Buvau

Tyliai girdis viduj liepų šakos nulaužytos,
Traška kūno kampuos syvais piltos – išdžiūtos,
Šluostau rankomis skaudulį, prakaitu žliaugiantį,
Kad negraužtų. Matyt kad galėčiau, kad būčiau savim.
Pasileidžiu į nieką,
Pavirtęs atstumtu žvėrim.
Į vartus mums... Tik uždarus.

Vėl toliau!

Per alyvžiedžių arkas skausmu nužydėjusias,
Per tas pėdas pažįstamas, krautas, nenueitas,
Išalsuotomis taurėmis ašarų, skaudžiai išlaistytų,
Nesuprantamu veidu, sutraiškytu skubant. Keliais.
Kur man rast?
Kas pakels ir atleis?
Nežinia ką. Nuo ko. Ir kada?

O dabar!

Aklos visumos, kuolais į kaulus suskilusius,
Nuo klūpėjimo girgždančius atgarsiais tylinčiais.

Čia pakaks!

Atsisuksiu. Matysiu. Akiduobes smėlis kaip užpila,
Ir rainelėmis vargo akių nuvilnis... sudrąskytas dangus.

Aš žmogus! Aš Buvau! Bet žmogus!