Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Viltvydė sėdėjo kambaryje. Sėdėjo, ir mėgavosi vienatve bei tyla, kurios jai taip paskutiniu metu trūko. Ji klausėsi tylos, klausėsi ir vylėsi, kad joje išgirs atsakymus, ar bent nuramins savo bestūgaujančią, besiaučiančią sielą... Aš ir vėl elgiuosi kaip maža mergaitė, -mąstė ji. Na kodėl, man visada pristinga drąsos kažką keisti? Kodėl vėl bijau, kad bus kiti įskaudinti, kad vėl sugriausiu nusistovėjusias normas? Kodėl? Dieve, aš dūstu... man bloga, ką daryti? Aš vėl žinau atsakymą, bet nieko nekeičiu, man vis atrodo, kad čia ne man. Aš noriu pajausti tą ėjimą bedugnės kraštu, noriu pajausti ėjimą tilto turėklu, bet vis pasirenku stabilų ir ramų tvirtą takelį, kuriuo einant nieko blogo negali nutikti, kodėl? O taip noriu pakilti, taip noriu išsilaisvinti, noriu skristi, noriu visiškai jam atsiduoti, ir nesvarbu, kas bus, nesvarbu, kas ką jaus, aš noriu būti su juo, man taip gera, man svaigsta galva vien tik apie jį pagalvojus, o aš vėl bijau, vėl stabdau save...
- Elgiesi kaip nepilnametė, nedrįstu, nedrįstu, kas tau pagaliau yra?
- Aš ir esu nepilnametė, nežinojai?
Jis šypsosi. Bet ir Viltvydė, ir Konstantinas žinojo, kad vėl išsisukinėja. Aš jį taip myliu, bet negali su juo būti, negaliu...
- Jei būčiau netekėjusi, o tu irgi jei būtum laisvas, būtum rimtas kandidatas man į vyrus.
- Kaip miela...
Dieve, tada mes juokavom, tiksliau, apsimetinėjome, kad juokavome. Abu žinojome, kad jaučiame tikrai ne draugystę, bet net nedrįsome garsiai pagalvoti, kad kažką galime sau leisti... abu nenorėjome, aš maniau, kad jis nenori, o jis manė, kad aš... O vien nuo minties apie jį, man nušvisdavo veidas. Aš gyvenau mintimis apie jį, ištisas dienas budėjau, kad tik nepraleisčiau jo žinutės...
Viltvydė išsitiesė ant grindų, ji norėjo pasijusti besvore būtybe ir sklandyti kažkur virš žemės, bet niekaip to jausmo patirti nesugebėjo, o tai ją dar labiau ėmė erzinti, jos siela dar labiau sukunkuliavo...
O tuo tarpu Konstantinas, irgi sėdėjo, ir  mintyse gyveno su ja, svajojo, galvojo. Vaikščiodamas gatvėmis vis jos ieškojo, vis vylėsi atsitiktinai sutikti,  eidavo specialiai tais takais, kuriais eidavo ji, nors būdavo dvigubai ilgesnis kelias. Ji beje, darė tą patį... O jei abu būtų vaikščioję įprastais maršrutais, tikrai būtų susitikę... deja...
2011-02-09 21:04
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 22:46
Dvasių Vedlė
Pagal ištrauką niekada negalima spręsti apie kūrinį... tai kodėl žmonės vis tiek jas deda?

Atrodo gal ir visai pusėtinai, bet gal tai tik todėl, kad čia įdėta būtent ta ištrauka. Iš kur man žinoti, kad likusi kūrinio dalis nėra vien pezalai apie eilę meilę-nemeilę? O jei vertinti vien ištrauką - ji per trumpa, veikėjai nepažįstami, tai kaip galiu ją vertinti?

Statot skaitytoją į dviprasmišką padėtį.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą