Mažasis Jonukas (XIII)

Šiandien ilgai lauktoji diena- atvažiuoja mamytė su vaikeliu. Namuose sujudimas: močiutė atvažiavo prieš kelias dienas ir abi su Pranckų Agota taip šveitė namus, kad Jonelis net buvo bepradedąs čiaudėti. Iš pradžių jis norėjo padėti namų ruošoje, bet supratęs, kad tik trukdo, tyliai išsliūkino iš trobos. Senasis šuo džiugiai pasitiko savo bičiulį. Vaikas atsisėdo ant kaladės, parėmė galvytę ranka ir gailiai atsiduso: „Aš jiems tik trukdau... „ Atsigręžė į Kudlių ir tarė: „Aš gyvensiu pas tave, gerai? „ Šuo jam nieko neatsako, tik meiliai žiūri į mažąjį ponaitį, kuris susigraudinęs priglunda prie jo. Kailis šiurkštokas, šiek tiek susivėlęs. Stipriai prigludęs Jonelis girdėjo ramų šuns širdies tuksėjimą tuk-tuk-tuk... Berniukas nurimo ir užsnūdo. Kai tėvelis kviečia vakarienės, jis neateina - miega. Tetos Agotos  sūnus, ėjęs per kiemą pas savo mamą, didžiai nustebo, pamatęs graudų reginį: sena šuns būda, aplankstytas dubenėlis, greta jo apgraužtas kaulas, prie būdos stovi kaladė, šalia jos susirangęs  šuo, o prie jo šono prisiglaudęs mažas miegantis berniukas... Užėjęs  į kambarį  jis visus pakvietė pažiūrėti naujųjų Jonelio namų. Močiutė, teta Agota ir tėvelis pakilo nuo stalo ir nusekė paskui vaikinuką. Pamačiusi miegančius bičiulius, močiutė tik aiktelėjo ir suplojo rankomis:
    -Varge tu mano.
  Tėvelis švelniai paėmė ant rankų sūnelį. Kudlius supratingai tylėjo, nenorėdamas prižadinti savo draugužio. Tai buvo vakar...
  O šiandien močiutė aprengė Jonuką išeiginiais rūbeliais ir išleido į kiemą, nes namuose vis tiek nebūtų nustygęs. Beslampinėdamas po kiemą, berniukas aptiko tris nuostabiausius dalykus, kuriais nusprendė pasidalinti su broliuku. Pirmas daiktas- didelė plunksna, visa balta, tik galiukas juodas, kai brauki per nosytę, maloniai kutena. Antras daiktas - didžiulė raudona uoga, kuri augo braškių lysvėje. Jonukas ją apuosto- jau taip gardžiai kvepia, kad seilių pilna burnytė prisirenka. Atsargiai įsideda į marškinaičių kišenėlę, kad nepamestų. Trečias - įvairiaspalviai akmenukai. Jonukas net nustemba- iš kur čia jie atsirado? Vieną saują įsipila į dešinę kelnyčių kišenę, antrą - į kairę. Toks turtas! Begrįždamas į kiemą pamato įvažiuojančią mašiną. Ši tik ūžt ir sustoja. Iš mašinos iššoka tėvelis, atidaro dureles, paima ant rankų kažkokį ryšulį taip atsargiai kaip didžiausią turtą. Paskui išlipa mamytė. Ji šypsodamasi paima iš tėvelio  ryšliuką ir eina į trobą. Jonukui net burnelė atsiveria iš susidomėjimo. Berniukui topteli: „O kur broliukas? Gal liko mašinoje? O gal mieste užmiršo? „ Vaikas nulekia prie mašinos, apžiūri jos vidų- ten nėra jokio vaiko, tik dėdė Bernatonis sėdi prie vairo ir sklaido kažkokius popierius. Šis nustebęs paklausia:
    - Jonuk, gal ką pametei?
    - Aha. Broliuką.
    - Jis jau seniai namuose. Bėk į vidų, ten rasi savo broliuką.
  Jonukas kaip kulka nulekia į trobą. Virtuvėje nieko nėra. Tėvų miegamajame girdisi namiškių balsai ir kažkoks dar niekada negirdėtas knirksėjimas. Nieko nelaukęs plačiai atveria  duris. Kambaryje močiutė, tėvelis, mamytė sėdi ant lovos. Šalia jų guli išvyniotas ryšulėlis, o ant jo kažkas kruta ir leidžia tuos nesuprantamus garsus. Vaikas didžiai susinervina ir piktai klausia:
    - Kur mano broliukas? Kur jį palikot?
  Mamytė meiliai šypteli ir pakviečia vyresnįjį sūnelį prie savęs. Jonukas greitu žingsniu prieina prie lovos ir nustėrsta: ant lovos vystykluose, guli labai mažas vaikeliukas- visai kaip lėlė- tik gyva! Jo rankytės ir kojytės mažytės, jos kilnojasi kaip žaislinės, burnelė susiraukusi, lūpytės vis čepsi, veiduko spalva kažkokia keista... Mamytė švelniai prisiglaudžia nustebusį sūnelį ir karštai išbučiuoja. Susijaudinusi taria:
    - Tai tavo broliukas. Jis dar labai mažiukas. Reiks daug meilės, kantrybės ir globos, kol jį užauginsime tokį gražų kaip tu, mano brangiausias sūneli. Man vienai bus sunku, ar padėsi man, mielasis auginti mažiuką? Ar būsi man užvadėliu, mano mylimas sūneli?
  Jonukas taip ir stovi kaip įbestas, negalėdamas net pakrutėti iš nuostabos. Nubučiuotas, numyluotas, išgirtas... Stovi nedidukas, šviesiaplaukis, žydraakis berniokėlis, kumštelyje suspaudęs plunksnos kotą, išsipūtusiomis kelnyčių kišenėlėmis ir raudona dėmele marškinių kišenėje. Dar nesupranta mūsų didvyris, kad baigėsi jo ponystės laikai. Nuo šiandien jis- vyresnysis brolis Jonas. O vyresniųjų laukia didžiulis darbas: būti atidžiais, švelniais, meiliais, kantriais, visažiniais ir atsakingais už savo poelgius, jaunesniųjų brolių ir seserų globėjais, visados tapti jiems pavyzdžiu. Nuo įspūdžių gausos mūsų draugužis pamiršta ir pintinę, į kurią ruošėsi paguldyti  broliuką, ir katinukus, kurie glaustosi apie močiutės kojas. Tik žiūri į mažąjį ir niekaip negali įsivaizduoti, kad šis vaikeliukas kada nors galės žaisti ir kalbėtis su juo, ir kaip reiks jį auginti...
  Bet tai jau visai kiti nuotykiai ir atradimai... Tai jau bus kita istorija.