Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Prisivalgęs varveklių Jonukas susirgo. Labai skaudėjo gerklę: nei seilių negalėjo nuryti, nei aviečių uogienės, nei medaus. O kai mamytė liepdavo gerti karštą pienuką, liedavosi didžiausios ašaros. Gulėjo vaikas savo plačioje lovoje, apklotas šilta antklode, ant kojyčių buvo užmesti sunkūs tėvo kailiniai, o ant tų kailinių sirgti padėjo katinėlis Mitulys. Per pačias sunkiausias ligos dienas katinukas net pienelio nelakė- lyg ir sulyso. Per dienas  graudžiai žiūrėjo į savo draugužį ir murkė, murkė... Ką murkė, kas ten žino. Mamytė, Mitulio pagailėjusi, net virtos mėsytės gabalėlį į lovą atnešė, bet katinėlis tik pauostė, atsiduso ir nusuko noselę į kitą pusę.
  Kai karštis šiek tiek atlėgdavo ir Jonukas pasijusdavo geriau, bandydavo Mituliuką pasišaukti prie savęs arčiau. Taip skaudėjo gerklytė, kad nė žodelio garsiai tarstelėti nepajėgė.
  Ligoniukas sirgo jau visą savaitę. Be gerklytės skausmo ir aukštos temperatūros dar prisidėjo lojantis kosulys. Mamytė nusprendė, kad reikia kviesti daktarą. Tėvelis pakinkė arklį, į roges primetė šiaudų, įmetė dar vienus kailinius ir išvažiavo į miestą. Mieste gyveno daug žmonių, todėl ir poliklinikoje buvo daug ligonių: suaugusių ir vaikų, sergančių sunkiomis ligomis ir persišaldžiusių, o gal buvo ir varveklių prisivalgiusių- juk nepaklausi kiekvieno, kuo jis serga. Gydytojai, seselės susirūpinę nuskubėdavo poliklinikos koridoriais. Ligoniai eilės tvarka užeidavo į gydytojų kabinetus. Tėvas apsidairė, registratūroje paklausė, ar yra senasis felčeris Bernatonis. Jam atsakė, kad šis išvykęs pas ligonį- teks palaukti. Tėvelis nusivilko kailinius, atidavė rūbininkei pakabinti ant pakabos, pasiėmė žetonėlį, kad galėtų atgauti atgal savo rūbą, atsisėdo laukiamajame ant kėdės ir pradėjo laukti felčerio. Laukti teko ilgai. Tėveliui nusibodo sėdėti, vaikščioti koridoriais ir vėl sėdėti. Pagaliau registratūros darbuotoja pranešė, kad „ daktarėlis“ sugrįžo ir laukia jo. Tėvelis nuėjo prie kabineto durų, pabeldė ir, užgirdęs kvietimą, įžengė į vidų. Bernatonio veidas nušvito. Jis džiugiai pašoko, greitu žingsniu nuskubėjo pasitikti Jonuko tėvelio. Vyrai viens kitam paspaudė rankas. Felčeris pasiūlė atsisėsti, atsisėdo pats ir paklausė:
    - Tai kokios bėdos atvijo į polikliniką?
Tėvelis papasakojo apie sūnelio ligą. Felčeris susimąstė, dar paklausė kiek vaikui metelių, susirinko savo daiktus, pasakė tėvui, kad lauktų su rogėmis prie išėjimo iš poliklinikos kiemo pusėje, o pats išėjo pas vyriausią gydytoją pranešti apie iškvietimą pas sunkų ligonį. Bernatonis apsirengė miliniu paltu, pasiėmė daktaro lagaminėlį ir išėjo iš poliklinikos.
  Kieme šnirpščioja Sartis, nekantriai laukia keleivio. Jonuko tėtis supurena šiaudus, pasodina felčerį prie savęs, apkloja jo kelius sunkiais kailiniais, timpteli vadeles ir palengva išvažiuoja iš kiemo. Gerai, kad pastatas užmiestyje, ir arklys kelionės metu nesutinka nė vienos didelės mašinos. Jis dar jaunas ir šiek tiek baidosi riaumojančių pabaisų. Nuo miesto iki vienkiemio tik kelio galiukas, ir po pusvalandžio rogės jau įvažiuoja į kiemą. Kudlius amsi prie būdos. Namuose mama dar kartą nubraukia nesamas dulkes, nuveja nuo suolo Šmickį, nubėgusi į Jonuko kambarį nuo lovelės nukelia apsnūdusį Mituliuką ir paguldo į pintinę. Pati pasitempia, greitomis brūkšteli šukomis sau per purius plaukus, padeda šukas į pintinėlę prie veidrodžio ir nueina pasitikti atvykusių.
  Jonukas guli truputį nusigandęs, įsitempęs. Jam rodėsi, kad ir be daktaro jis galėtų pagyti. „ Gerklytės neskauda, temperatūra normali, kosulys nekamuoja“, - mintyse nusprendžia ligoniukas. Greitai nusikloja, šoka iš lovos ir velkasi  rūbelius. Šiek tiek susverdi- svaigsta galvytė. Kol apsivelka, visas suprakaituoja, pavargsta. Gerklėje atsiranda kutuliukas. Jis vis stipriau ir stipriau ima kutenti. Vaikas, kaip įmanydamas tyliau sukosti, paskui dar kartą, tik stipriau. Staiga prasiveržia nesutramdomas didysis kosulys:  ima kiauksėti, dusti, pradeda šaukti ir balsu verkti. Berniokėlis supranta: teks pasiduoti daktarėliui Bernatoniui, kaip jį visi kaime pagarbiai vadindavo. Pas tėvelį jis dažnai atvažiuodavo. Abu mėgo kalbėtis apie obelų skiepijimą, bičių šeimynas...
  Pasigirsta artėjantys žingsniai. Jonukas nenusirengęs ropščiasi atgal į lovą, užsitraukia antklodę iki pat akių. Tuo metu atsiveria durys ir pasirodo susirūpinusi mama. Paskui ją eina daktarėlis, apsivilkęs baltu chalatu, rankoje nešdamas lagaminėlį, ant kurio šono nudažytas raudonas kryžius. Bernatonio veidas rimtas, nežymiai pablyškęs, skruostuose įsirėžusios dvi ilgos raukšlės, trumpa žila barzdelė, žili plaukai krinta ant kaktos. Jis atsisėda ant lovos krašto, uždeda savo  ranką ant  antklodės ir klausia:
    - Tai ką, brolau, liga aplankė? Nepasiduok. Jei vienas negali įveikti-aš tau padėsiu.
  Mama  sūnelį pasodina, pakelia marškinėlius, kad daktarėlis galėtų paklausyti plaučių darbo, paskui paima arbatinį šaukštelį ir paduoda Bernatoniui. Šis ruošiasi apžiūrėti gerklytę. „Vajetau, negi mamytė bus pamiršusi, kad man skauda gerklę, ir aš negaliu išsižioti? „- persigando ligoniukas. Jau norėjo priminti garsiai, bet pamatė prie burnytės artėjančią daktarėlio ranką su šaukšteliu. Kita ranka paima Jonelio smakriuką ir nori šiek tiek spustelėti jį žemyn, kad  atvertų burnytę. Tokios prievartos jis dar niekad nebuvo patyręs! Vaikas baisiai išplečia akytes, dantukus sukanda taip stipriai, kad šie net subraška. Felčeris tik nusijuokia ir sako:
    - Na, broliuk, būk vyras- parodyk, kur nelaboji liga slepiasi. Gal tau ir nepatiks, kai aš ją vysiu iš gerklytės, bet tu jau pakentėk. Tik žiūrėk, man į pirštą neįkąsk.
  Tenka Jonukui nusileisti: kentėdamas skausmą jis šiaip ne taip išsižioja, bet kai daktarėlis šaukšteliu spūsteli kažkokį skauduliuką- dantukai savaime kaukšt ir sukanda jo pirštą. Šis iš netikėtumo ir skausmo nori greitai atitraukti ranką, tačiau nepavyksta. Berniokėlis nė už ką nesutinka dar kartą išsižioti. Tik su mamytės pagalba pavyksta išlaisvinti pirštą ir šaukštelį  iš vaiko burnytės spąstų. Daktarėlis susiraukia, piktai pažiūri į išsigandusį ligoniuką, bet nieko nesako. Atsistoja, susirenka savo prietaisus, susideda į lagaminėlį ir su mama nueina į kitą kambarį. Jonukas girdi, kaip jie pusbalsiu kalbasi. Atėjęs į trobą tėvelis užveria kambario duris. Apie ką kalbama, vaikui jau nebesigirdi. Jis atsidūsta, nusisuka į sienos pusę ir greitai užmiega.
  Daktarėlis atvažiuodavo kiekvieną dieną, suleisdavo vaistukus ir vėl išvažiuodavo. Kad ir kaip vaikeliui skaudėdavo, jis tylėdavo. Kentė prisiminęs įkąstą pirštą. Bernatonis kaskart atveždavo kiškio lauktuvių: saldainuką, pyragėlį, sausainuką ar oranžinį apskritą kaip kamuoliukas apelsiną. Vaikas, globojamas rūpestingų rankų, sparčiai taisėsi. Mamytė jau vos nulaikydavo jį lovoje. Su Joneliu kojų gale kartu miegodavo ir žaisdavo abu katinukai. Kelis kartus ir senasis Kudlius buvo įslinkęs jo aplankyti. Buvo smagu žiūrėti, kaip kačiukai gina savo teritoriją, lovą, nuo jiems dar nepažįstamo šuns. Kudlius ant jų visai nepyko, greičiau džiaugėsi matydamas mažąjį  draugą besitaisantį. Pagaliau daktarėlis nusprendė, kad Jonelis sveikas, gali lipti iš lovos ir žaisti kambaryje. Tik liepė save saugoti, nepervargti. Bet kiek galima žaisti, kad nepervargtum? To daktarėlis nepasakė. Vaikas atsikelia, apsirengia ir ateina į virtuvę. Apsidairo- viskas po senovei, tik ant palangės mamos gėlė pražydusi. Jonukas pagalvoja: „Gal man jau gana vaikščioti, reikia pailsėti“. Atsisėda ant suolo prie stalo ir sėdi, nė krust. Po kiek laiko pavaikšto po virtuvę ir vėl sėdi. Mama susirūpinusi prideda savo ranką prie vaiko kaktytės, paskui pasilenkusi priglaudžia sūnelio galvelę prie savosios ir paklausia:
    - Vaikeli, gal tau ką skauda?
    - Ne.
    - Tai ko nežaidi?
    - Saugau save, kad nepervargčiau.
  Mamytė lengviau atsidūsta. Iš stalčiaus ištraukia balto popieriaus  lapą ir spalvotus pieštukus. Paduoda Jonukui sakydama:
    -Vaikeli, nupiešk daktarėliui ką nors, tėvelis po pietų važiuos miestan ir nuveš jam nuo tavęs lauktuvių. Gerai?
  Berniokėlis pasibalnoja suolą, užsikniaubia ant stalo ir susimąsto, ką čia jam nupiešus. Pagaliau nusprendžia nupiešti žydinčią mamos gėlę.
2011-03-04 19:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą