Mažasis Jonukas (II)

Vasara prabėgo greit- kaip vienas didžiulis nuotykis. Nejučiomis atsėlino vėsa, dargana ir lietus. Saulytė retai kada bepasirodydavo danguje. Dažniausiai ją uždengdavo sunkūs, pilki lietaus pritvinkę debesys. Jonukas sėdi namuose ir niekaip nesugalvoja, ką čia gero nuveikti. Apsidairo: aplinkui kambaryje viskas lyg ir tvarkinga. Kėdė stovi prie stalo, apdengto švaria gėlėta klijuote. Ant stalo guli didelės siuvimo žirklės: mama siuvo tėtei pirštines. Viską padėjo. o žirkles pamiršo. Žirklės didelės ir sunkios. Rankenos juodai dažytos, o jų skylės tokios plačios, kad berniokėlio visa rankytė pralįstų pro vieną. Mamytė verda sriubą pietums ir pravėrusi duris vis kalbina sūnelį, kad šis nesusigalvotų kokių nors išdaigų. Vaikas užsiropščia ant kėdės. Smalsiai apžiūrinėja gražų, gėlėtą staltiesės piešinį. Paskui pažvelgia į langą: užuolaidėlės iš baltos paprastos medžiagos. Jonukas nusprendžia tas užuolaidas papuošti...
  Į duris pabeldžia viešnia. Tai kaimynė atėjo papasakoti kaimo naujienų. Tėveliai nelabai domisi tais moterų plepalais. Pranckų Agota net nustemba, kad mamytė nežino paskutinių nutikimų. Anokios ten ir naujienos- kaime visokie monai dedasi. Nežinia, gal vaidenasi, o gal ir ne- gal  bernai“ šposija“?  Anksti ryte, dar apytamsiu, Kaminskų Antosė nulėkė karvės melžt į palaukę . Dar nusistebėjusi, kad  per naktį pariebėjusi, pakiša jai krituolių obuolių, atsisėda melžti, bet niekaip tešmens neranda. Mėnuliui išlindus iš už debesies ir apšvietus palaukę, Antosė apsižiūri, kad jos juodukės vietoje veršis didžiausias bestovįs. Persigandusi paliko ir melžtuvę, ir suoliuką prie jautuko. Nulėkė namo diedo žadinti. Senis Kaminskas buvo miegalius. Rytinė ruoša atitekdavo jaunai žmonai. Kol Antosėlė išjudino savo miegalių, kol tas apsirengė, niurnėdamas ir burnodamas žmoną, kad anksti prižadino, bei nušliumpino  į palaukę, žiūri - Juodčkė ramiai rupšnoja žolę. Melžtuvė su pienu stovi pievos pakrašty, o kibiras su obuoliais sulankstytas ir nusviestas gerokai tolėliau nuo karvės. Supyko diedas ant žmonos, kad toji negražiai iš jo pasijuokė. Grįžo namo ir visai piktas. Tik žiūri - savo akimis netiki- vidury kiemo stovi jo ąžuolinė lova.  Sakytum, pernakt kieme  miegota. „Prisduoda“, ne kitaip“, -mostelėjo ranka. Senis Kaminskas susinervinęs grįžta atgal pas savo  nusigandusią žmonelę, kuri palaukėje apsikabinusi Juodukės kaklą graudžiai verkė  apibarta nemylimo seno vyro. Kaminskas ir šiaip, ir taip kalbina žmonelę: pasiguodžia, kad jų šliūbinė lova viduryje kiemo stovi. Tai  išgirdusi Kaminskienė tik persižegnoja ir pradeda garsiai kalbėti poterius. Diedas paima kibirą su pienu ir abu paskubomis  grįžta  į namus. Įėję pro vartus, sustoja kaip įbesti- jokios lovos kiemo viduryje nėra. Čia jau ir senis nebetveria: palikęs melžtuvę, nulekia tiesiai į kambarį, kur lova stovėjo- ir ten jos nėra. Dingo lova. Tik pavakare prie pirties pamatė kažką boluojant. Senis vienas eiti bijojo, todėl pasikvietė porą artimesnių kaimynų, ir visi kartu patraukė pažiūrėti „prisdavimo'. Žiūri- ten lova su visais patalais paklota bestovinti. Kas juokės, kad  tai bernų darbas, kas lig šiolei rytas vakaras trobas ir gyvulius šlaksto, kad vaiduoklis „ šposų“ nepriruoštų...
  Išėjus Pranckienei namo, mamytė atidaro kambario duris, norėdama pakviesti Jonuką sriubytės valgyti, ir nustėrsta iš netikėtumo. Vaikas stovi kambario viduryje  net švytėdamas iš pasitenkinimo, kad gerą darbą padarė- kambarį  papuošė . Iš staltiesės visos gražiosios gėlytės iškarpytos ir sukaišiotos į lango užuolaidėlėje prakirptus plyšius. Langas kaip pražydęs. Berniokėlis linksmai pristraksi ir paklausia: „ Mamyte, ar gražu? „- ir nelaukdamas atsakymo nustrakalioja į virtuvę valgyti sriubytės. Tuo metu pietauti grįžta ir tėvas. Mama ranka pamojusi pakviečia jį į sūnaus kambarį. Tėtis, pamatęs savo atžalos darbą, garsiai nusikvatoja ir atsisukęs į jį taria: „Tai gal, sūnau, siuvėju būsi? „ Jonelis pritariamai  linkteli ir pilna burna murmteli: „Aha. „ Sukramtęs ir nurijęs kąsnį dalykiškai prideda: „ Tik žirkles turėsiu mažesnes - ba anos labai didelės. „
    Taip ir kabojo visą dieną ant lango žydinčios užuolaidos, o ant stalo ramiai ilsėjosi skylėta staltiesė, kol galiausiai vakare abu jaunojo siuvėjo darbai nukeliavo į krosnį  ir tirštais dūmais išrūko pro kaminą...