Mušk (I)

***
-Kodėl tu tokia esi?
-Geras klausimas.
-Tai tu atsakysi į tą gerą klausimą ar ne?
-Tikriausiai ne.
-Kodėl?
„Nes ne tavo kvailai makaulei tai suprast“, - galvoju aš, bet nutyliu. Dažnai tenka nutylėt kandžias replikas, skirtas mano draugam. Nenoriu jų prarast, todėl panašius klausimus kaip „Leida, kodėl tu šiandien nagus nusilakavai mėlynai, o ne raudonai? „ tiesiog ignoruoju, nors jie mane tikrai erzina. Tiesą sakant, mane daug kas erzina ir pykdo. Tačiau, jei leisčiau viskam išsiveržti lauk, seniai sėdėčiau nepilnamečių kolonijoj.
-Tai kodėl?
-Nesvarbu. Eime iš čia. Tų nevykėlių nenoriu akyse matyt.
O taip, mano mokyklos elitas. Žmonės, kurie smerkia visus, kurie nepanašūs į juos. Madų pasekėjai, visuomenės numylėtieji, riečiantys nosis turčių vaikučiai. Jų lyderiai - išrinktieji - patys gražiausi, protingiausi, draugiškiausi, mieliausi ir dar balažin kokie. Kuo labiausiai abejoju, tai jų protu. Kažkada teko nugirst elito pokalbį apie tai, koks šlamštas yra knygos. Protingas žmogus taip niekada nepasakytų. Na, bet čia tik mano - knygų žiurkės - nuomonė, kuri elitui nė motais.
-Ė, tu! - sušuko vienas jų. Tikriausiai man.
-Ką šiandien laidojam? - nusižvengė kitas - Tomas. Taip, tai tikrai adresuota man.
-Jei neužsičiaupsi, tave palaidosim, - sumurmėjau.
-Leida, tu pati geriau užsičiaupk, nes tau paskui blogai bus, - sudrausmino mane Amelija. Kartais jaučiuos taip, lyg ji būtų mano motina.
-Ką, sakei, mažut? - priėjo artyn Tomas.
-Sakiau, kad jei neužsičiaupsi, tave palaidosim.
-Bijau, - iššiepė dantis. Pajutau, kaip manyje užverda kraujas ir plūstelna į smegenis. Sugniaužiau kumščius, tvardydama pyktį, tačiau iš išorės stengiausi atrodyti rami.
-Nešdinkis, - ramiai tariau ir nužiūrėjau jį žvilgsniu, sakančiu „tu man esi absoliučiai tuščia vieta“. Tai visada suveikia ir šis kartas - ne išimtis. Tomas su savo sėbrais nuėjo. Tarp manęs ir Amelijos stojo tyla. Mačiau, kaip jai nejauku, kai daug žmonių garsiai kritikuoja mane, o dažniau - mano išvaizdą. Esu kitokia. Nesivaikau madų ir net neįsivaizduoju, kokios spalvos apatiniai derės prie „šlapio efekto“ batų. Man tai nerūpi. Mano spintoje vyrauja juoda spalva: juodi įvairiausių ilgių sijonai, juodos suknelės, juodi marškinėliai, juodi masyvūs batai. Tik plaukai raudoni. Dažnai susimąstau, ką man reiškia būtent raudoni plaukai. Sugalvojau, kad tai gali atspindėti mano temperamentą. Aš greitai užsiplieskiu, tačiau greitai ir užgęstu. Kaip ugnis. Antra reikšmė - man reikia pagalbos. Nesusitvarkau su savo psichika, nieks to nežino, tad raudona spalva tarsi kokia sirena, rėkianti „Prašau, padėkite man“. Kad ir kaip ten bebūtų, dažnai sulaukiu replikų apie kapines, šėtoną ir kitokį šlamštą. Žmonės, prisiklausę kvailų paistalų, tuo tiki ir galvoja, kad visi juodos spalvos garbintojai priklauso kokiai satanistų sektai, naktį siautėja kapinėse ir geria kraują. Ką galiu pasakyti, linksma kartais pasiklausyt tokių nesamonių, bet iš kitos pusės, liūdna, kad niekam nė neįdomu, kas mes iš tikrųjų tokie, kuo domimės. Juk niekam nė į galvą nešaus, kad metalistų atstovas yra puikus gitaros virtuozas ir istorijos žinovas, gotų atstovas - puikus pašnekovas, žinantis daug gerų anekdotų, o pankas - tiesiog nuoširdus žmogus, geras draugas. Amelija - gera mano draugė - nepriklauso nei vieniem iš anksčiau paminėtų atstovų, tad jai labai keista, kad aš per kelis metus tapau kitokia. Anksčiau mes abi buvom daugmaž vienodos, bet paskui aš pradėjau keistis tiek išvaizda, tiek charakteriu.
-Leida, garbės žodis, mačiau tavo rankas, tu vos valdeisi.
-Žinau.
-Man neramu dėl tavęs.
-O man visiškai ramu.
-Meluoji.
-Šaunuolė, pagaliau tu atskiri akivaizdų melą, o dabar būk maloni ir palik mane vieną.
-Negaliu.
-Viską tu gali. Dink tik.
-Bet...
-Prašau.
-Ech... Gerai jau. Tik aš tavęs prašau, nekrėsk jokių kvailysčių.
-Pavyzdžiui?
-Nesumušk kokio nekalto žmogaus.
-Aš tuoj tave sumušiu, jei nepaliksi manęs vienos.
Amelija žvilgtelėjo į mane su baime ir nuėjo. Žinau, kad labai negerai elgiuos su drauge, bet kitaip jos atsikratyt tiesiog neįmanoma. Pasilikau sėdėt ant suolo, nors pamoka jau buvo prasidėjusi. Išsitraukiau savo mp3 grotuvą, įsijungiau muziką ir stengiausi nusiraminti, apie nieką negalvoti. Muzika labiausiai padeda. Ypač sunki, agresyvi. Nors, tiesą sakant, savo grotuve turiu visko. Tiesiog dažniausiai sunkioji muzika atspindi mano savijautą.
Taip besėdint ir nežymiai pirštais mušant ritmą, pro duris įžengė JIS. Į galvą plūstelėjo adrenalinas ir aš vėl nejučia pradėjau drebėti...