Mažasis Jonukas (XII)

Birželio pradžia. Lyja ir lyja. Kieme telkšo bala prie balos. Darže tarp ežių irgi vanduo.  Į lauką eiti visai nesinori. Jonelis sėdi ant suolo prie lango ir žiūri į kiemą. Ten tėvelis kastuvu kasa griovelius, kad iš balų vanduo nutekėtų, kad kiemas nors kiek apsaustų. Katinukai miega susiraitę prie krosnies: lietaus jie taip pat nemėgsta. Pats lietus  tai ne naujiena: įdomiausia, kad Jonukas su tėveliu gyvena tik dviese. Mamytė išvažiavusi į miestą, pas senelius. Ten gyvens tol, kol vaikelį atsiveš. Matyt, tų vaikelių baisus trūkumas, nes ilgai reikia laukti. Vakarais tėtukas pasakoja, koks bus tas vaikelis. Jonukas įsivaizduoja mažas rankytes, mažas kojytes. Tėtis sako, kad jis bus visiškas žiopliukas ir jam reikės daug dėmesio. Visa šeimyna turės juo rūpintis. Taip mažulis supras, kad jį visi myli.  Jis išmoks atpažinti mamytės, tėvelio ir Jonelio, savo vyresniojo brolio, balsus. Berniokėlis pagalvoja, kad labai gerai, kai yra namie du katinai, - vieną galima bus atiduoti broliukui- tegu žaidžia. Ne kartą jis dalino į dvi dalis savo žaisliukus, spalvotus pieštukus, piešimo sąsiuvinio lapus. Vieną pavakarę pas juos atvažiavo dėdė Bernatonis  ir atvežė mėlyną vaikišką vežimėlį. Tėvelis jį įnešė į miegamąjį ir pastatė prie pat plačios lovos. Dėdė dar padavė visą pundą žydrų vystyklų. Tėtis sudėjo juos į spintos lentyną. Jonukui visa tai buvo be galo smalsu. Su abiem katinukais jis nutapeno į tėvų kambarį. Atsargiai atidarė spintos duris, išsitraukė vieną vystyklą ir paklojęs ant lovos ilgai žiūrėjo. Neiškentęs tik strykt ir atsigulė ant jo. Pabandė įsivaizduoti save mažu vaiku. Visaip pasivartaliojo, bet niekaip negalėjo suprasti, kuo šis mėlynas medžiagos gabalas geresnis už jo lovatiesę. Kol Jonelis bandė vystyklą, Šmicka ir Mitulys sušoko į vežimėlį. Ten buvo kieta, šalta, kvepėjo kažkuo nepažįstamu. Vaikas nusprendė vėliau pats paklausti broliuką, ar jam patinka vežimėlis ir vystyklai. Jis pašaukė savo keturkojus bičiulius ir nuėjo į virtuvę. Ten prie stalo tebesėdėjo dėdė Bernatonis ir tėvelis. Jam įėjus į virtuvę, abu pritilo. Tėvelis tarė:
    - Jonuk, ar rytoj pabūsi su Pranckų  Agota? Aš važiuosiu mamytės aplankyti.
    - O aš? Aš irgi noriu važiuoti.
    - Negalima, vaikeli. Tau reiks būti šeimininku- namus prižiūrėti.
    - Kaip prižiūrėti?
    - Nebijok, su tavim bus kaimynė.
  Teko nusileisti. Sekantį rytą tėvelis išvažiavo labai anksti. Jonelis pabudo, kai teta Agota virė manų košę. Vaikas tos košės nė į burną neėmė- nemėgo. Teta paklausė:
    - Jonuk, manų košę su uogiene valgysi?
    - Aš nenoriu tos tavo košės.
    - Jonuk, valgyk, nes reiks ūkį prižiūrėti.
  Nieko kito neliko- teko valgyti. Košė pasirodė visai skani. Nuo šiol manų košė vaikui taip ir liko tetos Agotos koše. Kai pavalgė, nunešė lėkštę ant spintelės. Paskui nubėgęs priemenėn kyštelėjo galvelę pro praviras duris. Lauke buvo šilta, nelijo. Jonelis, norėdamas įsitikinti, ar balos išdžiūvę, basas išbėga į kiemą. Balų nebebuvo, tačiau žemė jų vietoje išmirko ir virto tešla. Šlept, šlept ir įklimpo į dumbliną tyrelę. Kojyčių pirštukai prasiskėtė, pro tarpelius išlindo žemės pliurzelė. Berniokėliui visai patinka teškenti po šlapią dumblą. Tekšt tekšt, šliopt šliopt, pliokšt pliokšt, pliur pliur- koks smagumas! Visos blauzdelės aptaškytos purvu. Juodosios trumpikės padabintos purvo gurvuolėliais, baltieji marškinaičiai irgi pasidaro gerokai dėmėti. Tykšt purvo gabalėlis ant rankelės, tykšt ant kitos. Ai, kažkas į skruostą įkando. Brūkšt purvina rankele per veidelį. Jonelis atrodo kaip mažas purvo broliukas. Teta Agota grįžta iš tvarto pamelžusi karvutę ir užgirdusi keistus garsus kieme paskubina žingsnį.
    - O jergutėliau, Jonuk, ką tu čia darai?
    - Nieko. Braidau...
  Nebesumanydamas, ką atsakyti, vaikas apžvelgia savo kojeles, rankutes, rūbelius, o apie veidelį nė nepagalvoja. Pamatęs save netenka žado. Ką daryti? Ką teta Agota darys? O teta nuneša į virtuvę pieną ir į lauką atsineša didelį dubenį ir kibirą šilto vandens.
    - Stok, vaike, į dubenį. Purvus gramdysim.
    -!?
  Padauža pasijunta kaltas. Nukėblina prie dubens, patrepsena kojelėmis, kad didieji gurvuoliai nukristų, ir įlipa į vandenį. Purvai greitai pasklinda drungname vandenyje. Jonelis stengiasi kuo greičiau nusiplauti rankas ir kojas. Teta Agota dar užpila šilto vandens iš ąsočio ant murzinos galvelės. Drumzlino vandens srovelės ima tekėti žemyn, bet vaikas kenčia, neprieštarauja, nieko nesako, nei, kad pridžiūvęs purvas skaudžiai braižosi, nei, kad pačiam vėsoka. Jis vis dar jaučiasi kaltas. Tetutė atneša švarius rūbelius, pervelka vaiką, iškelia iš vandens ir pastato ant suolo palei namo sieną. Jonukas šiek tiek dreba ir žiūri į kieme pradžiūvusias balas. Jose kartu su purvu džiūsta ir mažojo kojyčių atspaudai. Agota šelmiškai nusišypsojusi jam taria:
    - Tai kaip, Jonai, tu balas prižiūrėsi, o aš ūkį? Sutinki? Aš būsiu ponia.
    - Ne-e. Nenoriu.
  Berniokėlis tik patempia apatinę lūpą- tuoj tuoj pravirks. Tai matydama,  teta apmauna vaiko kojeles basutėmis, nukelia nuo suolo ir paliepia:
    - Atnešk iš virtuvės kruopyčių lėkštelę, eisim pas viščiukus.
  Jonelis kaip mat sulaksto į virtuvę ir atgal. Agota paduoda ranką mažajam namų šeimininkui ir taria:
    - Na, pone, rodyk savo ūkį.
  Vaikas, pavadintas ponu, išdidžiai nužingsniuoja pirmas prie perekšlės vištos ir mažų geltonpūkių jos viščiukų...