Rašyk
Eilės (72403)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10376)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (3)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Po senamiestį vaikšto Buberis – baltaodis europietis, dvidešimt vienerių metų filosofijos studentas. Aukštas, tamsiaplaukis, trumpo kirpimo, rudų ir žvitrių akių, vanago nosimi, išsikišusiais skruostikauliais, ožio barzdele kurią mėgsta tampyti kai mąsto arba šiaip užsigalvoja. Raudonos, stipriai užčiauptos lupos, su „ragais“ ausyse ir paprastu auskaru antakyje, ilgu kaklu. Ilgos, plonos, gyslomis išvagotos rankos, kreivu stuburu, pilvas apdribęs, nes sportininkas iš jo nevykęs, kojos tankiai apžėlusios plaukais. Purvini, nusitrynę juodi džinsai, juodi marškinėliai su Pink Floyd grupės logotipu iš The Dark Side of the Moon albumo viršelio ant krūtinės, porą metų senumo visiškai suplyšę ir nusitrynę, kažkada buvę balti, sportbačiai. Su žalia beisbolininko kepure ant galvos, kurios priekyje kanapės lapas nupieštas paprastu juodu markeriu, nelygiai, nekruopščiai atliktas darbas, bet jam tai nė motais.
Po nelabai sunkių mokslo metų, nes pirmas kursas, atėjo vasaros atostogos ir jis sugrįžo į tėviškę praleisti jas čia. Tiksliai pats nežinojo kodėl taip nusprendė: jam nepatinka būti su šeima, draugais tarp kurių turės gyventi porą mėnesių ir ne todėl, kad jie buvo blogi, jį skriausdavo ar dėl panašių priežasčių, ne, visai ne tai, jam tiesiog jie buvo nuobodūs - tiek jų kalbos forma tiek turinys bei elgesys ir poelgiai atspindi visą tai nuo ko jis bėga – kasdienybės, monotonijos. Jis kartais pagalvodavo, kad kasdienybė, jei joje įsigyventi, taip kaip jo šeimos nariai įsigyveno, joje būnant, jos nejaustum ir tada nereikėtų nuo nieko bėgti. Ne vieną kartą bandė kartu su jais ten įsigyventi, tačiau viskas veltui. Kažkur giliai jo sąmonėje nenykstantis, o tik stiprėjantis balsas jam sako, kad reikia kuo toliau nuo jų nešdintis. Būti jiems dėkingas, juos mylėti kiek galima, kiek leidžia galimybės ir tavo įsitikinimai bei moralinės nuostatos, bet vis dėlto bėgti – ir jis pabėgo. Ne taip kaip per filmus rodo, su visu brangiu savo turtu į nežinomybę, pasitikti savo likimo. Jis nėra toks durnas, kad neatskirtų kas tikra ir kas ne. Jis pasirinko kiek subtilesnį kelią: kitą miestą, kitą aplinką, naujus žmones ir naują savo kaukę kurią užsidės tenai būdamas, o nusiims tik būnant vienas, nes kitaip neišeina jam.
Šiltą, birželio mėnesio, dieną jis slankioja po miesto užkampius ieškodamas nežinia ko: gal savęs, gal to kas pasakys, kad tokio dalyko kaip tikrasis „Aš“ nėra.
Senamiesčio gatvelės grįstos įvairiaspalvėmis plytelėmis suteikia jam įvairumo įspūdį ir jis pakelia nuo jų akis į prieš jį atsiveriantį žmonių srautą, kuris taip panašus į plaukiantį laiką, į laiką kuris nesustoja, kuris kartais pats save pralenkia. Pagal Šv. Augustiną laikas egzistuoja tik dabartyje, kitaip sakant dabartis ir yra laikas, o praeities ir ateities nėra, nes praeitis praėjo, o kas lieka tai tik atsiminimai, o ateities dar nėra, nes jo paprasčiausiai nėra ne tik dabartyje, bet ir žmonių atmintyje. Buberis apie tai pagalvoja ir jam norisi prasmegti skradžiai žemę, nes jis čia pat mato laiką savo akimis ir jaučia kiekviena kūno ląstele: laikas bėga tarsi smėlis jam tarp pirštų ir jis negali sustabdyti ir paklausti laiko kodėl jis nenusineša kartu su savimi ir jo atsiminimus, kodėl palieka visą tą šlamštą atmintyje, kad jis kiekvieną akimirką stotų į kovą pats su savimi, su savo praeities šmėklomis? Tikriausiai tai ir yra atsakymas.
Aplinkui Buberį prisiglaudę vienas prie kito stovi, išdidžiai iškėlę galvas, senoviniai architektūros paminklai kurie skaičiuoja ilgus amžius, kurie laiko savyje laiką ir nepadoriai jį teškia visiems praeiviams į veidus, bei įsismelkia į pasąmonę ir neleidžia kvėpuoti, nes parodo laiko galią. Buberis žiūri į juos, bet mato sustingusį laiką, žiūrį į lekiančių žmonių minią ir mato tekantį laiką ir jis negali suprasti kaip vienoje ir toje pačioje realybės/tikrovės plotmėje gali būti tokie priešingi vienas kitam dalykai kaip lekiantis laikas ir stovintis vietoje laikas.
Buberis nusiima savo kepurę ir rankogaliu nusivalo kaktą, nes prakaitas jau pradėjo tekėti į akis. Dešinės džinsų pusės kišenėje pajaučia kaip telefonas pradėjo vibruoti. Jis greitai užsidėjo kepurę ant šlapios galvos ir palaukė porą sekundžių, nes jei antrą kartą suvibruos reiškias jam skambina kažkas, jei ne - atėjo žinutė. Antrą kartą pradėjo vibruoti: Buberis šiek tiek susijaudino, pradėjo stipriau plakti širdis, jis išsiėmė telefoną ir pažiūrėjo kas skambina – mama. Jau trečias vibracijos kartas ir jis paspaudžia žalią mygtuką ir priglaudžia telefoną prie šlapios nuo prakaito ausies ir ištaria greitai, bet tyliai, kiek drebančiu balsu:
- Labas mama.
- Kur esi? – balsas skamba geranoriškai.
- Mieste.
- Kada eisi namo? Man reikia pieno ir kiaušinių, - trumpai nusijuokia ir prideda: - šiandien bus blynai, nori?
- Na taip, nors man jokio skirtumo ką valgyti, - iš tikrųjų jam labai patinka blynai, bet pasakė tą kas pirma ant liežuvio užėjo, nes skubėjo kalbėti, nežinia kodėl, jam tas nepatiko ir dar labiau susijaudina, priduria: - na, bet gerai bus, šitą, o dėl mm... Namo eisiu gal po valandos, bet dar nežinau...
- Gerai, tik nepamiršk ko reikia nupirkti, nes kitaip blynų nebus. – Trumpai nusijuokė, bet kažkaip liūdnai.
- Gerai. – Pabandė nusišypsoti ir paspaudė raudoną mygtuką telefone nesulaukęs mamos atsakymo.
Drebančia dešine ranka įsidėjo telefoną į kišenę, apsižvalgė aplinkui, akys greitai permetė visą aplinką, bet už nieko neužkliuvo, jis nuleido galvą, pasitaisė kepurę, Stovi toje pačioje vietoje ir nežino kur eiti: į galvą lenda visokiausios mintys, jos kaip adatos bado jo sąmonę ir jis iš visų jėgų bando jas nuginti, bet nepavyksta, jos tik dar labiau užsiliepsnoja. Vienos pradeda kalti jį prie kryžiaus, kodėl jis taip atgrasiai kalbėjosi su motina, su žmogumi kuris pagimdė, užaugino ir maitino, kentėjo ir atleidinėjo begalės kartų už jo padarytus nemalonius, o kartais ir skaudžius dalykus. Kitos mintys kalė į galvą, kodėl jis klauso tų kvailą minčių, kurios yra socialinių konvencijų liekanos, kurios iš esmės nieko nereiškia, nes tu pats gali rinktis ką ir kodėl ir kaip. Dar kitos jam sakė, kad viskas čia buvo gerai ir nereikia imti į galvą dėl tokių niekų. Visa tai įvyko per labai trumpą laiką ir jis užsigalvojęs pradėjo nesąmoningai eiti be jokio tikslo. Po kelių žingsnių jis pabudo iš savo minčių gelmių, pakėlė akis ir pamatė tą patį laiką kuris nešą viską ir pagalvojo, kad štai šito dalyko tai nenuneš, šis prisiminimas apie šį pokalbį, bent jau kol kas gyvuos su juo, nežinia kada į pasąmonę nulys ir ten pasislėps ir jis to laukia nesulaukia.
Kaire ranka baigė tampyti savo barzdelę, ją nuleido, įkišo į kelnių kišenę ir sugniaužė į kumštį. Apsisuko ir tvirtai nusprendė apie nieko negalvoti ir eiti į parduotuvę. Žengė sunkius žingsnius, bandė žiūrėti į tolį, į žmones, bet pastebėjo, kad vos ne kiekvienas su kuriuo prasilenkia į jį pasižiūri, kartais trumpai, kartais ilgėliau. Jis pagalvojo, kad ir jis taip pat daro, bet kažkodėl jam nepatiko tas, atrodo labai jau keistai: žmonės prasilenkia ir pasižiūri vienas į kitą, trumpais žvilgsniais permeta visiškai nepažįstama žmogų ir dar kaip – akių kontaktas juk yra vos ne intymiausias dalykas, o čia su visiškai nepažįstamais. Pagalvojo ir jokių išvadų nepadarė.
Buberis gan dažnai su savimi pykstasi, nes yra užsibrėžęs neaiškų tikslą: būti ne tokiu kaip jo šeimos nariai, draugai ir daugelis žmonių, kurie savo gyvenimą leidžia nykiai ir neįdomiai, bet staiga pagalvoja, kad jis nežino ar taip yra iš tikrųjų, juk jis negali įlysti į kitų žmonių vidų ir ištyrinėti juos, pamatyti ką jie mąsto, ką jaučia. Gal jie yra laimingi, gal tik toks vienas nelaimingas Buberis vaikšto pakampėmis ir ieško nežinia ko, nors turėtų dirbti arba bent jau mokytis. Staiga pagalvoja, kad jam neaišku, kodėl apskritai turėtu mokytis ir dirbti, bet toliau nėjo, nes nujautė, kad ši mintis per daug vaikiška.
Iš dalies jis pasirinko filosofiją būtent dėl to, kad galvoja, jog ji jam padės atskleisti save, parodyti kas jis yra. Tai vaikiška – jis ir pats supranta, bet vilties vis dar neprarado – juk jam vos dvidešimt vieneri, dar visas gyvenimas prieš akis, nežinia kas laukia ateityje, galbūt po kelių metų praeis šis baisus laikotarpis – gilinimosi į save ir prasidės tikrasis – veiksmų laikotarpis. Apskritai neaišku kuris tikrasis laikotarpis, gal jie visi apgaulingi, o gal yra tik vienas kuris tęsiasi jau virš dvidešimt metų?
Buberis trumpam užsimerkia, pakelia galvą, bet greitai nuleidžia, nes nesupranta kodėl taip padarė ir jam pasidarė gėda, nes galbūt jį kažkas pamatė taip kvailai elgiantis.
Štai priėjo parduotuvę: žengia prie automatinių durų ir palaukia kol jos pačios atsidarys – jos švelniai įslenka į šoninių sienų ertmes ir tenai pasislepia. „Gyvenimas – tai šitos durys“ – pagalvoja Buberis ir save pabara – „ką aš čia kalbu? Tai taip kvaila, kad kvailiau nebūna“, - ir staiga save pataiso – „viskas kvaila“. Jis staiga baigia su savim kalbėtis, nes įžengė ir parduotuvės vidų ir jį iškart pasitinka milžiniškas įvairiausių prekių asortimentas. Prisimena, kad jam reikia kiaušinių ir pieno ir pradėjo eiti į priešingą pusę, nei ta kur randasi pieno produktai. Buberis šią parduotuvę žino kaip savo penkis pirštus, todėl sunku paaiškinti kodėl eina į priešingą pusę: gal jis labai jaudinasi, gal nemąsto. Staiga apsisuka, sportbačių padai nuo trynimosi į grindis sucypia ir šalia buvęs žmogus pasižiūri į Buberį, bet greit nusisuka ir pradeda eiti link kopūstų galvų. Buberis nesuprato kas įvyko, jam svarbiausia buvo surasti kiaušinius. Akimis permeta parduotuvę ir nudrožia tiesiai link užsibrėžto tikslo. Nuo ten link pieno, o nuo ten link kasos. Stovi kažkodėl pačioje ilgiausioje eilėje, nors šalia yra kasa kur mažiau žmonių: jis pamindžikuoja vietoje ir vis nepasiryžtą eiti link tos kasos, nes jau gan ilgai čia stovi ir jei dabar nuspręs eiti link kitos kasos, tai žmonės ne taip į jį pasižiūrės, pamanys, kad durnas kažkoks, ko ankščiau nėjo ir t. t. Staiga save sugavo galvojant apie tai ir subarė, kad nereikia galvoti apie tai ką kiti pagalvos, nes kiti negalvoja apie kitus žmones, visiems yra svarbiausia jie patys, todėl niekas nekreipia dėmesio į kitus, na bent jau parduotuvėje taip yra, ir todėl nusprendė save nubausti ir stovėti ilgiau taip pamokant neklaužadą save. Laukė, sulaukė, užmokėjo ir išėjo į lauką.
2011-02-10 23:31
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-24 10:37
Svoloč
Man tai labai įdomiai pasirodė, tie visi vidiniai monologai, dvejonės taip išsamiai aprašyti, kad susigėdęs pagalvojau apie save: bet aš tai tingėčiau tiek rašyti.
Tik žinoma toliau turėtų būti kažkoks įvykis, nes bet koks pasakojimas be įvykio, na tai tik plunksnos miklinimas. O rašo autorius tikrai brandžiai ir įdomiai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-28 12:35
viskasbusgerai
Pritarčiau Laukinei Obeliai, kad aprašytas charakteris galėtų būti puikus personažas dideliam ir įdomiam kūriniui ir kad išties trūksta autoriaus distancijos nuo savo personažo. Tuo tarpu vidiniai monologai sklandūs ir (man) įdomiai pateikti, tačiau su sąlyga, kad šis gabaliukas - tik įžanga. Jei kartais atsirastų tęsinys, tai kitos dalies pirmam sakinyje tiesiog mirtinai turėtų būti veiksminis sprogimas. Priešingu atveju, monologai ir būsenos patys sau savaime užgęsta netekdami prasmės.


Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-15 03:36
Laukinė Obelis
Aprašytas charakteris galėtų būti puikus personažas dideliam ir įdomiam kūriniui.Bet kol kas susidaro įspūdis, kad autoriui sunkiai sekasi atskirti, kas yra kūrinio personažas, o kas pats autorius.
Gal ateity pavyks. Reikia tikėtis.

Grynai kalbinis patarimas: kontroliuokite įvardžių vartojimą.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-11 15:53
Jaunas žmogus
Supratau. Ačiū. Padarysiu išvadas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-11 14:59
Mylista sutinka su viskuo
Perskaičiau rašinį, dabar galima atsakyti į klausimus, keliamus jūsų komentare.

Ar teisinga linkem einate?

Jeigu rašymas jums yra saviraiškos būdas , "vidinio monologo ir savijautos eksplikavimas" - tai einat teisinga linkme. Daug žmonių jaučia pasitenkinimą iš rašymo, taip susitvarko su savo vidinėm būsenom, susirikiuoja mintis. Rašote sklandžiai, gan vaizdingai, nesat visai nesavikritiškas. Manau, kad toks rašymas jums išeis į naudą.


Jeigu rašydamas norite susilaukti kitų dėmesio ir pripažinimo - tai einat bloga linkme. Nesvarbu, kad ir kaip vaizdžiai ir sklandžiai berašytumėt - neįdomūs dalykai skaitytojui bus neįdomūs. Įsivaizduokit, kad norit parašyti straipsnį į dienraštį. Turit paklausti savęs - kas yra įdomu skaitytojui? Istorija apie filosofijos studentą, kuris dykinėja po Vilniaus senamiestį, atleiskit, nėra labai įdomu. Čia, rašykuose, saviraiškos tekstų - gausybė, ypač poezijos. Bet tekstų, skirtų skaitytojui, norinčių jį sudominti ir duoti jam pramogą - visai nedaug.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-11 14:49
Jaunas žmogus
Skaityti tai skaitau kitų kūrinius, kiek leidžia išgalės bandau visus perskaityti, bet komentuoti kitų kūrinius galiu tik su tokia sąlyga: apart patiko - nepatiko nieko doro nesugebėčiau parašyti, nes nesu joks ekspertas, o rašyti kažką daugiau nieko doro nežinant ir neišmanant tai būti tik kvailumo požymio rodymas, kad išmanai, nors taip nėra.
O gal ir klystu, nes kaip ir nesu bandęs.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-11 14:36
Mylista sutinka su viskuo
Dar neskaičiau kūrinio, bet pakomentuosiu jūsų komentarą. Jeigu norite komentarų - komentuokite kitų žmonių rašinius. Iš jūsų anketos matosi, kad parašėt penkis kūrinius ir viso labo šešis komentarus, ir tuos pačius, atrodo, visus po savo paties rašiniais. Pabandykit pasidomėti kitais, tada, gal būt, ir pats sulauksit dėmesio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 23:35
Jaunas žmogus
Gal kas gali parašyti ar aš teisinga linkme einu? Suprantu, kad siužeto beveik nėra ir jokios intrigos nesukelia, bet mano tikslas yra labiau vidinio monologo ir savijautos eksplikavimas. Ir apskritai ar kažkoks velnias čia gaunasi ar ne? nes aš visai nieko nesuprantu. Rašau ir neaišku ar kžkas gaunasi ar ne. Žinau tik, kad jaučiuosi pakankamai gerai, kai rašau, tai gal tik į stalčių rašytti ir tiek?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą