Jei ne piniguose laimė, tai kur?

Aš pakeliu rankas aukštai į dangų, atmerkdama plačiai plačiai akis... nes mano nelaiminga meilė baigės, tai praeitis... Skamba Egidijaus Dragūno dainos žodžiai atmintyje... Va, būtent taip norėčiau pasijausti, kaip tas asmuo jo dainoje. Kad prasidėtų viskas iš naujo. Šiandien viena iš tų niūrių, lietingų, šaltų dienų... kai džiaugsmo neteikia niekas... Ir aš nesuprantu, kas dėl to kaltas... Nejaučiu meilės, džiaugsmo, neturiu artimo žmogaus... Neturiu ir pinigų. Man nusibodo mąstyti pozityviai. Jei tik šypsausi, arba bandau mąstyti pozityviai, būtinai atsiras kažkoks žmogus, kuris mane įtikins, kad džiaugtis nėra kuo. Ir gyvenimas yra ne toks gražus. Pasakyk džiugią frazę, kad man sekasi puikiai, atsiras kažkas, kas norės mane įtikinti, jog viskas atvirkščiai. „Juk tu neturi to, ano ir dar to. Ir tikriausiai vena nesugebėsi to niekada turėti. Tau išeitis būtų turtingas vyras arba geri pažįstami. Bet be pinigų esi niekam nereikalinga. Nesi grąži. Turi „pilvuką“, žemą ūgį, nedidelę krūtinę. Juodi plaukai nemadingi. Dabar gražios kitokios moterys. Bet jos ne tik gražios, jos dar ir karjeristės, turinčios pinigų, savarankiškos. Tokiems vyrai teikia pirmenybę. Per pirmus pasimatymus apsimesk: susimokėk pati, mažai kalbėk, vaidink tobulą, nes kitaip vyrui nepatiksi“.  O kur dar pastabos: „Tau jau laikas mąstyti apie vaikus, kodėl nesusirandi normalaus darbo, kodėl neleki į užsienį? Pradžiai padirbsi juodus darbus, o paskui įsitvirtinsi. Juk tai taip lengva. „ Arba:  „Išvis kodėl tikiesi kažko gero? Nusimk rožinius akinius“. Buvau atvira, buvau sąžininga. Bet mano atvirumas ir nuoširdumas atsisuka prieš mane pačią. Užtenka pasakyt: aš noriu pinigų turėt. Pasigirsta frazės: „ Tai tu materialistė. Tu barakuda. Ne piniguose laimė“. O tai kur? Jei būni geras, už tai ačiū retai kas pasako. Būni nuoširdus, to neįvertina, matyt geriau, girdėt klasikines „geručių frazes“, nors jos apsimestinės. Stengiesi kapanotis aukštyn savarankiškai, o pinigų vis trūksta. Pasižiūri į šaldytuvą, jis tuščias. Pasižiūri į banko sąkaitą, keli litai. Pasižiūri į spintą - ji tuščia ir lengva kritikuoti stilų, ar stebėtis, kodėl nesidomi paskutiniąja mada. O juk noriu atrodyti gražiai, jei ne su gamtos duotomis dovanomis, tai bent chemijos ir drabūžių pagalba, kad nors kiek priartėčiau prie tų standartinių gražuolių. Ir kodėl, aš niekad nekritikuoju aplinkinių išvaizdos, ar nepamokslauju žmogui, kaip jam gyvent? Jei esi silpnesnis, mažesnis, kaip mat tau užšoks ant galvos. Buvau gera, sąžininga. Ir mokiausi tikėjau, kad ateityje pravers aukštasis išsilavinimas. Šiuo metu, aš net neturiu nieko. Net artimo žmogaus, kuris mane suprastų ir įkvėptų. Tiesiog pavargau nuo žmonių bandymo mane pakesti, jų „tiesų“, jų netolerancijos. Geriau verkčiau turėdama pinigų, sočiu pilvu. Išvažiuodama į kokią kelionę. Bet nemąstyčiau apie vienatvę, paskolas ir mokesčius. Vis dar spauti į principus  negaliu. Užsidedu kasdien kaukę, ir vaidinu, kad viskas gerai. Ir taip norėčiau tikėti, kad vieną dieną aš rasiu savo meilę, artimą ir kūnu ir siela, mėgstamą darbą ir mano gyvenime nebebus nei skurdo, nei vienatvės. Tikiu dar Dievu. Sako reikia išlaukti ir iškentėti savo laiko, bet ar ilgai? Tarsi prakeiksmas nuo vaikystės. Tai skurdas,  tai  vienatvė. Dieve - padėk. Atsiprašau už niūrią nuotaiką, tiesiog skausmas susikaupė ir norisi „išsiliūdėt“.