Sonetas „po spektaklio“
Buvau aš teatre,
„Hamletą“ išvydau!
Ir „ta“ vaidinimo dvasia
Kaipmat, pristojo nejučia.
Taip lydėjo ji mane
Gatvėmis tuščiom,
Miestelis paslaptingas
Ta naktį, rodėsi tik man.
Galiausiai aš namie.
Ką? Ir ji įeiti nori?
Ar tau gal ne namie?
Nėjau pražūt tu sumanei? --:
Bet ji sykiu įėjo, atnešdama kažką,
„Radybomis“ palikt paprašiusi tik kaukę. --