Prisiminimų tyloje

Vakaras gęsta šešėlyje, vakaras tirpsta tyloje, tamsa gaudo šviesos spindulėlius. Tu tyli ir žiūri į mane. Aš tyliu ir nieko nesakau. Aš ryžtingai pakeliu akis, pažvelgiu į tave. Tyla... Tavo lūpos kažką norėtų man pasakyti, bet tavo liūdnos akys tyli, atrodo, kad tuojau iš jų pradės kristi ašaros. Man nejauku matyti tave tokį: aš norėčiau nusisukti, nejausti tavęs, bet šis pasaulis toks mažas. Toks mažas šioje tyloje, keistoje naktyje, tamsiose žvaigždėse, kurios neapšviečia kelio, neparodo, kur eiti tau ir man. Ką man tau pasakyti, kaip tau padėti? Mano mintys bando dėlioti žodžius, sakinius. Aš norėčiau pasakyti tau ką nors, kas nuramintų tavo sielą. Nenoriu tarti banalių frazių ir eilių eiliuoti. Medžiai driekiasi toli, juodi ir nelaimingi, karštos saulės ruožas dar matyti labai toli. Ji tokia raudona. Vietoj žodžių tu palieti mano delnus. Ar tau šalta? Man ne. Tavo delnai tokie švelnūs... Labiausiai norėčiau pašaukti tave ten, kur nori tavo širdis. Norėčiau išgirsti tavo mintis, ką jos sako. Aš juk nežinau, ko tu nori. Aš esu tokioje pat nežinioje kaip ir tamsus apsiniaukęs dangus, pasislėpusios žvaigždės. Bet... aš nenoriu nuo tavęs slėptis, bei bėgti, aš nenoriu atsukti tau nugaros, nenoriu pradingti tamsoje kaip nutolstantis žmogaus siluetas. Ir nenoriu tavęs skaudinti. Tavo išbalęs veidas, virpančios rankos. Ką man daryti su šiuo jausmu?...
Kartais aš žiūriu į žmones iš aukšto, nes galvoju apie tave. Ką tu veiki dabar? Gal kaip ir aš ilgiesi praeitų akimirkų, gal žiūri į kieno akis? Vėl vakaras, gaivus ir ramus, niaukiasi. Kaip visada, tyla – geriausia mano draugė. Žodžiai reiškia daug, kaip ir tyla. Dabar tyla – kitokia. Tyla mano širdyje. Tyla, kai pasakiau tau ne, labai pasikeitė... Iš aukšto matyti namai, erdvės. Vaizduotė gali nunešti labai toli: į tą vakarą, kai mes sėdėjome tyloje, į dieną, kai aš dar nebuvau mačiusi tavęs, į vakarą, kai aš dar nepažinau tylos. Ir vakarai dabar – kitokie. Paukščiai skraido padangėje lyg nešdami blogą žinią, tikiuosi jie taip skraido labai retai. Nes, jei ne, tai tie paukščiai yra iš praeities - šešėliai. Geriau būtų, jei galėčiau užmigti ir nesapnuoti praeities, visai jos nejusti... Vakaras tirpsta kažkur ten, kur galbūt esi tu, gal aš dar sutiksiu tave. Nors nežinau, ar pati tikrai to noriu. Paukščiai skiria mus. Paukščiai – dangaus gyventojai sklando ten. Aš būsiu čia, gerai, jei atrasi mane.