Eidamas mišku jautiesi vienas: savo tyluma valdai mintis ir kūną.
Šakų traškesiu suspaudus širdį - baikščią paukštę.
Purpteli balandžiu, siekiančiu: taikos, teisybės, meilės.
Netiki tu pažadų karūna: melas - tavo kartos pančiai.
Rasos basos bėgdamos lauku šiurena liauną žolę,
mėnesienos rago spinduliais nužertą, šviežią, žalią.
Tu turi galybę viksvų rankoj ir su šypsena stebi slaptingą fėją:
bėgdama ji tau praskynė pažinimo kelią.
Eidamas mišku jautiesi laisvas: netenki juodų slaptų šešėlių.
Išsigąsti neturi tu savo teisės: medžiai žaidžia melo - tiesos pančiais.
Žalios skvarbios akys nuseka laimingą laisvės paukštį.
Išklausyk širdies kelis tu tvinksnius, negi dar skaityt nemoki garsiai!?