Apie tai, ką šį rytą galvojau

Antradienis. Pagalvojau, kaip reikia pakilti pareigose internetinėje erdvėje? Tereikia įrodyti, kad turi kažkokį laipsnį. Tačiau svarbiausia seilėtis iki begalybės, kažkokiems nematomams tipams, kurie jau visa tai praėję. Ar yra toks dalykas kaip orumas, išdidumas, kurie dažniausiai maišomi su nesąmoningu, naikinančiu asmenybę pykčiu? Gaila, kad mes visi esame skirtingi vertintojai ne tik emocijų, jausmų, bet ir veiksmų. Gaila, nes dabar turiu labai sukti sau galvą, kad jus, mielieji, suprasčiau.
Ne, aš lygiai taip pat sunkiai perkandama.
Bet kodėl kalbėjau apie kažkokį internetinį laipsnį, todėl, kad tai tėra nieko daugiau kaip pripažinimas. „Jis (minimas kažkoks vartotojas) - noriu, kad būtų vienas iš mūsų... Jis geras/blogas kandidatas... a... (seilėjimaisis) Tas toks, šaunus (suprask, jau palaikau ryšius ir išsiaiškinau jo išsilavinimą bei draugų ratą) „ - tokios mintys iškilo perskaičius Webmasterio asmenines žinutes šį antradienio rytą. Ach, tos siaubingai sudėtingos nominacijos į aukštesnes pareigas!

Tačiau apie tai daugiau kalbėsiu. Nieko čia naujo, jūs patys žinote. Geriau apie vakar.
Naktį sumaniau peržvelgti savo mėgstamiausiųjų sąrašą. O, kiek laiko praėjo nuo tada, kada aš paskutinį kartą juo domėjausi! Keletas vartotojų seniai išsitrynę, jų nebėra, kiti pūpso nežinia kodėl mano išrinktųjų tarpe. Reiks pravalyti, pamaniau.
Bet tada akys užkliuvo už vieno autoriaus, kaip Svetlana Ryžikova. Aš jums pasakysiu, ji nepamirštama autorė. Aš puikiai galėjau atsiminti apie ką ji rašo, o labiausiai, jos dienoraščius. Taip, dienoraščius. Na, taip - jie ne grožinės literatūros pritvinkusios gėlės žiedai. Bet akivaizdu, kad ji gerai įvaldžiusi rašymo meną, jos neįmanoma neskaityti, tų jos dienoraščių.

Jau kitą minutę pagalvojau, kodėl ji netapo geriausia metų dienoraščio vartotoja? Būna autorių, kurių nepamiršti net ir po keletos metų.
Jie turi balsą. Tai pati geriausia, ryškiausia detalė, be kurios tekstas lieka blankus.
Štai apie ką kalbėjome praeitoje rašymo paskaitoje. Bet tai nedidelė naujiena - autoriaus balsas. Ir visgi. Girdžiu jos balsą prieš skaitant jos dienoraščius ar kūrinius. Dažnai man norisi atsakyti į jos dienoraščius, bet aš dažniausiai išlieku paslaptinga, nepaliekanti jokių pėdsakų. Kiek tokių kaip aš, nežinau.

Labai apsidžiaugiau radusi, kad ši autorė dar neišsitrynė iš rašykų. Jos nuotykių - kas per nuotykių - pasaulis veža! Netgi įsivaizduoju ją, nutriušusiomis vyriškomis ilgomis kelnėmis, ant jos pačios knygos viršelio, pavydžiui, sėdinčią ant storapilvio asilo, kuris lėtai žingsniuoja per smėlį ir akmenis tolyn Maroko laukais. Tvoskia karštis, spigina aitri saulė... Kažkokia painiava...
Tai tiek apie šį reikalą.

Dar kaip kas antradienio rytui: atsiminiau, rašydama šį tekstą, keldama įvairius pradžioje klausimus, tą faktą, kad moterys mėgsta retorinius klausimus. Blogiausia, kad po klaustuko sugeba į juos neatsakyti.
Aš visada stengiuosi to vengti. Na, o kaip tada jaučiuosi?