Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Gyvenimas – tai lyg kazino rūmai. Laimėsi – džiaugsies, pralaimėsi – verksi. Ir viską nulems kažkas kitas ne tu. Aišku galima imti viską į savo rankas, apskaičiuoti kur laimė, o kur skausmas. Aš taip ir padariau, aš atsakau už savo laimę ir skausmą. Na žinoma kentėti nenorėjau, taigi nusprendžiau Niekada neįsimylėti, nes meilė juk kančia. Taigi taip ir gyvenau: mokslai, darbai, užsiėmimai, šeima ir jokios meilės. Jokių meilės nuoskaudų, jokių ašarų. Galiausiai man suėjo 25-eri. Turėjau mylimą žurnalistės darbą ir, rodos, nieko daugiau nereikėjo. Buvau laiminga, pataisa, maniau, kad buvau laiminga. Turėjau pulką gerų draugių, kurios vis išsiliedavo širdį, kaip sunku su tais vyrais. Aš tik klausydavau ir patarinėdavau, nes puikia viską išmaniau, nemanykit, kad jei žmogus nepatyręs meilės nieko nežino, puikiai žino, tik save saugo nuo tokio meilės likimo. Pavyzdžiui, ar pastebėjote, kad tik 2 iš 10 santuokų būna laimingos, tik 3 iš 10 trunka daugiau nei 25 metus. O jei ilgiau tai tik dėl vaikų. Išvada, kad meilė neegzistuoja, pastaba, aš taip maniau.

Ir išsiliejusios savo širdį draugės visada prieidavo prie išvados, kaip gerai, kad tu tokia laiminga, neturi jokių rūpesčių dėl tų nusmurgusių avinų. Taip aš laiminga, nes grįžus po darbo dienos nereikia klausytis kokia šiandien, kai kam, buvo sunki diena, nereikia tvarkantis kambarius iš po sofos ištraukti pasibaisėtinos būklės kojinių, nereikia gaminti daug maisto, nereikia aiškinti kur išeini ir kada grįši ir t. t. O svarbiausia, būnant visiškai nekaltai, atsiprašinėti ir vaidinti, mylinčią ir supratingą. Ak juk toks gyvenimas tobulas, pastaba, aš taip maniau. Taip gyvenau iki tos dienos, Vasario 14-tosios. Prieš tai man ši diena – eilinė diena. Ji nieko nesiskyrė nuo kitų, bet... Tą dieną viskas ką iki šiol minėjau apsivertė 180˚ kampu. Kas tada nutiko, jums smalsu... taip smalsu, bet pakentėkite tuojau išgirsite. Taigi buvo vasario 14 diena įprasta mano gyvenime, pavargusi po įtemtos darbo dienos grįžau namo, nusimečiau paltuką, pasviedžiau batus ir įsiraičiau ant sofos. Mano žvilgsnis klaidžiojo po visus namus. Tik Stop, sustojo ties prie durų numestu paštu. Manote įprastas paštas, ot ir ne. Tarp įvairiausių sąskaitų laiškų buvo padėta puokštė raudonų tulpių. Nustebusi pakėliau puokštė iškrito laiškelis:

Tulpės raudonos,

Meilė saldi,

Mes susitiksim,

Tu tuo tikėk.

Aš jus surasiu ir švelniai apglėbsiu.

Tikėkit mano garbingu žodžiu...

Velniava, psichas kažkoks prisikabino, tą kart pamaniau. Gal reiktų skambint policijon, bet nežinia ar jo grasinimai tikri. Ai... nekreipsiu dėmesio, šiaip ar taip tulpės gražios. Pamerkiau jas ir ramiai sau toliau gyvenau. Po savaitės ėjau gatve, rankoje karšta kava ir bumt. Visa kava išsiliejo ant žmogelio, atsitrenkusio į mane. Pradėjau rėkti ko jis čia trankosi, ką nemato kur eina, o jis žiūri į mane ir nusišypsojo. Aš sumišusiomis akimis žvelgiu į jį, o tas pakiliu ir ižuliu balsu man sako, jog kaip aš drįstanti ant jo rėkti išpylusi karštą kava ant jo. Na aš atsiprašiau, o jis man tėškė į akis, nejau net nepakviesite tos kavos, kurios neparagavau, nes ją išpylėte ant manęs. Manyje virte virė pyktis, bet ramiai ir oriai įdėjau jam į ranką pustuštį kavos puodelį ir palinkėjau skaniai užbaigt.

Nuėjau sau.

Nueinu į darbą, o ten visi ploja, matai sveikina naująjį viršininką. Spėkit kas jis, jo... tas pats įžūlumo nestokojanti stuobrys. Pagalvojau, numirsiu, bet susitvardžiau ir ištariau tą žodį „Sveikinu“. Jis pamatęs mane, nusišypsojo ir į ausį sušnibždėjo „Skani kava“. Nuo tos dienos, kai tas stuobrys viršininkavo, mano nuotaika buvo siaubinga. Jūs įsivaizduojate kiekvieną dieną kovoti už save. O tas stuobrys kaip niekur nieko šypsosi, ta kreiva šypsena.

Praėjo mėnuo.

Darbe, kasdieninė diena, tačiau jis pasikvietė mane į savo kabinetą. Nuėjau, atsisėdau ir klausau...

Jis palinko arčiau manęs ir pakvietė tos neužbaigtos kavos. Savaime aišku, aš pasakiau griežtą ne, bet po keliasdešimt atakavimo išsprūdo tas nelemtas taip.

Teko nueiti.

Prisipažinsiu buvo smagu, bent jau iki tos vietos kai jis mane apipylė kava. Primą kartą jaučiausi tokia gyva ir laisva, bet ką aš čia kalbu, nejau imu įsimylėti, ne, tik ne aš...

Po kelių savaičių baigiau save tikinti, kad man viskas gerai, tie širdies dužiai ir kelių linkimas buvo paskutiniai įrodymai. Taip, kad ir kaip skaudu aš įsimylėjau ir blogiausia, kad ši meilė abipusė.

Manot aš puoliau į jo kabinetą ir prisipažinau, kad myliu, ne, liaukitės iš manęs to nesulauksit. Tylėsiu kaip žemė pardavus, bet pati save išdaviau, jis pastebėjo ir kur nepastebės, kai aš spoksojau vien į jį, kai pamačius jį rankos drebėdavo, kai kalbant su juo seilė tysdavo. Buvau pagauta ir nuleidau rankas. Aš, taip aš beprotiškai įsimylėjusi, o jis mane taip pat.

Pradėjom susitikinėti.

Tapom pora.

Jis man pasipiršo.

Vestuvių rytą netyčia iš jaudulio numečiau dėžutę. Atidariau, o ten tas sudžiūvusios tulpės ir tas keistas raštelis. Nusijuokiau ir staiga įėjo jis, mano busimas vyras, paklausė kas čia. Pasakiau, kad prieš metus kažkas atsiuntė. Jis nusijuokė.

Ištarus priesaikos žodžius ir kunigui tarus „Skelbiu jus vyru ir žmona“ jis man tarė „Pagaliau tave radau, mano raudonoji tulpe“.

Tą dieną aš sužinojau, kad jis su draugais kvailiojo ir net nežinojęs kieno tai butas tiesiog įmetė tai.

Žmogus, savo likimo kalvis, bet yra ir toks dalykas kaip LIKIMAS.

Raudona tulpė – prisipažinimas meilėje...

2011-02-08 19:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-04-07 22:42
Dvasių Vedlė
Įdomiau būtų buvę, jei istoriją pasakotumėte kaip istoriją, be tų intarpinių kreipimosi į skaitytojus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 15:21
Mylista sutinka su viskuo
Visai malonu skaityti, kai rašot apie žemiškus dalykus - išlaisytą kavą, netikėtas tulpes arba savijautą įsimylėjus. Galėjote rašyti daugiau apie tai, kaip klojosi ta meilės istorija, su kalneliais ir nuokalnėm - tai daug kam įdomu.

Tos dalys, kur rašot apibendrintai (gyvenimas kazino, šeimos privalumai, likimo kalvystė ir pan.) - silpnos. Atrodo, kad tiesiog kartojate kitų žmonių tiesas, jau daug kartų sakytas. Įdomesnė būtų jūsų tiesa, būdinga tik jums.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą