Mažasis Jonukas (X)

Pietums stalą padengė svetainėje. Ant jo puikavosi lėkštelės, lėkštės, puodukai, bokalai iš mamos pietų servizo. O šaukštelių, šakučių, peilių - visa galybė. Kaip kokia ponia- karalienė vidury stalo išdidžiai stovėjo aukšta vaza su velykiniais margučiais, greta jos, ant plataus padėklo, puikavosi didžiulis tortas. Jo viršus užteptas baltu glaistu, rožinės gėlytės, žali lapeliai puošė pakraščius, o viduryje plaukė baltos gulbės. Tarp jų į tortą buvo susmaigstytos keturios žvakutės.
  Jonuką  aprengė puošniausiais rūbais: balti marškinėliai ir tamsiai mėlynos kelnytės buvo visiškai naujos- jis pats matė, kaip mamytė, aprengusi jį, nukirpo nuo rūbelių etiketes. Tėvelis po kaklu parišo tautinę juostelę. Močiutė ant rankos užsegė laikroduką žalios spalvos- kaip berželių lapai. Jei nori pietų- pasuki ratuką prie šono, ir laikrodukas rodys pietus, o jei pavargai ir nori miegelio- vėl pasuki ratuką. Senelis atnešė didelę kartoninę dėžę ir įteikdamas pasakė, kad  po pietų pasižiūrėtų. Bet argi ištversi šitiek  daug laiko? Teko visiems palaukti, kol atidarė dėžę. Ir kaip manote- kas joje buvo? Taigi didelė savivartė mašina! Tėvelis rankoje laikė ryšulį, suvyniotą į čežantį blizgantį popierių. Tai buvo, žinoma, saldainiai!
  Kai dovanos buvo įteiktos, visi nuėjo prie stalo. Jonuką pasodino garbingiausioje vietoje į aukštą kėdę tarp senelių. Tėvelis atsisėdo kitoje stalo pusėje, o mamytė šalia jo. Ji laikas nuo laiko vis nubėgdavo pažiūrėti į virtuvę, ar karbonadai neiškepė. Jonukas jautėsi didžiai pagerbtas ir labai sumišęs. Tiek daug dėmesio, dovanų, artimųjų linkėjimų ir bučinių jis nepamena.  Kai visi pavalgė, mama nurinko lėkštes, palikdama tik mažutes- tortui. Tėtis uždegė žvakutes ir padėjo jas suskaičiuoti. Paskui  pamokė, kaip ant pirštų parodyt metukus.  Jonukui buvo liepta užminti didelį norą  ir užpūsti žvakutes. Kad ir kaip stengiasi vaikas, niekaip negali sugalvoti, ko jis nori. Jam ir taip visko užtenka. Jis - laimingas. Pasižiūri  į žaidžiančius ant grindų kačiukus ir netikėtai paklausia:
    -Ar Šmickiukas Mitulio broliukas?
  Tėvelis susižvalgo su mama ir abu nustebę kartu linkteli galvas. Tėtis, žvilgtelėjęs į bebaigiančias degti žvakutes, primena sūnui  apie norą:
    -Tai ar turi norą, Jonuk?
    - Aha, noriu broliuko! - ir pūsteli taip stipriai, kad visas žvakutes užpučia iš karto.
  Močiutė kažkodėl susigraudina, nubraukus ašarą ir, apsikabinusi nieko nesuprantantį anūkėlį, išbučiuoja jo putlius skruostukus, o į kaktytę nebučiuoja, kad neprimintų ten pūpsančio guzo. Išbučiuotas, numyluotas Jonelis nekantriai laukia torto gabalėlio. Vaikas torto jau yra ragavęs, bet tokio, gimtadieninio, dar nė karto. Mamytė, nurinkusi apdegusias žvakutes, supjausto jį gabalėliais. Vieną jų su balta gulbele ant viršaus ir rožine gėlyte su žaliais lapeliais pakraščiuose įdeda į sūnelio lėkštelę. Tortas keturių sluoksnių: apatinis rudas ir kvepia medumi, virš jo šviesiai geltonas ir matosi razinų uogelės, dar aukščiau margas it kanapėta višta, o viršų vainikuoja toks šviesus kaip tėvelio balinta kava. O jau kvepėjimas- seilytės burnytėje netelpa! Močiutė  sako, kad gulbelę ir gėlytes, jei nori, gali suvalgyti, o jei ne- padės į indaują ant lėkštelės-gimtadienį primins. Jonukas palaižo gulbelės šoniuką- saldu, palaižo gėlytę- irgi gardu. Pakraipo galvą ir nusprendžia gulbelę ir gėlytę su vienu lapeliu padėti, o kitą lapelį suvalgyti. Lapelis kietas, tenka jį kramtyti- nieko ypatingo. Užtai torto gabalėlis pasakiškas. Įdeda į burnelę kąsnį- seilytės jį kaip mat ištirpdo. Vaje, kaip gardu! Gurkt gerklyte- gabalėlis slyst ir nuslydo pas dėdę Tamošiuką . Kai prisivalgo, tik tada pamato, kaip namiškiai jį stebi ir gėrisi . Ketverių metų vyrukas, o šitiek nuotykių  patyrė per metus. Ką ten per metus- užtenka ir šios dienos, o  ji juk dar nesibaigė- dar tik pietūs...