiausias scenarijus – perpjautų grandinių galai buvo lygutėliai, su labai mažiukais lašiukais išorėje – tipinis pjūvis lazeriu. Seržantas pradėjo drebėti iš pykčio, rankose gniauždamas perpjautą grandinės žiedą. Dar dėl viso pikto patikrino kitus pjūvius – lygiai tas pats. Galiausiai nušveitė į kampą grandinės nuolaužą, ir piktai nusiplėšė tryliktosios gvardijos ženkliuką ir rangą žyminčius segtukus. Jam buvo nesuvokiama, kaip civilizuoti žmonės, skraidantys tarp žvaigždžių ir tarnaujantys teisingumui ir laisvei, atskridę padėti vietiniams, kurie yra tolimi mūsų pačių giminaičiai, kadaise pasiklydę kosmose, gali šitaip elgtis. Tiesiog nesuvokiama.
Gabrielius kraujuojančia širdimi tekančioje mėnesienoje žiūrėjo į negyvėlius – civiliai vyrai ir kariai, tarp jų ir gausybė gvardiečių, arčiausiai vartų, vaikai, moterys ir seniai – tolėliau ir plačiau išplitę. Gabrielius sumetė, kad čia guli apie tūkstantį ar daugiau nelaimėlių. Prieš pasirodant debesiui, mieste dar buvo likę maždaug nuo aštuonių iki dešimties tūkstančių žmonių, apie du tris tūkstančius spėjo išvykti. Prakeiktoji tryliktoji gvardija, kurios dalimi ne savo noru teko būti. Seržantas pikdžiugiškai nusišypsojo prisiminęs, kad abu kreiseriai sunaikinti, o viename iš jų buvo visa tryliktosios gvardijos vyresnybė. Jis iš anksto užjautė tuos karininkus, kurie dar liko gyvi šiame mieste.
Seržantas žygiavo alėjos viduriu, ranką uždėjęs pistoleto rankenos. Vos už poros kvartalų yra jų improvizuota būstinė, tad pirma jisai nutarė apsilankyti tenais. Vylėsi, kad galbūt pavyks rasti ką nors gyvą, tačiau didelių vilčių nedėjo. Jis norėjo patikrinti nedidelę ginklinę, įkurtą šalia karininkų barakų, tikėdamasis rasti vis dar veikianti kokį nors galingesnį ginklą. Mažai tikėtina, kad kas nors iš karininkų bus dar pasilikęs šitam chaose, taip netoli cheminio ginklo panaudojimo vietos. Greičiausiai jie jau seniausiai bus pasipustę padus.
Staiga iš kažkokios prekyvietės šalia gatvės klykdamas išbėgo vietinis civilis, pasigriebęs kažkokį ilgą peilį.
-Stok, šausiu! – suriko Gabrielius ir nusitaikė šiam tiesiai į kaktą.
Užpuolikas niekaip nesureagavo į perspėjimą. Kai priartėjo per penkis metrus, gvardietis nuspaudė gaiduką. Kulka pataikė tiesiai į kaktą, ir idiotas kaip pakirstas nugriuvo ant nugaros. Iš rankos išsprūdęs peilis ore nubrėžė lanką ir garsiai kaukštelėjo į grindinį. Dar vienas lavonas.
Gabrielius sunerimo, ar ne per daug triukšmo jis sukėlė. Tačiau koks dabar skirtumas, juk neprisileisi kvailio su peiliu prie pat savęs.
Netoliese sušvito ryški pašvaistė – kažkur netoliese kilo gaisras. Jei pasiseks, ugnis labai neišplis, nes namai ne mediniai. Pasiekęs reikiamą gatvę, kertančią centrinę alėją, pasuko dešinėn. Siauresnėje gatvelėje jau nebesimatė mėnulio, todėl sutemos tapo dar tirštesnės. Rizikuodamas būti pastebėtu, Gabrielius susirado deglą ant sienos, kuris dar nebuvo užkurtas. Užsidegęs žiebtuvėliu deglą, šį paėmė kairėn rankon, o į dešinę paėmė ginklą. Netrukus priėjo ir prie štabo.
Viduje kažkas vaikščiojo, garsiai vilkdamas kojas. Gabrielius lėtai pastūmė duris, kurios bjauriai sugirgždėjo. Pasiruošęs bet kurią akimirką iššauti, staiga įpuolė vidun ir pakėlė fakelą. Tarp stalo lėtai šliaužiojo kažkoks karininkas, kiek buvo galima suprasti iš apdraskytos uniformos.
Gabrielius nusitaikė ir šūktelėjo:
-Kas tu!? Prisistatyk!
Karininkas lėtai atsistojo, rankose gniauždamas miesto kovoms skirtą nediduką automatą. Gabrielius iš atpažinimo ženklų suprato, kad tai kapitonas. Tačiau šis į raginimą prisistatyti tik išsiviepė.
-Kas čia vyksta!? – vėl užrėkė Gabrielius. – Kur visi kiti?
Kapitonas nusikvatojo, o paskui lyg ne žmogaus balsu labai lėtai prabilo:
-Nebėra... nebėra nė vieno... Greitai nebebus... mūsų...
-Kur pulkininkas?
-Nebėr... Jis tuojau... ateis ir mūsų... Aš jam padėsiu...
Tada kapitonas žaibiškai lanku mostelėjo automatu, pliekdamas aklai, kur pakliūna. Gabrielius galėjo spėti iššauti, bet nebūtų spėjęs pasislėpti, todėl paskubom susigūžė už vieno parversto metalinio stalo. Po kelių akimirkų pasigirdo tylus spragsėjimas, kuris reiškė, kad apkaba ištuštėjo. Gabrielius staigiai atsistojo ir paleido keturis šūvius tiesiai kapitonui į krūtinę. Šis labai nustebo, tada lėtai ir be garso susmuko ant grindų. Seržantas dėl viso pikto dar patikrino pulsą, ranką uždėdamas šiam ant kaklo, tačiau kapitonas jau buvo miręs.
-Beprotybė kažkokia, - pats sau sumurmėjo Gabrielius.
Dabar ramiai apsidairė po patalpą. Visa aparatūra mirus, dalis jos netgi sudaužyta ir apdeginta. Stalai išvartyti ir išstumdyti, grindys nuklotos popieriais, mini kompiuteriais ir šiaip visokiais niekais. Įsitikinęs, kad čia jau tuščia, patraukė toliau, į barakus.
Priėjęs prie durų, pirmiausiai pasiklausė, ar čia nieko nėra. Įsitikinęs, kad tylu kaip kape,  deglą paliko išorinėje sienoje ir lėtai įslinko vidun, į tamsą ištiesęs pistoletą.  Pro nedidukus stoglangius į vidų truputis šviesos nuo naktinio dangaus, tad kai akys priprato, buvo galima bent šį tą įžiūrėti. Iš eilės tikrino visus užkaborius, kodėl visai netikėtai surado dar visai jauną kapralą, užsilipusį ant budinčiojo rašomojo stalo pačiam kampe prie ginklinės ir susitraukusį į visai mažą kamuoliuką. Kapralas buvo perbalęs ir visas tirtėjo iš siaubo, tarsi vaiduoklį pamatęs. Rankose nerviškai gniaužė savo marškinėlius taip, kad iš jų beliko tik skuduras. Šįkart Gabrielius pirmiausia patikrino, ar šis neturi ginklo.
-Kuo tu vardu? – paklausė seržantas.
Kapralas išpūtė akis, ir kurį laiką tylėjo.
-Koks tavo vardas, vaiki? –pakartojo klausimą.
-Nnnežudyk mannnęs, malda... da... dauju, - išspaudė nelaimėlis.
-Jeigu nekrėsi kvailysčių, liksi sveikas gyvas. Tu nesužeistas?
Kapralas lėtai papurtė galvą.
-Tai kuo tu vardu?
-Midas.
-Jei aš nuleisiu ginklą, nepulsi manęs?
Vaikis šįkart jau su didesniu entuziazmu papurtė galvą.
-Puiku. Tada pasakyk, ką tu čia veiki?
Kapralas ilgai į Gabrielių žiūrėjo apverktomis akimis, kol ryžosi kalbėti:
-Aš negaliu niekur eiti.
-Kodėl? Tavęs juk čia niekas nelaiko.
Vietoj atsakymo jis parodė ranka į grindis.
-Jis laiko. Aš ant jo nelipsiu.
Gabrielius susiraukė, nes nieko nesuprato, tačiau pasižiūrėjo žemyn. Iš tiesų, grindys kažkokios kitokios, ne murzinai tamsios, kaip visada, o gelsvos, rausvos, kartais baltos, bet buvo sunku suprasti tamsoje. Piešinys sudarė raštą, tačiau deglo šviesa apšvietė tik nedidelį plotelį. Gabrielius šiaip ne taip padegė paliktų drabužių kaugę su atsineštu deglu ir užmetę ją atsargiai ant aukštesnės spintelės. Norėdamas geriau apžiūrėti, kas tai per raštas, pats užsilipo ant kitos spintelės.
Ir vos nenugriuvo, kai atpažino majoro Reito veidą. Jis buvo tarsi suplotas ir kaip išklotinė patiestas per visą salę. Taip buvo padaryta su visu jo kūnu, protarpiais išlendančiais vidaus organais ir kaulais. Gabrielius neturėjo supratimo, kaip tai galėjo atsitikti. Kapralas, tarsi perskaitęs seržanto mintis, paaiškino:
-Aš mačiau, kaip tai nutiko. Tai debesies darbas. Jis tarsi iš niekur įlėkė vidun. O tada jis tiesiog susmego į grindis. Aš nenoriu, kad man taip atsitiktu, todėl aš niekur neinu.
Gabrielius nulipo žemėn labai nejaukiai, ir po to vengė žiūrėti žemyn. Jam pradėjo drebėjo rankos, todėl laisvąją įsikišo į kišenę, ir vėl priėjo prie kapralo.
-O tau debesis nieko nedarė?
-Ne, tarsi nė nepastebėjo.
-Ar dar čia kas nors buvo?
-Pabėgo. Elgėsi keistai. Visi išsigando.
-Debesies?
-Nežinau. Tarsi išprotėjo dar prieš debesiui užmušant majorą Reitą.
-O kaip ginklinė? – ranka Gabrielius parodė link metalinių durų.
-Nežinau. Kažkas užrakintas viduje. Aš negaliu jo išleisti.
Baimė įveikė kapralą, todėl jis nedrįso niekur net pajudėti nuo stalo, o iki ginklinės buvo geri dvidešimt metrų. Gabrielius nieko nesakęs nuėjo link ginklinės durų. Šios buvo užšautos iš išorės. Per plyšį matėsi, kad viduje spingsi kažkokia švieselė. Gabrielius atrakino duris, ir pasislėpęs už šono, jas lėtai atidarė, o po to staiga šoko vidun, pirmyn atstatęs ginklą. Nebenorėjo rizikuoti, kad nenutiktų taip, kaip su kapitonu štabe.
Vos Gabrielius peržengė slenkstį, jam akimirksniu kažkas išspyrė pistoletą iš rankų ir visu svoriu užgriuvo ant jo paties. Staiga pajuto į gerklę įremtą peilį. Šviesos fone užpuoliko veidas atrodė tamsus, matėsi tik siluetas.
Pažįstamas balsas nepatikliai paklausė:
-Seržante Gabrieli?
Šis iš netikėtumo sekundei sutriko, tačiau visgi susigrizbo atsakyti:
-Vavalai?
-Teisingai. Koks mano laipsnis?
-Vyresnysis seržantas.
-Kodėl aš čia?
-Nes kažkas tave užrakino?
-Idiote, kodėl aš tryliktoje gvardijoje?
-Primušei seržantą. Gal jau pakaks? Kas čia per apklausa?
Vavalas nulipo nuo Gabrieliaus ir padėjo šiam atsistoti. Vyresnysis seržantas paaiškino:
-Tikras stebuklas, kad būtent tu apsireiškei. Aš jau prišikti ten spėjau, tai galvojau, kad nustipsiu nuo smarvės. O tas debilas manęs niekaip nesutiko išleist. Kažko išsigando baisiai.
-Pats pasižiūrėk.
Vavalas paėmė žibintą iš ginklinės ir pradėjo apžiūrinėti grindis iš majoro Reito. Grįždamas tik burbtelėjo:
-Tai šit kaip...
-Tu kažką rauki, kas čia vyksta?
-Čia vis tas nelemtas debesis. Krečia va tokias, - ranka parodė žemėn Vavalas, - nesąmones. Kas keistai miršta, kas išprotėja.
-Hm, porą nučiuožusių pastebėjau. Kapitonui įsegiau keturias kulkas.
Vyresnysis seržantas pralinksmėjo:
-Matai, ne tokia ir baisi ta vyresnybė. Irgi miršta. Beje, aš tikrai džiaugiuosi, kad mane išlaisvinai, o be to, esi sveikas ir pilno proto.
Gabrielius draugiškai dešine ranka patapšnojo draugui per kairį petį, eidamas į ginklinę:
-Man irgi smagu, kad tu gyvas. Nepyk, bet didelių iliuzijų nepuoselėjau. Kai šokai nuo bokšto, dar buvai pakankamai aukštai nuo žemės.
-Ne ant žemės šokau, ten tokia pašiūrė buvo, tad stipriai neprisiplojau ir nieko nesusilaužiau. Kiaurai stogą nusileidau, o durys, pasirodo, iš išorės paprasčiausiu skląsčiu uždarytos. Tvirtos, kad jas kur. Turėjau lipt atgal per stogą. Beje, visi ginklai sugedę, o mechaninės senienos visos išneštos.
Seržantas pabeldė į vieną dėžę.
-Čia kažkas turėtų būti. Gal žinai kur raktas?
-Pas kapitoną Maikoleną.
-Čia gal toks blondinas stambia nosimi?
-Tas pats.
-Puiku, - Gabrielius išsišiepė. – Būtent jis vėsta gretimame pastate. Aš tuoj grįšiu. O tu įkalbink šitą vaikį ropštis nuo stalo, nes taip jis čia ir tupės, kol numirs.
Gabrielius greitai nubėgęs atgal į štabo pastatą netruko surasti užrakto kortelę. Vilties mažai, kad vis dar veiks, bet galima pabandyti, niekas per galvą neduos.
-Tikėkimės, veiks.
Seržantas įkišo kortelę į skylę, o spyna tyliai spragtelėjusi atsirakino iš pirmo karto.
-Nuostabu! Pažiūrėkim, ką mes čia turim, - nudžiugo Vavalas.
Gabrielis su apmaudu žiūrėjo į beveik tuščią didelę dėžę – jos dugne buvo tik vienas plazminis šautuvas.
-Atvirai šnekant, tai tikėjaus tikrai daugiau gėrio, - lėtai išreiškė savo nuomonę Vavalas, paimdamas į rankas didelį ginklą. – Griozdas, bet vis geriau negu nieko.
-Rutuliukų yra?
-Trys dėžutės po penkis. Plazmos bombikės, nieko gero.
Gabrielius puikiai suprato, ko jo draugas sunerimo. Plazminis rutuliukas sprogsta pasiekęs taikinį taip, kad akimirksniu išdegina absoliučiai viską metro spinduliu, o stovintys per penkis metrus vien nuo staigaus karščio patiria rimtus nudegimus, jau neskaitant sprogimo skeveldrų.
-Taigi, turim prieštankinį pabūklą ir pistoletą, - apibendrino Vavalas. - Gerai bent tiek, kad su šitu daiktu galėsim ištaškyti vartus.
-Neskubėk taip, man dar reikia į centrą.
-Kokį dar centrą?
-Kokį kokį, miesto, aišku.
-O kokio velnio? Nepatenkintas, kad gyvas dar?
-Turiu patikrinti, kaip Arada.
-Kas tokia, Arada? – nustebo Vavalas, bet netrukus supratimas sumišo su nuostaba. – Tu eini pas kekšę?! Dabar, kai čia vyksta pasaulio pabaiga, tu nusprendei patikrinti, kaip ji laikosi? Dievulėliau, juk galaktika pilna šimtąkart geresnių!
-Kaip nori, - pečiais trūktelėjo Gabrielius. – Jei per skystos kinkos, lik čia ar keliauk vienas iš miesto, tačiau aš einu.
-O tu bent suvoki, kokia tikimybė, kad ji nebegyva?
-Ne nulinė.
-Bet vis tiek juk itin menka!
-Nenusiraminsiu, kol neįsitikinsiu.
-Beprotis.
-Gerai, beprotis keliauja.
Gabrielius apsisuko ir nieko nelaukęs nuskubėjo link išėjimo. Kai šis jau beveik pasiekė laukujes duris, Vavalas šūktelėjo:
-Palauk, Gabrieli! Nė už ką aš čia neliksiu vienas su tuo debilu. Palauk gi!
Gabrielius luktelėjo, kol prie jo priėjo draugas.
-Eisiu su tavim, nors tai ir savižudybė, tačiau turim tinkamai pasiruošti. Ar bent apie tai pagalvojai?
Seržantui nebeliko nieko kito, kaip tik prisipažinti kvailai paskubėjus. Prieš išeidami jie į kuprines įsimetė septynis maisto paketus ir krūvą žygio sauso maisto davinių, kelis buteliukus vandens. Vavalas dar surado tvarsliavos ir medikamentų, jei kas nors kuriam iš jų nutiktų ar rastų sužeistųjų, vertų gelbėti. Kiekvienas iš jų dar pasiėmė ir po žibintuvėlį, rastus ginklinėje. Juk jais naudotis daug paprasčiau negu deglais. Galiausiai pasitikrino ginklus.
Vos jie išėjo į gatvę, kad Gabrielius sustabdė draugą:
-Palauk, mes dar kai ką pamiršom.
Seržantas priėjo prie ant stalo vis dar tupinčio kapralo Mido.
-Midai, mums laikas nešdintis iš čia. Lipk žemėn ir eime.
Šis tarsi nė nesureagavo. Gabrielius suėmė kapralą už smakro ir pasuko taip, kad šis žiūrėtų tiesiai į akis:
-Klausyk, juk nenori, kad tavęs grįžtų debesis?
Midas papurtė galvą, kiek leido laikanti stipri ranka.
-Tada eime. Mes tave apginsim nuo debesies, prižadu. Kiek čia ketini sėdėti be vandens ir maisto?
Kapralas nusuko žvilgsnį ir vos ne vos išsunkė:
-Nežinau. Bet aš negaliu...
Gabrielius neteko kantrybės.
-Gerai, kaip sau nori. Mes kelių valandų grįšim, tada jau pasistenk nulipti nuo šito stalo. Antraip paliksim čia tave tiek, kol debesis vėl tave susiras.
Midas nieko neatsakė.
Jiems išėjus, Vavalas paklausė:
-Tu tikrai ketinai jį pasiimti?
-Ne, jis būtų mus tik lėtinęs. Buvo įdomu, ko jis labiau bijo – mirties nuo troškulio, ar savo fantazijų. Kai grįšim, jei jis vis dar bus ten pat, aš jį tiesiog jėga nutempsiu nuo stalo.
Po trumpos pauzės Vavalas prabilo:
-Žinai, aš turiu tau kai ką pasakyti.
-Ar tai negali palaukti?
-Ne. Čia dėl debesies.
-O ką? Tiek jau supratau, kad jis kelia siaubą ir žudo, todėl geriau mums paskubėti.
-Dar kai kas. Gabrieli, jis gali užvaldyti žmones.
-Ką?
-Kai jis išspinduliuoja baimės ir siaubo bangą, žmonės tarsi paklaiksta, suagresyvėja. Po vienos tokios atakos aš tarsi pats praradau kontrolę. Iš slėptuvės išlindau į gatvę ir pyškinau kur papuola, į saviškius, vietinius, gyvūnus, kol baigėsi šoviniai. Viską regėjau tarsi sapne, dariau tai, ko niekad blaiviu protu nedaryčiau. Galiausiai atsiradau prie upės, kur mane užpuolė vaikų gauja, gal dešimt. Mes susimušėm, aš pralaimėjau. Paskui jie mane įmetė į upę. Vanduo tarsi išblaivė mane, sunkiai suvokiau, kas ir kaip, o svarbiausia, kodėl, dariau. Išlipęs ant kranto radau tris negyvus vaikus. Tuos pačius, su kuriais mušiausi. Neįsivaizduoji, kaip tada jaučiausi. Tada grįžau į štabą ieškoti ko nors, kas padėtų ar pasakytų ką daryti, tačiau vietoj to vienas leitenantas nukreipė į mane ginklą ir uždarė ginklinėje.
Kad ir kaip rėkiau ir daužiau sienas ir duris, niekas manęs nesiryžo išleisti. Keista, tada nepagalvojau, kad galiu kitus užknisti triukšmaudamas tiek, kad jie mane išleistų ir paleistų kulką į kaktą. Maždaug praėjus pusvalandžiui, kai jie mane uždarė, visi penki dėl kažko susikivirčijo. Ir staiga visi nutyla. Kelias akimirkas buvo tylu, o paskui pasigirdo keli šūviai, riksmai. Galiausiai išgirdau, kaip majoras užklykia kaip mergaitė, kol visai nutyla. O po to nė garselio. Dabar aišku, kad kiti pabėgo, o čia tupėti liko tik Midas.
Galiausiai tu mane radai.
-Galėjai palikti šį pasakojimą vėlesniam laikui, aš ir taip įsibauginęs.
-Ne, aš tau noriu pasakyti esmę. Jei atsigauni ir nepalūžti po tokios siaubo bangos, kitąkart tavęs tai nebepaveiks. Buvo keli dar smūgiai, tačiau be akimirksninės baimės priepuolio daugiau nieko man neatsitiko.
-Bent jau tiek. Galiu pasakyti, kad manęs nepaveikė ir pirmas kartas, kai dar sėdėjau bokšte.
-Džiugu girdėti, drauge, ir tuo pačiu žinoti, kad man nereikės tavęs nukepti savigynos tikslais.
-Beje, gal matei, kas nutiko barake, dėl ko kapralas protą prarado?
-Ne, bet šiek tiek girdėjau. Keletas klyksmų, kažkas išsibėgiojo, o paskui tyla.
-Aišku.
Juodu toliau nebesikalbėjo, kol stengėsi tylomis slinkti išmirusiomis gatvėmis. Gana ryškiai švietė mėnulis, todėl kelias matėsi ir be prožektorių. Visai netyčia jiedu surado stipriai apgadintą transporterį su trimis negyvais gvardiečiais. Bagažinėje gulėjo tris trumpo nuotolio racijos, kurių veikimo spindulys buvo apie šimtą metrų. Įprastas radijo ryšys nebeveikė, todėl toks radinys pasirodė besąs visai naudingas.
Galiausia pasiekė šlaitą, besileidžiantį link nedidelės upės, ir draugai sustojo kaip įbesti. Miesto centre, vos vos virš stogų, pleveno išskydęs juodasis debesis, kai kurie namai degė. Kitapus upės, už šlaito, liepsnojo daugybė pastatų. Buvo akivaizdu, kad jei nepradės lyti, visgi nedegantis miestas gali supleškėti per porą dienų. O iš apačios vis dar aidėjo šūviai ir keistas kalenimas, tačiau daugiausiai dangaus vėsą perskrosdavo baisus riksmas kaskart, kai debesis trumpam pasislėpdavo tarp namų.
Atviresnėje vietoje šiureno lengvas vėjelis. Vavalas susidomėjęs žvilgtelėjo į kažką, lengvai plevėsuojantį ant medžių šakų.
-O juodosios skylės! Tai neįmanoma...
Pribėgo ir Gabrielis pasižiūrėti. O žiūrėjo ranka prisidengęs burną, kad neapsivemtų nuo vaizdelio. Ant medžio pagal vėją siūbavo žmogaus kruvina oda, tokia plona, kad beveik permatoma. Įdomiausiai, kad nesimatė jokių pjūvio požymių.
-Labai tikiuosi, kad tai tik sapnas, - sumurmėjo Vavalas.
-Jei nenori kažko panašaus, paskubam. Kaip tik debesis traukiasi iš mums reikalingo kvartalo.
Laikydamiesi šešėlių, jiedu nusileido į miesto centrą. Stengėsi judėti kaip įmanoma tyliau, tačiau jau antroje sankryžoje papuolė į tikrą sumaištį – priešpriešais susidūrė dvi gvardiečių grupelės po tris ir du žmones. Šie pradėjo pliekti vieni į kitus, šaukdami kažką beprasmiško. Gabrieliui nugara nuėjo pagaugais – šie su ginklais elgėsi vos ne kaip beždžionės su pagaliais. Jokio taikymosi, keistos grimasos veiduose. Dviejų karių komanda laimėjo kautynes ir patraukė savais keliais, nė nepastebėdami kovos žiūrovų. Štai iš kur tas ginklų kalenimas, tai vis gvardiečiai siautėjo.
Galiausiai siauromis gatvelėmis jiedu pasiekė Arados namus. Pastatas priešais buvo apgriuvęs ir su naujomis didelėmis skylėmis, išmuštomis neaiškių sprogimų. Vavalas įsitaisė griuvėsiuose, pridengdamas įėjimą pas Aradą.
Vos Gabrielius priėjo prie durų, išgirdo viduje kažkokias grumtynes. Nieko nelaukęs, įpuolė vidun pro neužrakintas duris. Pulkininkas, be kelnių, tik su apatiniais, taip ir sustingo užsimojęs eiliniam smūgiui Aradai į veidą. Šį buvo pusnuogė, drabužiai buvo krūvini ir sudraskyti. Seržantas akimirksniu nukreipė pistoletą į pulkininką:
-Stok!
Praėjo gal dešimt sekundžių, kol Herito veidas įgavo bepročio išraišką.
-Seržante? O ką tu čia veiki? Nešdinkis velniop!
-Paleisk ją!
Karininkas pakluso, ir Arada pusiau be sąmonės susmuko verkdama. Pulkininkas tiesiog pasiuto:
-Kaip tu drįsti neklausyti vyresnio karininko, šūdgalvi tu! Aš tave plikom ran...
Jį nutraukė šūvis. Šis lėtai pasižiūrėjo į kraujuojantį petį, kairė ranka bejėgiškai nusviro. Gabrielius tiesiog įrėmė ginklą jam į kaktą.
-Ką tu jai padarei?
-Krušau, va ką dariau!
-Nedrįsk kalbėti tokiu tonu, - sušnypštė seržantas. Aš ją myliu, ir daugiau niekam neleisiu jos skriausti!
Pulkininką pagavo isteriškas juokas, o kai nusiramino, vos ne vos prakalbo:
-Tu myli šitą kalę? Ir atėjai jos gelbėti?
-O kas tau nepatinka?
-Tu, šūdžiau!
Jis negrabiai bandė pulti Gabrielių, tačiau šis atsitraukė ir dviem šūviais sutrupino kelius. Heritas parkrito ant žemės baisiausiai klykdamas, berdamas visokius prakeiksmus seržantui. Po to Gabrielius sekančiu šūviu sunaikino priešininko dešinės rankos alkūnę. Šis dar labiau prapliupo rėkti. Vavalas per raciją paklausė, kas ten vyksta, tačiau jo draugas nekreipė dėmesio. Kai rėksnys kiek apsiramino, šis paleido paskutinį šūvį į pilvą.
-Mirk lėtai ir skausmingai, kirmine.
Galiausiai Gabrielius priklaupė prie graudenančios Arados. Praskelta lūpa, panašu, kad ir nosis sulaužyta. Ant viso kūno jau pradėjo ryškėti mėlynės. Kol jis pasisodinęs moterį ant lovos teikė pagalbą ir pradėjo valyti žaizdas, į kambarį įgriuvo Vavalas.
-Debesis pradėjo slinkti link mūsų, nešdina... – ir nutilo vidury žodžio, pamatęs nusiaubtą kambarį ir kraujo klane gulintį pulkininką, kuris leido paskutinį kvapą. – Iš kur jis čia atsirado?
-Nežinau, bet tokie vadai tik tulikams šveisti tik ir tinka.
-Čia tai negerai gavosi, bet vis dėl to, nešdinamės!
-Aš negaliu jos čia taip palikti!
-Ką tu darai?
-Ji turi dvi kirstines žaizdas, pirma reikia užsiūti.
-Ar tu visai pakvaišai!? – vos ne su isterija klyktelėjo Vavalas. – Vėliau spėsi!
-Kada vėliau? Neaišku, kiek laukuose teks bastytis, kol ką nors rasim, kas mums padėtų. O debesis gal nelies mūsų, kaip Mido.
-Po šimts, Midas juk debilu tapo.
Seržantas apsidairė ir įvertino padėtį. Kambarys nusiaubtas, sulaužyta ir sudaužyta viskas, kas tik įmanoma. Grumtynės turėjo vykti gana ilgai. Ant žemės pilna šukių, šiukšlių ir kraujo. Žinoma, daugiausiai čia raudonu gyvybės skysčiu prisidėjo pulkininkas. Židinyje jau geso paskutinė malka, ir kambaryje darėsi tamsu. Vavalas, tarsi supratęs apie ką galvojo draugas, įmetė į žarijas kelias malkas, pakėlė nuo žemės kelias žvakes ir jas uždegęs pastatė ant sulaužyto stalo kampo.
Tuo tarpu Arada tarsi pabudo iš transo, ir iš karto apsikabino Gabrielių. Šis kiek įmanoma aptvarstė ir susiuvo Aradą, nors ši kad ir kaip rėkė ir prieštaravo. Tačiau bėgti buvo per vėlu, nes debesis jau beveik pakibo virš moters namo. Tai tapo aišku, kai naktį už lango pakeitė beveik absoliuti tamsa. Įtampa ir išgąstis tarsi pakibo ore. Visi trys sustingę stebėjo, kaip iš lauko debesis lyg dūmas sunkiasi į vidų.
Susiformavo du galvos dydžio kamuoliai, ir pradėjo sklandyti po kambarį, o likusi dalis debesies vis dar smelkėsi į kambarius. Kol vienas kamuolys tyrinėjo kambaryje esančius daiktus, kitas priartėjo prie Arados. Pažvelgus į ją galėjai pamanyti, kad moteris po itin didelio fizinio krūvio – taip staiga suprakaitavo nuo įtampos. Ir buvo ko prakaituoti: juodų dūmų tumulas pradėjo sklaidytis aplink juos liemenį.
Tai tetruko vos tris sekundes, kai moteris neiškentus sukliko ir puolė atbulomis į kampą. Debesis sureagavo akimirksniu, smogdamas siaubo bangą. Visi parkrito ant grindų klykdami ir rėkdami, sustiklėjusiomis akimis nematydami daugiau nieko aplink.
Pirmas atsipeikėjo Gabrielius, kuris netikėtai susivokė gulįs susirietęs į kamuoliuką ir  bečiulpiąs savo nykštį. Židinyje šokčiojančios liepsnelės nušvietė kraupią sceną: Arada guli visa kruvina ir tyliai kukčioja, o virš jos,  ant lubų, tarsi šmėkla keistai išsiviepęs pulkininkas Heritas. Nors dėl tikslumo, ant lubų kažkokiu būdu laikėsi tik pulkininko likučiai: subjaurota galva ir kaklas, o toliau tik stuburas su nugaros smegenimis. Apačioje liko tik suplėšytas torsas.
Gabrielius atsargiai patraukė moterį į šoną taip, kad sienos kampas užstotų žiaurų vaizdą, tada pastebėjo, kaip Vavalas atsiklaupęs lėtai apsižvalgė. Žvilgsnis trumpam užsilaikė ant lubų, o po to draugas apsivėmė. Jam prireikė visų penkių minučių, kol apsiramino ir lėtai atsverdėjo į kitą kambarį.
-Vavalai, atnešk kokį skudurėlį ir vandens iš virtuvėlės, - pasakė Gabrielius vis dar neatsipeikėjusiam draugui.
Šis tik vaizdžiai nurijo seilę ir padarė, ką paprašytas. Seržantas apiprausė vis dar šoko ištiktą Aradą, kiek tai įmanoma paskubomis, paskui surado šiltą tuniką, kelnes ir perrengė ją. Moteris nesipriešino ir nesigėdino, nes nelabai suprato kas vyksta. Gabrielius norėjo jai suleisti kokių nors vaistų, tačiau Vavalas sulaikė:
-Geriau nereikia. Pažiūrėk, kol jinai tokios būsenos, mums bus lengviau su ja. Kai išeisim už miesto ribų, tada ja pasirūpinsime.
-Gal ir tavo tiesa. Bet jeigu jau taip sakai, tai laikas dingti. Man šito jau gana. Ir nežinau, ar mes ištvertume dar vieną tokį kontaktą.
-O aš nenoriu baigti ant lubų, - bandė juokauti Vavalas, tačiau net pats nė nešyptelėjo.
Gabrielius apkabino per juosmenį Aradą ir išėjo į gatvę. Vavalas ėjo per kelis metrus priekyje, kad iš anksto pastebėtų galimus spąstus. Gerai buvo tai, kad debesies nebesimatė. Kaip galima buvo suprasti iš riksmų, aukų jam dar liko pakankamai.
Vieną tokią auką jie rado pasukę už eilinio posūkio. Kūnas buvo beveik visiškai nuogas ir sudarkytas. Tik iš veido buvo galima suprasti, kad tai moteris. Tik kad jos veidas, kartu su visa galva, buvo tarp bambos ir krūtinės, o virš pečiu buvo lygu gražu, tarsi galvos nė nebūtų buvę. Negana to, rankos buvo kojų vietoje, ir atvirkščiai. Gabrielius negalėjo suprasti, kokia turi būti iškreipta jėga, kad žmogų perminkytų kaip molinį be jokių išorinių sužalojimų. Tačiau blogiausia, kad vargšelė buvo gyva po „rekonstrukcijos“, nes penkios kruvinos šautinės žaizdos galutinai subjaurojo aukos liemenį.
Vavalas tyliai nusikeikė ir paragino grupelę greičiau judėti link upės šlaito, ten, pro kur ir atėjo.
Tačiau vos užlipus ant šlaito, kompaniją pasitiko penkių užpuolikų gauja. Vienas eilinis gvardietis, vienas miesto sargas ir trys civiliai. Visų veidai purvini ir pavargę, tačiau ryžtingi žvilgsniai bylojo, kad penketas nusiteikęs toli gražu ne taikiai. Tai rodė ir nutaikytas gvardiečio automatas, kiti buvo ginkluoti šaltaisiais ginklais.
Visgi dėka Vavalo, situacija greitai išsisprendė. Vos vienas civilis pakiliu tonu prabilo laužyta žvaigždžių kalba, draugas nesitaikydamas paleido šūvį. Sprogimas sudraskė gvardietį ir du šalia buvusius pakalikus, ir kitus nusviedė į šonus. Arada, neišsilaikiusi nuo sprogimo bangos, irgi nugriuvo, kartu nusitempdama ir Gabrielį žemėn. Ilgai nelaukęs jis dar gulėdamas keliais šūviais pasirūpino, kad iš penketo niekas nebeatsikeltų.
Kai atsistojo pats, Vavalas jo paklausė:
-Tu sužeistas?
Gabrielius pasižiūrėjo į save. Jam iš šono sunkėsi kraujas.
-Nieko tokio, turbūt kokia skeveldra pataikė.
-Galėsi eiti?
-Taip. Kai grįšim, susitvarkysiu.
-Gerai, bet pirma leisk apžiūrėti.
Vavalas pakėlė drabužius, šliukštelėjo antiseptiko ir užklijavo tvarstį.
-Nieko baisaus, bet kareivinėse reiks susiūti. Paviršinė, bet bjauri žaizda.
Gabrielius padėjo atsistoti dabar sėdinčiai moteriai. Tačiau vos Gabrielius pakėlė Aradą nuo žemės, visai šalia į gatvės grindinį subildėjo kulkos, už kelių metrų nusileido ietis.
-Žemyn, čia nepraeisim! – riktelėjo Vavalas, mikliai rodymas kelią.
Per pirmą pasitaikiusį ant šlaito užveistą  tankų sodą trijulė nusileido atgal į Lekando senamiestį. Įgriuvę į pirmą pasitaikiusį tuščią namą, visi sustojo pasitarti. Vavalas dar patikrino, ar niekas nesiveja, tačiau buvo ramu. Aišku, Arada vis dar liko tik įvykių stebėtoja.
-Kaip mes grįšim? – pasiteiravo Gabrielius. – Sukam skersgatviais palei sieną?
-Užtruksim, bet turėtų pasisekti. Ir galbūt daugiau tų nevispročių nesutiksim.
-Gerai, judam. Tu čiupk savo bobą ir žiūrėk, kad mūsų nelėtintų labai.
Visi trys pajudėjo link Lekandą juosiančios sienos, kur upė įtekėjo į miesto zoną. Vis pasitaikydavo koks numirėlis, nušautas ar nudurtas, tad bėgliai stengėsi laikytis tamsos ir šešėlių, kad patys šalti neatgultų šalia sienų. Prie vienos daržovių parduotuvės juos sustabdė dar vienas kraupus vaizdas. Įėjimas į parduotuvės vidų buvo iki pat viršaus užverstas žmonių galvomis be odos.
-Greičiau, greičiau, - ragino Vavalas, - nenoriu aš visai į tą krūvą patekti.
Prireikė visos valandos, kol pasiekė kareivines. Pakeliui surado dar vieną debesies „šedevrą“. Prie vieno namo sienos sėdėjo jauna šeima su maždaug septynmečiu berniuku. Kiekvienam buvo rankos pririštos prie šonų savo paties liežuviu, kartu ir sumezgant kilpą ant kaklo pasmaugimui. Arada beveik nereagavo, tačiau Gabrielių supykino. Kol šis išsivėmė, Vavalas paėjėjo į priekį, kad nematytų to sukrečiančio vaizdo. Šiaip ne taip parsigavę iki karininkų barakų, vyrai paliko Aradą prie durų, kol jiedu patikrino, ar patalpoje daugiau nieko nėra. Viduje buvo tuščia, išskyrus kapralą Midą, kuris vis dar raudodamas tebesėdėjo ant stalo.
Gabrielius paguldė moterį į lovą ir liepė kol kas pailsėti. Vavalas sutvarkė draugo žaizdą, o po to prisėdo šalia ir padavė gertuvę su vandeniu.
-Kas toliau, Gabrieli?
-Pirma lauk iš miesto, o po to žiūrėsim.
-Ką čia šneki? O kuo geriau už tvoros negu čia?
-Ten bent jau mažiau turėtų būti išprotėjusių čiabuvių, ar dar blogiau, gvardiečių, ir galimybė pabėgti nuo to prakeiktojo debesies. O čia mes tarsi narve su plėšrūnu.
-Na gerai, mes išeinam pro vartus, ir kur toliau? Juk tas juodasis rūkas pats matei kokiu greičiu juda. Jis čia gali tris dienas puotauti, o mes bėgti, ir vis tiek jis mus per kelias sekundes pavytų. Ir neaišku, ką rasime už pačių vartų.
-Taip, teisybė. Tad pagalvokim ramiai. Pėsčiom mes tikrai per lėti ir per daug pažeidžiami. Vadinas, reikia transporto. Pasiūlymai?
-Hm, - susimąstė Vavalas. – mieste veikiančios skraidyklės ar mašinos nerasime, o ir ieškoti per daug pavojinga. Galbūt kokia patrulio mašina sveika?
-Netinka, nes tamsoj irgi reikės labai jau ilgai ieškoti pievose. Ką manai apie priekalnių krovininį postą?
-Trylika kilometrų. Bet ten garantuotai ką nors rastume, kadangi visas sandėlis itin gerai apsaugotas nuo elektromagnetinių bangų atakų. Ir žmonių ten neturėtų būti, o impulsas bus sugadinęs tik visas signalizacijas ir apsaugos sistemas, nes didžioji dalis įrengta išorėje.
-Aš irgi panašiai mintį audžiu. O kai nutolsim nuo pavojingo regiono, bus galima kokiam kaime už maistą ir pastogę ką nors padirbant luktelėti, kol kas nors susirūpins, kas čia nutiko.
-Neblogas planas. Aš už. Beje, per kiek laiko mes su šituo nelaimėliu Midu ir Arada sukarsim tuos trylika kilometrų?
Vavalas pažvelgė į jau miegančią moterį lovoje:
-Kapralas eis, ir greitai. O jai reikia normalių batų, kareiviškų. Tada per dvi valandas tikrai sugebėtume. O toliau kaip bus, taip.
-Prieš kelionę dar apžiūrėsiu štabą, o tu čia pasiknisk, gal rasi kokia veikiančią ryšio priemonę ar šiaip ką naudingo.
Gabrielius žibintuvėlį ir lėtai nuslinko link sekančio pastato, tikrindamas kiekvieną užkaborį. Miręs kapitonas gulėjo ten, kur ir krito nušautas. Keista, tačiau tik dabar seržantas atkreipė dėmesį, kad dalis aparatūros vis dar veikia. Priežastis buvo akivaizdi: kai kurie prietaisai atlaikė impulsinį smūgį, o jų valdymo konsolės sudaužytos vėliau. Truputį pasikrapštęs, Gabrielius sugebėjo pusiau įjungti kosminio ryšio konsolę.
Kai žybtelėjo keli indikatoriai, seržantas sustingo kaip įkaltas. Maža geltona lemputė rodė, kad vienas iš kreiserių vis dar transliuoja kažkokius signalus. Deja, šifratoriaus monitorius neveikė, todėl kad ir ką siuntė laivas iš orbitos, perskaityti buvo neįmanoma. Bet viltis sužibo. Kad ir kas nutiko antrajam kreiseriui, jis vis dar gyvas.
Keista, tačiau naujiena Vavalo nenudžiugino.
-Na jau ne, drauguži, aš į orbitą nelįsiu. Neaišku, kas ten nutiko ir kokios būklės laivas, jei išvis tai ne debesies koks triukas. Žiūrėk, čia dar radau visokio šlamšto.
Vavalas parodė dar sveiką, tačiau nesureguliuotą palydovinį telefoną, elektrinius antrankius, nediduką planšetinį kompiuterį, dvi granatas bei dar kelis neaiškius prietaisėlius, taip pat ir tinkamo dydžio kareiviškus batus Aradai.
Nusnūdę kiekvienas po pusvalandį, kitam budint, susiruošė į kelią. Arada, nors ir pabudus po trumpučio miego, atrodė nesiorientuojanti aplinkoje, tačiau lyg ir blaiviu protu sutiko paklusti Gabrieliui. Midas su klyksmais buvo nutemptas nuo stalo, tačiau vos išėjus laukan, isterijos baigėsi. Užteko vieno šūvio iš plazminio ginklo, kad miesto vartų grotose atsirastų pakankamo dydžio skylė jiems pralysti. Aišku, bjauriausia buvo kopti per kruvinų lavonų kalną.
Tik išėjus iš Lekando, visi keturi greitu žingsniu patraukė tiesiai link kalnų, kur turėtų būti krovinių postas. Pievoje šalia miesto vis pasitaikydavo kurios nors šalies miręs kareivis ar arklys -  akivaizdu, kad ne itin pasisekė vietinių armijoms, nors šie ir susidūrė su debesiu už miesto ribų. Atėjus prie masyvaus sandėlio Arada tiesiog suklupo ir apsiverkė iš nuovargio ir skausmo kojose, o gal suveikė ir patirti siaubai. Palikę Midą saugoti Arados, Gabrielius su Vavalu patraukė į sandėlį, į mašinų parką.
Jų lūkesčiai atitiko tikrovę – išrikiuoti palei sieną stovėjo keturi sunkvežimiai, dvi oro platformos kroviniams bei trys oro skraidyklės. Visi veikiantys, išskyrus išrinktą remontui vieną sunkvežimį. Išsirinko dvi mašinas, nenorėdami visi vykti vienu transportu, jei apsireikštu debesis. Susitarė, kad jeigu taip nutiktų, išsiskirti į dvi priešingas puses, kad bent vieniems išgyvenimo šansas padidėtų.
Vos pajudėjus, Arada aiktelėjo ir pratarė:
-Baigėsi.
-Kas baigėsi? – nesuprato Gabrielius, tačiau pasekė moters žvilgsnį.
Ten, kur turėjo būti Lekandas, siautėjo milžiniška ugnis, tamsiais dūmų tumulais dengdama naktinį dangų.
-Kai debesis baigia, nusiaubta vieta dega tris dienas, paskui savaime užgęsta. O debesis tiesiog pranyksta. Keista, tačiau sudega tik kai kurie daiktai ir medžiagos. Pavyzdžiui, medis. Visa mediena supleška, o kadangi daugelyje pastatų naudojamos medinės atramos, beveik visas miestas sugriūna. Sudega visi gyvi žmonės su viskuo, tačiau lavonai lieka sveiki. Tik jų išorė kiek apsvyla. Tas pats ir su kitais ūkio daiktais.
Seržantas įdėmiai žvelgė jai į akis, kol galiausiai paklausė:
-Po galais, iš kur tu žinai?
Moteris nuoširdžiai nusišypsojo.
-Brangusis, man tai nutinka jau trečią kartą. Bet žinau todėl, kad teko bendrauti su žmonėmis, kurie landžiodavo po griuvėsius, prieš miestus ir miestelius paverčiant pilkapiais.
-Bet juk...
-Kas? Tos kalbos, kad niekas neišgyvena? Netiesa. Juk mes išgyvenom, taip?
Gabrielius neturėjo ką atsakyti, todėl žvelgė į greitai po apačią lekiančią žemę. Jam užteko ir pastarosios paros, kad pajaustu tai, ko niekada gyvenime nepamirš. Taip išdarkytų žmonių ir tokios nesuvokiamos galios niekas dar neregėjo. Kad ir kokiu stipriu psichologiškai save laikė, kietai užgrūdintu elitiniu smogiku, tačiau šie įvykiai buvo ta riba, kurios jis daugiau nebegalės peržengti, tą jis jau dabar žinojo.
Iš pradžių pažvelgė į moters siluetą, paskui į šalia tamsoje skriejančią oro skraidyklę. Gabrieliui sunkiai sekėsi suvokti, kaip jam pasisekė – vienintelis jo tikras draugas gyvas, mylimoji taip pat šalia, o žuvo maždaug dešimt tūkstančių žmonių. Galiausiai įjungė autopilotą, perduodantį valdymą Vavalo skraidyklei, ir ramiai atsilošė krėsle. Pajuto, kaip skruostus sudrėkina palengvėjimo ašaros. Tarsi tai pajautus, Arada paėmė Gabrielių už rankos.
Po trijų valandų skrydžio į pietus, jie pasiekė Huano miestelį. Šalia jo buvo įsikūrus mokslininkų mini kaimelis, jei taip galima pavadinti keturis nedidelius laikinus namelius-palapines. Vos jie nusileido, prie jų atskubėjęs miestelio sargybinis paaiškino, kad visi mokslininkai išvykę į žemyno gilumą aplankyti ir pažinti kitas kultūras, bei sužinoti kuo tikslesnę planetos istoriją. Paaiškėjo, kad keturi sargybiniai stovyklą saugojo nuo smalsuolių ir vagių. Vavalas gana ramiai paaiškino, kas nutiko šiaurėje, tuo labai sudomindamas vietinius. Gabrielius jau tiksliai žinojo, kad tai per porą metų pavirs į tikrai šaunią pasaką, kur narsieji dausų žmonės padarė daug daugiau, nei nutiko iš tikrųjų.
Kai rytą visi išsimiegoję pabudo, Gabrielius kiek toliau nuo stovyklos aptiko itin naudingą daiktą – kosminę valtį. Tačiau Vavalas atsisakė skristi, neva jam reikia sulaukti rimtų karinių pajėgų, o ne tryliktosios gvardijos. Su juo liko ir Midas, kuriam vis dar reikėjo ypatingos priežiūros. Kapralas niekaip negalėjo patikėti, kad jau viskas baigta, ir juodasis debesis nebepasirodys.
Vavalas paskutinį kartą padėkojo draugui, kad šis jį ištempė iš pasmerkto Lekando miesto. Galiausiai vis tiek paklausė teiginiu:
-Žinai, man atrodo tyčia net nesvarstėm, kas tai galėtų būti.
-Ateivis? Koks nors slaptas ginklas? Bet iš esmės tai nesvarbu, – pečiais gūžtelėjo Gabrielius. – Svarbu tiktai tai, kad tas daiktas yra daug metų nusiteikęs priešiškai prieš žmones ir kelia grėsmę. Bet jei negali užmušti, bėk.
-Tikrai džiaugiuosi, kad būtent taip ir padarėm. Visa laimė, kad mes būdami bokštuose matėm, kad net kosminiai smūgiai jam nebaisūs, tai ką jau kalbėti apie mūsų šautuvėlius.
-Tiesa. Galiu užtikrinti, kad su šituo daugiau man neteks susidurti.
-Kodėl?
-Neketinu grįžti. Ir turiu dar kai kuo įsitikinti, kai pakilsiu ten, viršun, - paaiškino Gabrielius, delną uždėdamas ant pistoleto dėklo.
-Ką sumanei? – sunerimo Vavalas.
-Nieko ypatingo. Išvalysiu armijos piktžaizdę. Sudie, drauge.
-Gero skrydžio, Gabrieli.
Draugai atsisveikindami apsikabino. Midas liko atokiau ir nieko nesakė.
Netrukus mažas laivelis jau lėtai skriejo per atmosferą į orbitą. Arada viską užmiršus ir užgniaužus kvapą stebėjo, kaip tolsta žemė. Neatitraukdama žvilgsnio nuo lango ji pratarė:
-Iki šiol aš viską visai kitaip įsivaizdavau.
Gabrielius nusišypsojo.
-Palauk, brangioji, tai tik pradžia. Pamatysi dar daug dalykų, kuriuos manysi esant neįmanomais ar stebuklais.
-Pavyzdžiui?
-Apie dangaus kūnus. Apie technikos pasiekimus.
-Aš jau daug mačiau iš jūsų, dausų tautos.
-Tai tik tarsi dulkelė palyginus su visu pasauliu.
Arada kurį laiką mąstė apie visą tai. Paskui atsisuko į vyrą ir tyliai pratarė:
-Aš tave myliu, brangusis.
-Aš tave irgi, - jis atsakė švelniai paliesdamas jos ranką.
-Todėl turiu tau kai ką prisipažinti. Ne, greičiau jau papasakoti.
Gabrielius su nerimu pasižiūrėjo į moterį, tačiau nieko nesakė. Todėl ji tęsė:
-Jau sakiau, kad man tai jau trečias kartas, kai išgyvenu Ušą. Pirmą kartą tai atsitiko, kai man buvo... trylika ar keturiolika, pagal tavo laiko skaičiavimą. Tada jau buvau beveik savarankiška mergaitė, su drauge vaikštinėjau po miestą, kai staiga užslinko tamsus rūkas. Visi staiga ėmė mirti keisčiausiomis ir baisiausiomis mirtimis. Senai tai jau buvo, bet puikiai prisimenu, kad iš siaubo susigūžiau kažkokiam kampe. Mane visai netyčia rado kažkoks dar neišprotėjęs senukas. Jis nieko nelaukdamas ir išvedė iš miesto. Jau tada buvau našlaitė, bet per nelaimę netekau ir globėjos. Kiek teko tada girdėti, laiku pabėgti spėjo dar dvidešimt ar trisdešimt žmonių. Mano gelbėtojas apgyvendino mane pas savo žmoną, su kuria nebegyveno. Ten ilgai netempiau, nes ši buvo bjauri boba. Pabėgus pradėjau gyventi savarankiškai.
Kai subrendau, pradėjau nemažai keliauti. Kai eilinį kartą sugalvojau persikelti, su vienu prekeivių karavanu patraukiau šiaurėn, į kitas šalis. Tikėjomės iki Ušo pradžios perkirsti pavojinga zoną, tačiau kelyje užtrukdavom vis ilgiau ir ilgiau. Tikėdamiesi geriausio, rizikuodami tęsėm kelionę. Naktį, man miegant vežime, mus užpuolė. Triukšmas ir riksmai mane pažadino. Kažkas apvertė vežimą, kuriame buvau. Sukaupusi visą drąsą, išlindau pasižiūrėti, kas vyksta. O pamačiau tik debesį, lėtai sukantį ratus giedros nakties danguje. Grįžo siaubo prisiminimai iš pirmo karto. Šie buvo tokie stiprūs, kad net sąmonė aptemo. O atsigavus dar ilgai nesuvokiau, kaip man pasisekė, kad jau antrą kartą išgyvenau katastrofą. Praėjo jūsų penkeri metai, ir aš susipažinau su tavimi. O dabar vėl visi tie įvykiai... Priešingai nei anksčiau, dabar jau turiu imunitetą tokiems dalykams. Kai su draugu mane išsivedei iš mano namų, aš pilnai viską suvokiau. Jūs manėt, kad man šokas, - moteris linksmai nusikvatojo. – Tai jums pakriko nervai ir skrandis nuo baisybių. Aš tik stengiausi būti tyli ir netrukdyti žygiui.
-Bet kaip gi...
-Kas? Mano vaidyba? Sutik, aš puiki.
-Ne. Tu ir debesis. Jis bene lietė tave. Ir tai trečias jūsų kontaktas. Kodėl jis tau nieko nepadarė?
-Nežinau. Bet vis tiek klaiku jį matyti kiekvieną kartą. Esu tau tikrai labai dėkinga, kad daugiau jo nebepamatysiu ir nejusiu to siaubo.
-Prašom, visada pasiruošęs padėti savo ledi. O pati ar negalvoji, kad tave su pabaisa kažkas sieja? Trys kontaktai, o tu vis dar gyva ir sveika.
-Ačiū, bet tokių ryšių netrokštų, - nusipurtė Arada, pajutus šaltuką ant nugaros.
-Bet dabar viskas baigta. Netrukus mes dingsim iš čia.
Už pusvalandžio pasirodė ir pats kreiseris, visas sulamdytas ir skylėtu korpusu. Visgi vilties buvo, kad oro viduje dar yra, nes nei žemėje, nei valtyje jokių skafandrų nebuvo. Kai laivelis prisišvartavo, sujungimo indikatorius parodė, kad šliuze oro yra. Seržantas paliepė Aradai palaukti čia, nes nenorėjo rizikuoti, jei viduje dar yra gyvų ir išprotėjusių žmonių.
Tačiau ši mintis surezgė tikslų planą. Kreiseriuose per misijas nebūdavo nė vieno žemesnio rango nei leitenantas karininko, vadinas, jie visi buvo bent dalimi atsakingi už apleistiną požiūrį į šią užduotį, už miesto pražudymą. Taigi, pirmas žingsnis – nusigauti į vairinę, kur turėtų būti generolas leitenantas Tebodinas, turintis kodų kortelę, duodančią priėjimą prie visų laivo sistemų. Nors laivas buvo gerokai nusiaubtas ir sugadintas debesies atakos metu ir po to jį niokojusių žmonių, tačiau daugelyje sektorių hermetiškumas išliko.
Gabrielius užtruko dvidešimt minučių, kol apeidamas užblokuotus koridorius aplinkiniais nusigavo į vairinę. Kraujo balose ramiai gulėjo trys karininkai. Seržantas apkraustė jų kišenes ir rado tai, ko ieškojo. Gerai bent tiek, kad dauguma valdymo pultų vis dar veikė, nors jų interfeisai buvo sudaužyti. Jis įkišo kodų raktą į lizdą ir išsikvietė universalų robotą mechaniką. Šis su pagalbinių robotukų komanda, kuri daugiausiai tiekė atsargines dalis iš kažkur, per pusvalandį vairinę sutvarkė tiek, kad buvo galima lengvai naudotis pagrindinėmis laivo funkcijomis. Liko tik lavonai.
Kai viskas veikė pakankamai gerai ir stabiliai, Gabrielius išsikvietė bendrą laivo planą. Žaliai mirksėjo šešios lemputės, rodančius dar gyvus šešis karininkus. Vienas kaip tik lėtai judėjo koridoriais link vairinės. Įdomu, kas toks. Tačiau kol kas jam tai atrodė nesvarbu, jis dar turi kelias minutes. Per tą laiką jis įvedė kelias naujas komandas, ir žali taškeliai virto raudonais, dabar žyminčiais priešus. Paskutiniu spustelėjimu Gabrielius įjungė automatinę gynybos sistemą, kuri staiga tuos raudonus taškelius sunaikino, išskyrus vieną. Tą, kuris artėjo prie vairinės. Galiausiai jis pasirodė, admirolas, tryliktosios gvardijos galva.
-Kas tu toks ir ką čia veiki? – tyliai ir piktai paklausė aukštas ir stambus plikagalvis.
-Nesvarbu, kas aš toks. Bet jei nori, vadink mane Gabrieliumi. O ką čia darau? Laivą taisau. Va, ką tik paleidau detaliąją diagnostinę programą.
-Palauk, aš tave žinau, juk tu seržantas, tiesa?
-Buvau.
-Kaip tai... buvai?
-Atsistatydinau. Galutinai įsitikinau, kad nė už ką nebūsiu su tokiais kaip tu.
-Pagarbiau, myžniau. Kodėl nesikauni apačioje?
-O kodėl turėčiau? Kol jūs čia visi saugiai tūnot?
-Aš tuoj tau parodysiu, kaip atsikalbinėti prieš aukštesnius rangu! – ir puolė link Gabrielius.
Šis ramiai išsitraukė pistoletą ir šovė admirolui į kelio sąnarį. Karininkas klykdamas parpuolė ir ėmė keiktis taip, kad net pačiam Gabrieliui ausys linko. Kai besiraitantysis kiek aprimo, seržantas paklausė:
-Turiu vieną klausimą.
-Eik velniop!
-Ar yra kas aukštesnis laipsniu po tavęs tryliktoje gvardijoje?
-Taryboj, mano artimas giminaitis...
-Puiku.
Garsus šūvis į admirolo tarpuakį pabaigė tryliktosios gvardijos istoriją, bent jau taip tikėjosi Gabrielius. Gal galiausiai ateis galas nevykėliams armijoje. Gal daugiau niekas nesieks valdžios ir laipsnių per pažintis ir pinigus. Suprantama, naivu tikėtis, kad kitur taip nevyksta, tačiau savo korumpuotumu tryliktoji gvardija gerokai lenkė kitus dalinius. Bet dabar viskas baigta.
Vienam robotui Gabrielius pavedė sutvarkyti vieną iš laivo pilotų kajučių, kuri buvo mažiausiai apversta. Tada nuėjo pasiimti Arados į kosminę valtį. Toji vis aikčiojo iš nuostabos dėl nematytų dalykų kosminiame laive. Tačiau vos jis parodė lovą kajutėje, moteris tik dėkingai nusišypsojo ir iškart įkritus į patalus kietai užmigo. Gabrielius nustatė žadintuvą po keturių valandų, ir pats prigulė šalia.
Miegas išėjo net labai į naudą. Pabudus norėjosi iškart pamiršti žadintuvo signalą ir toliau kristi miegoti, tačiau visgi prisivertė nueiti į vairinę patikrinti remonto darbus. Sistema rodė, kad silpsta gyvybės palaikymo sistema. Nustačius orą ir šilumą tiekti tik į tuos sektorius, kuriuose jis su Arada buvo, sistema pradėjo veikti stabiliai. Robotai sutvarkė viską, ką įmanoma sutaisyti per trumpą laiką. Likusioms laivo dalims toliau reikėjo rimto remonto. Varikliai dirbo vos keturiolikos procentų pajėgumu, ginklų sistemos iš esmės sugadintos nepataisomai, laivo korpusas turėjo gana daug ir didelių skylių. Kuro ir navigacinės sistemos liko sveikos, todėl bent jau buvo galima tikėtis grįžti į žinomą sektorių.
Taip Gabrielius dirbo, nurodinėdamas robotams ką taisyti, o ką palikti taip, kaip yra. Darbas būtų greitesnis, jei būtų sveika pilna remonto brigada, tačiau dabar funkcionavo vos šeštadalis remontininkų. Kai atsigavo vaizdo kameros, jis pamatė per monitorius Aradą apžvalgos kambaryje, iš kurio atsivėrė vaizdas į žvaigždes. Moteris nepajuto, tačiau ir nenustebo, kai tyliai atėjęs vyras ją apkabino per liemenį.
-Niekada nemačiau tokio dangaus, su tiek daug žvaigždžių, - sušnabždėjo Arada.
-Taip, mes tai matome.
-Tiesa, kad mes dabar paliksim šitą žvaigždę?
-Tiesa.
-O link kurios lėksime?
-Nežinau dar. Yra šiokių tokių keblumų, todėl negalime skristi tiesiai pas maniškius, - paaiškino Gabrielius prisimindamas, kaip monitoriuje „užgesino“ raudonus taškelius. –Tačiau nesijaudink, išeitis visada yra.
-Aš tavim pasitikiu. Jau kartą išgelbėjai iš mirties gniaužtų, todėl tikiu, kad sunkiau jau nebebus.
-Tikiuosi, labai to tikiuosi.
-Mielasis, tavo žaizda kraujuoja, - pastebėjo moteris.
-Einam, padėsi man susitvarkyti.

Po 6 Žemės metų

Židinyje garsiau supleškėjo naujai įmestos malkos, ant medinių sienų linksmai pradėjo šokinėti šešėliai. Moteris nusivalė rankas į sijoną ir išėjo į kiemą apsidairyti, ar dar negrįžta jos vyras. Saulė jau buvo ties horizontu, nudažydama dangų rausvai gelsva spalva. Aplinkui sodybą išsimėčiusios kalvelės ir medžių guoteliai jau paskendo tamsoje.
-Gertai! Igele! Laikas namo, temsta jau, - moteris pajuto, kaip pasišiaušė jos oda nuo vėsaus vėjelio. – Greičiau, jau atvėso, dar peršalsit.
Berniukas su mergaite, penkerių ir trijų metuku, krykštaudami parbėgo namo, savo žaislus palikdami tiesiog kieme. Vos praėjo kelios minutės, kai vaikai įgriuvo į namus, jau pradėjo prašyti valgyti.
-Greičiau, vaikai, nusiplaukit rankas ir prie stalo, nes tuoj grįš tėtis ir viską suvalgys. Gertai, padėk Igelei nusirengti tą nešvarų megztuką.
Netrukus jau visi sėdėjo prie stalo ir kimšo saldžią košę su saldžiarūgštę averių uogiene. Mama ne kiek pati valgė, o bandė pavalgydinti savo vaikus. Šie labiau dūko, nei domėjosi maistu, nors ką tik meldė vakarienės. Tačiau tai kartodavosi beveik kiekvieną vakarą, todėl ji jau buvo pripratusi prie tokio chaoso ir žinojo, kaip tą vaikų chaosą nuraminti. Kiek pakeltas tonas ir grasinimas, kad rytoj abu turės sėdėti namie ir negalės išeiti į kiemą, visada suveikdavo.
Po ilgo ir kankinančio pusvalandžio moteris apsidairė pagaliau sutvarkytoje virtuvėje. Indai kriauklėje, vaikai savo kambaryje antrame aukšte dar kiek pažais prieš miegą, liko tik sulaukti vyro. O šis pasirodė visai netrukus. Vos lauko durys atsivėrė, moters veidą nušvietė plati šypsena:
-Brangusis, aš jau buvau pradėjus jaudintis, kur taip ilgai užtrukai kaip niekad anksčiau.
-Labas ir tau, brangioji, - linksmai atsakė vyras ir pakštelėjo jai į lūpas.
-Ojoj, kaip tu smirdi! Toliau nė žingsnio su šitais drabužiais.
-Gerai gerai, tik nepradėk ardytis, - linksmai nusišypsojo jis prisimindamas, kaip kartais jo žmona tiesiog pasiunta dėl niekų. – Tik pirma padėk įnešt laimikį.
Moteris žvilgtelėjo laukan ir aiktelėjo iš nuostabos.
-Matai, brangute, šiandien kaip niekad gerai kibo semhai ir kisorai, tad teko gerokai pavargti, kol su trim kibirais parklibikščiavau nuo upės.
Tačiau žmonai tas vaizdas visiškai nepatiko. Tai reiškė vieną – darbą iki išnaktų valant žuvį. Tačiau ir nepaliksi juk jos šitaip, - kibiruose, - juk suges.
-Ką gi, užkrovei tu čia man...
-Nesijaudink, padėsiu tau, juk pats tiek ir prigaudžiau.
Kai vyras pavakarieniavo, abu šnekučiuodamiesi valė žuvį jau pora valandų, kai pasigirdo tylus beldimas. Vyras atidarė duris, už kurių stovėjo jų kaimynas, gyvenantis gretimoj sodyboj už poros šimtų metrų.
-Sveikas, Arieli, sveika, Rita! Kaip gyvuojat?
-Gerai, kaimyne. Tik kad šiandien vyras papildomo darbo parnešė, - atsakė moteris, vaizdingai pakeldama rankas su žuvimi ir peiliu. – Kokie vėjai taip vėlai atnešė tave iki mūsų? Jau temsta.
-Nieko nieko, tik paštą atnešė. Ryt anksti į miesto turgų lėksiu, tai nutariau dabar atiduoti, keli laiškai yra.
-Labai dėkui, - padėkojo Arielis, paimdamas tris vokus.
Planeta buvo retai gyvenama bei tarybos sprendimu nugramzdinta į gilią praeitį. Čia gyveno tik tie, kurie norėjo gyventi gamtoje ir be technologijų. Suprantama, čia buvo nedidukas kosmodromas su mažu miesteliu aplinkui. Žmonės, kaip kad Arielis ir jo kaimynai, gyvenantys planetos gilumoje, buvo atitrukę nuo galaktinių įvykių. Kai kurie turėjo telefoną ar radiją, tačiau jokių rimtesnių dalykų. Popierinis laiškas iš kosmodromo iki tolimų adresatų keliaudavo tūkstančius kilometrų ir sugaišdavo kelis mėnesius. O paštininkai dirbdavo tik kartą per mėnesį.
Žmona valė toliau žuvį, kai vyras atplėšė laiškus. Vienas iš jų buvo iš miesto ūkio rūmų su sutartimi, nupirkti iš jų javų derlių tris metus, jei bus panaudota daugiau nei penkiasdešimt hektarų žemės kasmet. Antrajame buvo regiono valdytojo sveikinimas penktųjų vestuvių metinių proga. Nors ir pavėlavo laiškas pusantro mėnesio, tačiau vis tiek mielai nuteikė žinojimas, kad žmonės dar atsimena juos ir jų šventę.
O trečiasis laiškas buvo tikras netikėtumas. Vyras turėjo perskaityti kelis kartus, kol susivokė, kad tai š tikrųjų tikra.

Sveikas, senas drauge,
Daug vandens nutekėjo nuo mūsų paskutinio išsiskyrimo. Labai tikiuosi, kad tau viskas gerai ir gyveni laimingas, nes signalo vis nėra. Turiu pripažinti, kad yra pasiutusiai keista tau rašyti ranka ir dar ant popieriaus. Nepatikėsi, bet sugaišau tris dienas ir aplėkiau pusę planetos, kol radau popierinį voką. Sunku patikėti, kad tokie dalykai vis dar naudojami.
Turbūt knieti sužinoti, kaip sekasi man ir Midui? Na, aš vis dar kopiu karjeros laiptais armijoje, tik jau nebe 13-oj gvardijoje. Kai tik atvyko gelbėtojai ir sužinojo, kad yra išgyvenusių, iš karto mane paaukštino dėl nuopelnų kovoje. Už kokius nuopelnus ir kokiu tikslu? Nesijaudink, ir pats neturiu supratimo. Tačiau jau po trijų dienų aš visai palikau armiją. Po poros metų jie mane įkalbėjo grįžti kaip konsultantą sudėtingų atvejų metu, bet sutikau tik su ta sąlyga, kad liksiu darbe prie stalo. Na, jiems tiko, tai tiko ir man, be to, dar ir neblogai moka. Na, apie Midą nėra ko daug pasakoti. Paliko armiją, nusidangino į gimtąją planetą ir susuko kažkokį mažą versliuką. Bet kiek žinau, vis dar liko itin baikštus ir atsargus.
Jau daug vėliau sužinojau, kad tądien iš miesto sugebėjo pabėgti dar septyni žmonės. Deja, kas jie tokie, nežinau. Yra ir daugiau išsigelbėjusių – tai žmonės, kurie buvo už sienų, kai puolė debesis. Akivaizdu, kad atsirado pakankamai nuovokių vietinių, kad skuostų kuo toliau nuo pavojingos vietos.
Įdomus dalykai dedasi ir su pačia planeta. Neilgai trukus ten suskrido šimtai erdvėlaivių bei pradėjo masinę ir priverstinę evakuaciją. Patikėk, kiek užsispyrusių stuobrių teko tramdyti, kai kur net organizuoti maištai kildavo. Žinau tai, nes pradėjęs dirbti armijos konsultantu, susipažinau su senesniais dokumentais, kai kurie pusiau slapti. O kai visus iškeldino, planetoje sumontavo buksyrą, t. y. krūvą milžiniškų variklių. Matai, nežinodami, ką daryti su tuo prakeiktu debesimi, nutarė visą planetą pasiųsti tiesiai į saulę. Buvo variantas visą planetą užminuoti ir išskaidyti į šipulius, tačiau liko klausimas, ar tas debesis išgyventų kosmose, ir jei taip, kaip elgtųsi. Šiuo metu, kai tau rašau, planetai dar liko maždaug pusantrų metų, kol jos orbita sumažės tiek, kad saulė įtrauks planetą į save.
O dabar ne tokios geros naujienos. Visai nesenai mane aplankė saugumo vyrukai itin niūriais veidais. Nusitempę į kažkokį rūsį, tardė mane gal dvi savaites apie tuos mūsų nuotykius, ir labai domėjosi, kur šiuo metu esi tu. Patikėk, labai džiaugiuosi, kad nei tada žinojau, nei dabar žinau. Kiek pakapsčiau ir sužinojau, kad kai kas buvo užfiksuota iš mūsų nuotykių mieste bei visa tavo veikla kreiseryje iki hypererdvės šuolio. Pasirodo, po atakos pradžios įsijungė avarinė nelaimės transliacija, kurios metu visi duomenys iš planetos ir laivų buvo transliuojami į erdvę. Maždaug už pusketvirto šviesmečio šis signalas pasiekė imtuvą. Taigi nuo laiko ir prasidėjo tyrimas. Keista, kad niekas anksčiau nesugalvojo patikrinti, ar toks signalas siunčiamas išvis, galbūt manė, kad įranga nepataisomai sugadinta buvo, kas ten juos žino.
Pabaigai noriu palinkėti sėkmės ir užtikrinti, kad siųsdamas laišką laikiausi visų mūsų kadaise sutartų saugumo garantų, todėl mažai tikėtina, kad būsi surastas, jei pats neišsiduosi. Jei kas keisto pradės dėtis pas tave, nelauk nieko, nešdinkis velniop ir slėpkis.
Rūpinkis savimi ir savo moterimi, gyvenk su taika.

Geriausi linkėjimai,
V.

-Arada, nori paskaitysiu? Laiškas nuo Vavalo. Pameni jį?
-O, netikėta. Tai ką jis ten rašo?
Tą naktį, kai sutvarkė žuvį, Gabrielius po ilgo laiko labai ilgai neužmigo. Galiausiai neiškentęs tyliai išlipo iš lovos ir nuslinko į svetainę, o iš ten – į dirbtuves. Iš senos apdulkėjusios dėžės, stovėjusios tolimiausiame kampe, išsitraukė tikrų cigarečių pakelį. Pamirštas dūmo skonis truputį prablaškė niūrias mintis apie ateitį. Gabrielius gerai žinojo, kas tokie tie vaikinai „itin niūriais veidais“. Jie kapstys, kol ką nors ras tikrai apčiuopiamo.
Parūkęs grįžo į lovą. Kai pagaliau pavyko užmigti, sapnavo košmarus ir apie ateitį, ir apie praeitį.