verso

Stambulo viešbučio kambaryje tvyranti atmosfera išduoda nuogą paslapties skaistybę, nusivilkusią jaukių prisiminimų rūbą ir priešpastatančią akistatai su tavimi: bepraveriančią nuomojamo numerio duris, besišypsančią palikto lietuvoje vyro skausmui. Apgauti nori save, apgauti nori mane, bet jausmo neapgausi. Čia ne mintis, kad išmokus mintinai vieną ar kitą eilėraštuką, aplinkiniai mums linksmai paplotų delnukais. Suprask, mes čia vieni, ir ne tam, kad kad dirbtume delnais, bet todėl, kad kažkada to troško mūsų jausmai. Ką gi, pasisupsime ir kažkada sūpuoklėse, įsisiūbuojant apsimetinėjimo vandenynui. Šlykštu, tačiau vyriškasis ego pripratęs imti tai, kas priklauso kitam, įmeta atšiauriu gašlumu alsuojančius kūnus į turkiškuosius vienpartnerystės haremo patalus. Nesuprasti islamiškojo mentaliteto, nesuprasti pačių savęs, išduodami nežinia ką, mes įsiaudrinusiomis gyvatėmis rangomės vienas kito glėbiuose, bučiuodami prakaituotas sekso akimirkų kojas. Taip, taip žemai mes mokame pulti, po visų bakalaurų ir magistrantų diplomų, po visų pažadų prie altoriaus. Atleistina tik vienu atveju, jei ant altoriaus tavasis EGO. Tikėjimas, tik tikėjimas mums toks mielas, šiltas, vedantis į priekį - šalin davatkos nuo mano altoriaus; jums neužtenka Kristaus? Uždegsiu keletą žvakučių arkikatedroje, prie šventos marijos paveikslo.