Koska

Tuos senelės mūsa bėng jau ė išmėrtė,
Ėrst po biški, sklaiduos sena laika stėrtas.

Ipruotē, kor bova, īpač mūsa kaimė
Bėng išnīktė patis, tarsi ė savaimė.

Kėitas jug drabužē, sukėrpėmā, skvarmas
Ė ne vėn tik anėi, bet ė kalbū tarmės.

Mona mamas mama kāp dėdiausi torta,
Pri vėsū drabužiu ė laikū pridorta,

Liuob nešiuotėis koska – dėdėlė vėlnuonė –
So anou apsiaustum krūvuo kelis žmuonis.

Dvilinkā solėnkus, tarsi kuoki lielė,
Apsoks vėsa savi, no jau lig pat kieliu.

Koska liuob apsauguos no šaltiausiu vieju,
No lītū, kor kiaura rodėni varviejė.

Vo daugiausē koska, eitont pri altuoriaus,
Liuob atskėrs no vėskuo tarsi kuoki tuora.

Ramē sau galiejē apgalvuotė darbus
Ė gėliau i sava vėdo isėskverbus,

Negarbingas mintis, jodesius ė kėtkou,
Dietė i krūvelė ė soveržtė dėktā,

Ka jau pri klausīklas konėgou pasakius,
Atgailautum truopnē, ka net driektom akis.

Po kosko galiejē so Dievo palėktė,
Akies nešmiežava nē darbā, nē pīktē.

Dailē solonkstītas koskas laikė skrīnies,
Nikomet nē ronku, nē akiū netrīnė.

Anū spalvas bova gelsvā rausvas, lėngvas
Vo kraštūs iaustas spalvingesnės lėntas.

Mon akies lingou vėn ētontės pigūras
Vėiškelio pro truoba rodėniou panioros,

Koskas tuos kor šėldė muotinu geroma,
Kor so kasdėinībiu negeruovėm grūmies.