Laiškas

Minčių gelmėj alsuoja nuogas kūnas
Iš lėto apima besaikis malonumas
Nuplėškit kaukes to beprasmiško drovumo
Ir viens kitam padovanokit kūną
Tegul aistra iš lėto ją bučiuoja
O ji visų greičių tuos bučinius skaičiuoja
Jinai tegul apsikabina švelniai veidą jo
Juk tai ne nuodėmė, juk Dievas leido
Kodėl bijai prieiti prie manęs ir apkabinti veidą
O man tave bučiuot laisvai įstatimas neleidžia
Tu pamiršai, kaip rojuj, pamiršai
Tad prisiminkim šitą laišką meilės