Rašyk
Eilės (72434)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10369)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Nežinau. Na kaip galima žinoti, kokio amžiaus vaikas ima suprasti pasaulio bėdas! Paklausti, ko norėtų būti dabar, o ne kuo užaugęs? Ar užtektų paprašyti išnešti šiukšles ir žiūrėti koks atsakymas?

Su Ovidijumi mergaitė būdavo vaikas, o su Rimu – mažas suaugėlis žmogus, su mina lyg išsigandusio generolo, jog baigia išmirti visi kareiviai. Ir taip todėl, kad vienas senelis buvo profesorius, nors nenešiojo akinių, bet turėjo aštrų ir didelį protą. Jis atmintinai mokėjo visus skaičius, kiek tik jų buvo, mokėjo visas citatas ir kainas. Tik kieno tos kainos buvo – neaišku, mat Ovidijus tik tiek pasakydavo: „Aš daug moku, vaike. Ir tu mokykis arba mokėk. “ Užtat Rimas į viską žiūrėjo paprastai: „Supranti, pataisai vamzdį arba ne. Nuperki naują tada. Ir šiaip, naujos detalės ilgiau laiko, kad ir brangios būtų. “ Tada mergaitė iškvėpdavo: „O ką reiškia gyventi tik kartą? “ Abu sutartinai atsakydavo, kad tai reiškia visada trokšti antro karto pasitaisyti.

Mergaitės šeima turėjo pagausėti – jie visi laukė naujo vaikelio, broliuko ar sesės. Ji pati jautėsi trečia. Trečia tarp kūdikėlio, savęs ir laukimo gražumo. Mamos pilvas pūtėsi lyg žmogaus formos balionas. Kai jis susprogs, ji kažkur nuskris. O tas vaikas iškris pro skylutę. Mergaitė nė nesiruošė jo  gaudyti.
Užtat seneliai jau uodė angelų rankų kvapą. Juk tas mažylis dar su niekuo neišsveikino ir nesilietė, tik su tais sparnuotaisiais, kai ėjo pasivaikščioti tarp debesų ir rudeninių lapų. Kaži, ar ten vyriškai nukelia kepures vienas kitą pamatę, ar moteriškai pritūpia, užtat rankas turi duoti. Ir linkėti: „Labo gyvenimo! “ „Ir jums! “ „O kaip šiaip plevėsuojate? “ „Nieko, visu tūriu! O jūs? “ „O mes bijom, kaip ten reikės dorotis su sapnais ir vaiduokliais. “ „Juk tai nesunku, prisiminkit, kaip mokė: „Jus pažįsta ir nenori nieko blogo. “
Kai mergaitę lankė Ovidijus ir ši strikinėdama pasakojo dienos darbus, jis pertraukė: „Ar buvo Rimas? “ Toji linktelėjo. Ir šįkart specialiai neprarasdama linksmumo. „O ką pasakojo? “ Tuomet mergaitė sustojo. Kad ir kaip seneliai pykosi, mokėjo tvardytis ir per tuos keliolika metų nė karto nesakė apie vienas kitą nieko blogo. Ovidijus tylėjo su mokyto santūrumu, o Rimas - saugus su santechniko kantrybe ir gilių raukšlių raštu, kuris tais kartais išsilygindavo.  „Pasakojo apie tai, kaip negimę eina pasivaikščioti. “ „Tikrai? Nes tą norėjau pats pasakoti. “ Mergaitė sucypė: „O iš kur jūs abu sugalvojate tuos pačius dalykus? “ „Todėl, kad abu ir galvojom tą pasakymą. “ Tada rūgščiai pridūrė: „Mes buvome draugai, žinok. “ „O tai kodėl nebeesate? “ Nesutarimai negimsta, sako Rimas, jie atsiranda, nes kai gimė mergaitė, visa šeimyna buvo draugiška, tik paskui kažkas atsitiko. „Rimas visaip lepino Tave. Davė per daug saldainių. Pirko daug žaislų iki kol neprarado darbo. Turėjai visas gražias sukneles, šuniukus ir Barbytės. Aš maniau, kad nereikia Tavęs taip popinti. Pati juk supranti! Kartą Rimui taip pasakiau. “ Ovidijus kartais tikrai pratrūksta, bet tada skaičiuoja ir skaičiuoja kol nurimsta. „Tai kaip jis pradėjo rėkti, skeryčioti rankomis, kaltinti, jog pats vaiką gadinu šaltu elgesiu, ir kad taip nič nieko neišmokau, kaip tik bijoti ir manęs, ir jo. “ Ir taip kapotais paveiksliukais  senelis rodė mergaitei savo pykčius. Ji jau ir čia ėmė jaustis generolu.
Rimas atėjo po kelių dienų. Mergaitė užkaitė arbatą ir supjaustė senelio lauktuves: pyragą ir dešimt apelsinų. Jie valgė virtuvėje. Lauke kaukė sirena, ir tai buvo vienintelis garsas tarp mergaitės ir senelio, nes abu tylėjo ir tik žiūrėjo viens kitą pasirinkę taškais. „O kaip jūs sugalvojote tą  pasakymą apie pasivaikščiojimą? “ „Mes laukėme Tavęs ir svarstėme, ką gi Tu galėtum veikti. “ „O kas aš esu dabar, seneli? “ „Tu esi mano... “ „Bet aš ne vien Tavo. “ Ji įgėlė. Ji įgėlė taip, kaip kūdikėlis neįgels. „Bet Tu baik šitaip. Taip, esi visų, bet mano labiausiai, nes aš Tave myliu labiausiai. “ „Tu mane išlepinai. “ „Tikrai? Nemanau. “ Kaži kas būtų, jei dabar seneliai abu sėdėtų virtuvėje. Jie nematė kits kito mažiausiai dešimt metų – kažkaip įsigudrino niekad kely nenusitikti. Gal pažinojo viens kito įpročius kaip savo pačių. O gal neturėjo jokio reikalo susitikti.

Mergaitė turėjo baimę sakyti ir sakyti tą patį sakinį, bet nieko juo nepaaiškinti. Kaip kad „Šiandien prastai miegojau“ arba „Mama, man liūdna“. Seneliai ją lankė vis dažniau. Jie kėlė namie sujudimą, ko šiaip nebuvo galima daryti – kas mirksnį artėjo ta akimirka, kai turėjo gimti vaikelis, tad mamai reikėjo ramybės. Tokios, kad užtektų vieno „cic“, ir nė pelė nekribždėtų, kol negims tas vaikas. Šitaip ir pati mergaitė buvo sudraudžiama. Bet ne mamos, o senelių: Ovidijus vis skaičiuodavo, o Rimas barbendavo į stalą. Taip atėjo metas visiems pasikalbėti, ir Ovidijus paklausė: „Kaip šiandien jautiesi? “ „O ką, seneli?.. “ „Aš tik norėjau pasakyti... Tik paklausti, ką manai daryti, kai tapsi vyresne sese? “ Mergaitė suraukė antakius, pasikasė smilkinį, o netyčia išpešdama kelis plaukus šūktelėjo: „O ar turiu kažką daryti? “ „O ar nenori pykti? “ Ir Ovidijus atsiduso kaip pagaliau išgydęs niežtintį išbėrimą – tada žmonės nori nusimesti rūbus, eiti gatve ir kvėpuoti visa oda. Senelis prasisegė marškinių sagą, ir sukapojo: „Tu šaunesnė, nei galvojau. “ „O ką tu darysi? “ „Tu jau didelė, ir aš nežinau, kaip teisintis. Aš senas, ir mano laikrodis sugedęs, tad aš neskaičiuoju laiko, tik naudoju jį. Supranti? “ „Ne, seneli. “ Nors jos akys... Jos plėtėsi, ir todėl matė dalykus daug didesnius. Ji mėgo plačias namų palanges, nes ten galėjo stovėti daugybė niekučių ir vazonėlių. Bet dabar ten tupėjo žaisleliai ir mažyčių rūbų paketėliai. Koridoriuje, kur ji anksčiau laikė savo kuprinę, dabar buvo atlaisvinta vieta vežimėliui. Tenai pat ir Ovidijaus atnešta dėžė su mediniu konstruktoriumi vaikui. „Aš juk norėsiu skirti laiko ir vaikučiui, tad tu jo gausi mažiau. “ „O, pagaliau priėjai prie dalybos, seneli. “ „Nepriėjau, ką kalbi. “ „O ką tu man kalbi! Paklausyk savęs, to savo laiko. Tu nusišneki, seneli. “ „O tu esi nemandagi. “ „O tavo manieros... Jos netinka mažom mergaitėm. “ Senelis užsisegė marškinius, paskui užsivilko juodą paltą, bet nė neužsidėjęs skrybėlės išėjo.
Netrukus mama pasijuto silpna, ją nuvežė į ligoninę, visi ten iškeliavo, tik mergaitę paliko saugoti namus, tarsi tą dieną būtų nustatyti ateities darbai. 
Po kelių dienų namus pirmą kartą aplankė nauja mergaitė – angelėlis, kurio raukšlėtas veidelis išsilygina augant ir pamirštant visą, ką turėjo atsinešti iš ten, kur buvo prieš tai. Bet mama atrodė susikrimtusi, neėmė kūdikio į rankas, nors šis ir taip buvo ramus. Tėčiui į pagalbą atėjo Ovidijus, beveik apsigyveno jų bute, ir už tai abu tėvai buvo dėkingi. Mama, gal per ilgai tyli, bet bent linktelėdavo jam iš pagarbos. O mergaitė, na ta, vyresnioji, kaip įprasta ruošė namų darbus, tvarkė virtuvę, kambarius, vonią, žiūrinėjo pro langą. Rimas juk nesirodė kelias savaites. Užtat Ovidijus žydėjo. Jei vyras gali būti gėlė, tai turėtų būti rožė ar kitas kietastiebis duriantis augalas. Mergaitė sukikeno: „Reikės jam padovanoti gėlių. “
Ji nenorėjo net bandyti suprasti senelių. Tai jie vieninteliai jautė tikrą neapykantą, jei vienas užėmė abiejų vietą, o kitas neliko niekam ištikimas, tad tarsi atsižadėjo artimų, net ir jos nebeateidamas. Ji nesijautė įrankiu, ji jautėsi priežastimi susipykti, todėl niekaip negalėjo būti sutaikytoja. O dabar, atsiradus dar vienai priežasčiai, tokiai pačiai, kaip ji, juokėsi iš suaugusiųjų, nors ir kaip buvo gaila prarastų pokalbių su Rimu. Jis jos neišlepino, tai ji jį tokiu padarė, tai ji buvo mažasis karo aukų generolas.
2011-02-19 00:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą