Tarp eilučių

... Ar tik liūdnos  mintys išreiškiamos baltosiomis  eilėmis? Ar visada liūdesio ieškome tik tarp eilučių? o galbūt atsakymų į daugybę sunkių klausimų? dabar  kambaryje  skamba  lengva  muzika . Natos piešia savo nebylų piešinį erdvėjė, o aš tik sėdžiu, atrodo nereikšmingo žibinto gelsvai blankioje šviesoje ir mąstau... mano ausys dažnai girdi žodį vienatvė, bet  niekada  nesusimąščiau kas ištikro ji yra . Gyvenimo palydovė? Mes  jaučiamės vieniši ... Kodėl? Ištikrųjų tai nieks  nežino  kodėl, mes  tiesiog  tokie  esame  ir  čia  vienas  iš  daugelio klausimų, kurie  neturi atsajymų ... berašant  šią eilutę mani žvilgsnis  „užkliuvo“ už pro langą esančio ir lengvai mėnesienoje siūbuojančio medžio . Jis  ir  vienišas ... Ar tai galima  vadinti vienatve? o gal iš pažiūros  nieko nejaučiantis  medis  nežino kartaus  vienatvės skonio ir  sunkaus  jos  rūbo . Norėtūsi tikėti, kad  yra  žmonių,  kurie  tik prasilenkia  su vienatve, mandagiai jai linkteli ir  toliau nueina  iškėlę  galvą ... Tačiau viskas  yra  kitaip ... Kai pro duris  įžengia  vienatvė, nejučiom nusvyra  rankos  ir  nulinksta  galva ... pasaulyje  vaikšto stiprių žmonių, kurie  išsivaizduoja  nepastebintys  ir  nejaučiantys  šaltų vienatvės pirštų . jie  visada  ir visus  apkabina  ... Todėl to neišvengsi, kad  ir  koks  stiprus  bebūtum .

Ar kada  matėt  žmogų paskendusį liūdesyje? Jis  iš  paskutinių jėgų bando šypsotis, bet  jo veide  atsiranda  linija  - nešypsena, o iškreipta, netaisyklinga ir  beviltiškai vienša  kreivė... Mes  kiekvienas  nešame  nuosavą  liūdesio lagaminą . Jis  sunkus, tačiau kartais, kai jau ilgai keliauji, gali sustoti poilsiui ... ir  kai  tik lagaminas  paliečia  dulkėtą  kelią, veidu nubėga šypsena ir  staiga  pasijunti labai laimingu ... galbūt  verta  eiti savo keliu vien tam, kad  bent  retkarčiais  tave  užplūstų kelionės  laimė? kartais  reikia  tiek  nedaug, kad  nusišypsotum, o kartais  šypsaisi dėl nieko ...  Kad  ir  kas  būtų - viskas  neveltui, nes  gyvenimas  kaip muzika - viena  ranka  mes  visda grojame  pagrindinę  melodiją, o kita kuriame  improvizacijas . ir  tik tokiu būdu gimsta  hormonija  . Tokiu būdu mes  nestovime  vietoje - mes  GYVENAME  .