Mažoji šizofrenija

Kala kalakutas kalvėj mano proto
Šąla kalkutos laisvės grotos -
Monėj mano rūpi viskas
Šone stoviu – ar atmins kas...

Kaip vonioj žiurkes išgaudęs
Taip oriai žiaurus išaugau
Su elektros žirklėm išaudžiau
Svajas ir dievišką įkvėpimą... Bet tik sau.

Ak, pasauli, su gražiais savo veidais
Aš myliu tave vėjuotais kelias
Ir noriu visą išlankstyt ir nupūst
Kiekvienu nervu likimą pajust...

Ak, kas gi dabar bus?
Kur jūs, saulės vaikai?
Ar pasikeis kada laikai?
Ar gyvens Gabija ar žus?

Bet vis kala... Ir vis kala...
Vis kitas aš išbąla
Kaukes metu į balą
Nėra manęs – vien šukės kitų,
Kuriais aš būt geidžiu,
Kuriuos turėjau ar turiu,
Kurių malonės meldžiu
Saldžių dovanų,
Kad užmigtų protas,
Kas išlaužtų grotas
Pamišėlio svajų.

Nėra manęs, šešėlis kampe
Kalakuto snape esu.
O šią laukinės laisvės elegiją
Jums nesiųs mano mažoji šizofrenija

(Nerašyk į rašyk. lt. Feliksas)