Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 12 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Begalinio dydžio baltas lėktuvas, daugybė eilių, supainiotų praėjimų raizgalynė, sunerimę ir tuo pačiu besistengiantys atrodyti įprastai stiuardai, baltas, sterilus, saulės šviesos užlietas salonas, trumpi ir turbūt aiškūs pranešimai per garsiakalbius. Lėktuvo, tiksliau šios keistos skraidyklės plotis, ko gero, didesnis už jos ilgį, o ilgis – nei priekio, nei galo nematyti. Ir vis dėl to matau iliuminatorius, matau, kad už jų mėlynas dangus, saulė, jūra. Lėktuvas pilnas žmonių. Aš tarp jų, vienas, vienas iš jų. Mane jau kuris laikas pasiekia vis aiškesni šnabždesiai apie katastrofą, pabaigą. Panašu, kad visi mes čia dėl tos pačios priežasties. Ta žinia, o gal bendra nuojauta, o tai dažnai tas pat - apie tai, kad Žemei netrukus įvyks kažkas baisaus, nenumaldomo, paskutinio, kitaip tariant, tai pabaiga, nuo kurios mes visi tikimės išsigelbėti šios skraidyklės dėka. Kur, kaip, kam – šito nežinau ir apie tai negalvoju, nes jaučiuosi aptingęs, aptingęs mano protas, tarsi pavargęs nuo kur kas svarbesnių reiškinių, aptingęs kūnas, jaukiai įsitaisęs lėktuvo krėsle. Keista, bet šalia gana nestipraus baimės ir nežinomybės jausmo, man tikrai jauku, gal todėl, kad žinau, jog šis krėslas – vienintelė dabar belikusi rami ir netgi savotiškai nuošali vieta. Pasiduosiu panikai, pakilsiu – tuoj pat ją prarasiu. Todėl sėdžiu ramiai - ko gero, esu pats apatiškiausias stebėtojas šioje žmonių jūroje. Nors nepasakyčiau, kad man visiškai nesvarbu. Klausausi šnabždesių, ir pamažu mane pasiekia vis daugiau šios nenumaldomos katastrofos versijų, skirtingų, vaizdingų, kuriomis, kaip visuomet, ne per daug verta tikėti ir kurios, beje, mane ne per daug domina, svarbu juk tik tai, kad tai paskutinis įvykis, kuris ištiks Žemę, o galbūt ir mus. Ir svarbus pats mūsų pasirinkimas, pasirinkimas nebūti Žemėje paskutinio jos įvykio metu, palikti ją dabar, kai pirmąkart iškilo realus pavojus, lyg ir nuspręsti, kad Žemė ir mes – skirtingi dalykai, skirtingos prigimtys, ir kad mes galime egzistuoti, netgi žūti vieni be kitų. Aš net nežinau, ar visa pasaulio žmonija sulipo į tokias skraidykles, nežinau, kur mes ruošiamės skristi, gal tik šiaip pakilti į orą ir palaukti, kol viskas (kas?) praeis, žinau tik, kad ir aš esu tarp jų, ir tuo šiek tiek stebiuosi.
  Ir tik dabar suprantu, kad visi šie žmonės susirinko dėl manęs (kaip galbūt ir aš čia atsiradau dėl kažkurio iš jų), kadangi tai mano gyvenimas, mano sapnas, ir man jame lemta būti centru, ašimi, mediumu tarp jų, Žemės, šio lėktuvo ir to, kas viską planuoja, kas dėlioja nenumaldomas likimų figūras, kas jau prieš begalybę šviesmečių žinojo šią dieną, dieną, kai mums tai atsitiks, bet visa tai tik čia, tik mano gyvenime, mano sapne, šiame žaidime, o aplinkui, net gretimame krėsle, vyksta visai kiti žaidimai, kuriuose aš, ši skraidyklė, žmonės, galbūt atliekame visiškai kitus vaidmenis, o gal juose mūsų visai nėra.
  Ir kadangi turiu kažkaip patirti tą, kuris planuoja šį, kaip ir visus kitus pasaulio žaidimus, jis prabyla kokių dvylikos metų berniuko, sėdinčio šalia manęs, lūpomis. Stebiuosi (ir tuo pačiu visiškai nesistebiu), kaip aiškiai, neabejodamas, jis prabyla lyg man, lyg visiems šalia sėdintiems, kadangi kalba negarsiai, ir aš suprantu, kad mano nuojauta pasitvirtino, kad jokios katastrofos nėra, bent jau nebuvo iki tol, kol nesusodinau visų šių žmonių į skraidyklę, kol viduje nepajutau ar nenusprendžiau, kad šis sapnas, šis žaidimas aklavietėje, kad jį reikia perkrauti, išvalyti, bet tuo pačiu meilė, meilė, kuri trukdo akimirksniu išsilieti vandenynams ir sunaikinti viską, ką dabar gelbėju, lems tai, kad dar (o gal ir dar) kartą teks nuplauti, nuskandinti, o po to gaivinti ir džiovinti savo kontinentus, savo džiungles ir dykumas, dar ir dar kartą sodinti savo mylimuosius į saugias skraidykles ir gelbėti juos nuo savo sukurtų katastrofų, ir būtent meilė bei prisirišimas ko gero neleis, kol būsiu gyvas, sustabdyti šio begalinio rato, ir kažkada, galbūt labai negreitai, turėsiu gimti visai kitame, tolimame sapne, kad pagaliau pajėgčiau visa tai užbaigti.
2011-03-04 01:01
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-04 09:00
Ciklono Kalavijas
Nelabai. Mintis įdomi, tačiau pasirinkta išraiška nėra išpildyta iki galo, trūksta daug iki gero kūrinio, kuris pagautų skaitytoją ir priverstų išgyventi sapną, nes dabar tiesiog parašyta sau. Gal ir nėra įprastas dienoraštinis stilius, bet prozos darbu vadinti irgi būtų pernelyg prabangu ir nepelnyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą