Romanas

Man tik 30 metų. Kažkada būčiau pasakęs net 30. Bet, dabar pradėdamas rašyti, supratau, kad tai tik gyvenimo pradžia. Gyvenimo, kurio nebe tiek daug ir liko. Todėl galvodamas koks metas iš tikrųjų yra geriausias rašyti, nusprendžiau, jog gyvenimas yra per trumpas, jog rašyčiau gyvenimo priešaušryje.  Ir neaišku ar turėčiau pasakyti daugiau, nei turiu dabar. Dažnai žmogus ir numiršta sugrįžęs į vaikystę. Ech, vaikystė ... Tikrai, galima rašyti apie ją ... Kiekvieną dieną įtikinėju save, jog mano sprendimas daryti tai, ką esu sugalvojęs daryti, tikrai yra verta laiko ir pastangų. Nesu nei kažkoks išmintingas, nei pertekęs patirties, įspūdžių. Esu tik pertekęs vidinio aš, kuris kasdien mane vis labiau spaudžia, dusina, ir verčia tą vidinį aš išleisti į pasaulį, išleisti į baltą popieriaus lapą ir leisti jam ten išsitaškyti įvairiomis spalvomis, jei tos spalvos yra tikrai gražios, įdomios prasmingos. Jei tik suprasiu, jog vidinis aš vis dėlto per silpnas išsiveržti, turbūt ... lauksiu. Aš jam turiu leisti išsiveržti nepaisant to, jog jis dažnai pailsta ir netenka jėgos, vertusios jį panikuoti, plėšyti, laužyti, spardyti, rėkti ir reikalauti. Todėl nori, kad mano pirmasis kūrinys būtų leidimas vidiniam aš išsiveržti ir įsakymas nepailsti. Kaip man pavyks, nežinau ... Nežinau net ko turėčiau siekti: tiesiog leisti atsiskleisti tik kai kurioms mintims, kai  jų yra ir palikti tik lape, nugrūstame stalčiuje, kažkur tarp senų, nutrintų dokumentų ar paleisti į pasaulį ir leisti vidiniu aš pasinaudoti ir kitiems (jei tik jis tikrai yra spalvinga). Rašytojų yra tūkstančiai. Šimtai tūkstančių. Daug jų pripažintų, skaitomų, žinomų. Daug talentingų, žengiančių pirmuosius žingsnius. Daug mėgėjų. Bet kas pasakys kas yra rašytojas, kuris tikrai bus skaitomas dėl vidinio aš? Sunkus klausimas man. Kaip ten bebūtų mano kūrinys bus apie gyvenimą. Gyvenimą, kurį gyvename kiekvienas, bet ne kiekvienas tokį išgyvename. Tai kūrinys apie dabartį ir ateitį, apie gražų sapną ir gyvenimą be jo. Neskaityk, jei gyveni svajonėse.