pučia vėjai

Ašara, nuriedanti tavo delnu
pasodina gėlę užmirštam kvartale;
tarp skubančių ir tarp betono pasiklydusių
jau ne žmonių – tik jausmų atspindžių.

O pro gulinčius, tuščius langus
švilpauja vėjas savo romantiškos iliuzijos dvasia
gąsdindamas svečius ir gyvenimo tarpininkus.

Keistieji žmonės, bėgantys iš siaubo
vis bando atrast ar prarast save.

O, tu, sėdi šitoj jausmų tyloj
tarp mielų ausiai šaižių sonetų,
vaikų klyksmų ir amžinų dejonių,
vis dėliodamas iš spalvotų kvadratėlių
suoliukus pavargusiems išsitiesti.

Ir jau nepastebi,
kaip ruduo keičia vasarą,
nuplaudamas spalvą tavo darbų.
It gyvenimas pasibaigia pasaka
ir gėlė pražysta skausmu.