Augustinas ŽemaitisKūrinys parašytas konkursui Kelionių ekspresas
Oro uostą apleidžia nakčiai jau
Merginų klegesys ir tuščias siurblio ūžesys
Ir vienišas keliautojas sapnuoja sapną dvidešimtą
Ant plieninės sofos priešais šaltą stiklą
(Už jo – platybėse – tik stūgso grožis tuštumos…
Ir maži maži ledokšniai gimsta)
O ten taku švieselės lekia –
Tai iš Čikagos nakčiai grįžta
Paskutinis paukštis
Jau žiema atėjo
Nebekils rytoj jis.
Ar girdi tą tylų dunksėjimą – tylų –
Kuris it aidas
Prasismelkia kažkur ten iš tolių -
Iš karūnų žvaigdžių karolių -
Ne, tai ne valytojas su kibiru ir šluota
Tai žuvusių pilotų sielos minga dausose
Keleivis žvilgteli tolyn į tuščią salę
O jos toliuos tarp užmigusių vitrinų
Ten oro maršalas, toks vienišas, akim mieguistom
Paruoštu ginklu ir mintim klajojančiom
(Kažkur rytojuje, o gal rugsėjyje
O gal karoliuose, kurių nespėjo jis
Sužadėtinei padovanoti)
Pro tyliai tyliai pypsintį detektorių praeina
Akim nulydi blausiai mėlyną monitoriaus ekraną
Tarp besimainančių Helvetikos eilučių ten pamato
Kad į Vašingtoną atšauktas jo reisas
Apsisuka ir grįžta - atostogos jau greitai
Ir tuščias terminalas dar tuštesnis lieka
O žvaigždynai spindi virš tuščių lėktuvų
Ir dispečeris prie pulto
Į atlošą atsiremia lėtai
Šviečia ten aukštai aukštai mėnulis
(Astronautų vėliavas nuguldė
Saulės vėjas jo jau jūrose seniai.)
