Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 3 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Patarnaujantis Patarnaujantis

Kai mes gyvenome Smiltoje. Takas

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Gundei išvažiavus, man nebeliko nieko kaip tik įminti pingvino mįslę. Buvau beveik tikras, kad jis kaltas dėl dingusių durų kilimėlių, tačiau daugiau nieko apie tai nežinojau. Vakarais slampinėdamas gatvėse dažnai girdėdavau iš paskos nerangiai šlepsint. Akimirksniu atsisukdavau, tačiau akyse tik sušmėžuodavo balti juodi lopiniai ir pranykdavo.

Vieną pavakarę sėdėjau ant suoliuko priešais pingvino skulptūrą ir žiūrėjau į pelekus bei sparnus tikėdamasis, galbūt jie pajudės. Mano veidą nematomu teptuku brūžino pavasarinis vėjas. Žolė atrodė kaip prieš plauką šukuojamas kailis. Suoliuką raižė nesuskaičiuojama galybė žodžių, tačiau aš puikiai žinojau kertelę, kurioje su Gunde palikom obuolį, apgaubtą mūsų vardais. Dabar obuolys buvo papilkėjęs nuo pavasario liūčių, jo kontūras blankus ir aš vos galėjau įžiūrėti raides. Atitraukiau žvilgsnį nuo suoliuko ir dirstelėjau į skulptūrą.

Ir tada pingvinas sujudėjo! Jis mojo man sparnu ir sukosi ratu, kraipydamasis į šalis. Tai priminė polką. Vasarą, kai Smiltoje vyksta tradicinė polkos šventė, visi varžomės, kuris pašokdins kuo daugiau žmonių. Trepsim maždaug pusvalandį, po to visi be galo pavargę, tačiau su šypsenomis veiduose mėgaujamės vietine gira.

Patryniau akis. Prieš mane vėl buvo tik sustingęs marmuras. Bet aš žinojau, kad turiu laukti, kol pingvinas iš tikrųjų polkos sūkuryje pames plunksną, kuri padės man išsiaiškinti paslaptį.

Tą patį vakarą su draugais paįvairinimo dėlei nusprendėm nueiti į „Biblioteką“. Kai įsitaisėm tarp dulkėtų lentynų, gniauždami rankose didelio skersmens taures, aš galiausiai ryžausi papasakoti visą istoriją.

– Tai tu dabar lauki, kol iš dangaus nukris pingvino plunksna? – virptelėjo Raigardo balsas. Užtikrintai linktelėjau jam.

– O ką apie tai manė Gundė? – paklausė vaikinas ir susizgribo, kad jos minėti nereikėjo. Mano veidas apniuko.

– Na, iš pradžių mums tai pasirodė juokinga. Kai pingvinas iššoko iš manęs, jis buvo kaip tos statulėlės, kurias pardavinėja sendaikčių turguje. Mes jį vijomės ir tai buvo savotiškas žaidimas gaudynėmis. Tik po to, kai žuvies krautuvėlė buvo apvogta, o aikštėje atsirado ta skulptūra, truputį sunerimom. Tačiau paskui nusprendėm, kad tai atsitiktinumas ir daugiau ta tema nekalbėjom...

– Per pagalvių mūšius iškrenta daug plunksnų, – įsiterpė Norbertas. – Pameni, po pirmojo Eduardas rado didžiulę plunksną ir įrėmino ant sienos. Gal nueik patikrinti?

– Tu nesupranti, – papriekaištavau draugui. – Man nereikia tiesiog didelės plunksnos, kuri kabo bare. Man reikia, kad ta plunksna pasirodytų netikėtai! Kad atskristų nežinia iš kur tam tikru momentu ir parodytų pingvino pėdsaką, kuriuo galėčiau sekti.

– Ką aš galiu pasakyti... – numykė Norbertas. Nei jis, nei Raigardas akivaizdžiai manęs nesuprato, tad pasukau pokalbį kita linkme.

Tačiau kai išsiskirstėm, nusprendžiau vis dėlto nueiti pažiūrėti tos plunksnos, kuri kaip koks medžioklės trofėjus puikavosi „Pas Eduardą“. Neturėjau ko prarasti.

Kai priėjau barą, buvo beveik vidurnaktis. Viduje kaip visad radau daugybę žmonių, kurie dūzgė lyg tūkstančiai musių. Šurmulys maišėsi su muzika, kurdamas visiškai naują žanrą. Buvo tvanku, lankytojai spraudėsi vienas per kitą, tad mane greitai išpylė prakaitas.

Apėjau visas sienas. Ant jų puikavosi apdovanojimai už geriausią barą miestelyje, už skaniausią firminį „Edo“ kokteilį, už draugiškiausią barmeną. Buvo tenai ir plakatų, skelbiančių apie artėjančius koncertus ir, žinoma, pagalvių mūšį. Tačiau jokios įrėmintos plunksnos neaptikau. Iššniukštinėjau dar kartą. Nieko. Tuomet nusprendžiau tiesiog paklausti Eduardo. Visas suplukęs prasiskyniau kelią artyn baro. Barmenas tuo metu be atvangos pilstė gėrimus į bokalus, plakė kokteilius, maišė skysčius, tačiau visa tai darė tarsi žongliruodamas vėju. Kas vakarą jis būdavo žongliruotojas. Paprasti sirupai virsdavo vaivorykštėmis prieš jį. Sultys ir brendžiai putojo versmėmis, o vyšnios, apelsinų žieveles ir kiti papuošimai patys movėsi ant stiklinių kraštų.

– Eduardai... – negarsiai sušukau. Neišgirdo.

– Eduardai! – jau garsiau. Vėl nieko.

– Eduardai! – pabandžiau dar sykį, bet garsiau neišėjo. Tačiau barmenas sukruto. Matyt, tuo metu maža skruzdėlytė nutipeno iki jo ausies būgnelio ir tyliai sušnibždėjo: „Eduardai“. Jis apsižvalgė ir išvydo mane.

– Sveikas, turiu klausimą!

– Rėžk. Bet greit. Šįvakar žmonių pekliškai daug.

– Kur dingo plunksna iš pirmojo pagalvių mūšio? Norbertas sakė, kad ji pas tave įrėminta ant sienos, bet niekur jos nematau.

– Prieš keletą dienų pardaviau sendaikčių turgui. Neįsivaizduoju, kam jiems užsireikė. Sakė, kad tin... – tačiau Eduardą už rankovės patempė pirkėjas ir šis, nebaigęs minties, ėmė maišyti savo firminį kokteilį.

Lauke žaižaravo naktis, todėl planus apie sendaikčių turgų teko atidėti kitai dienai. Miego dar nenorėjau, namuose sėdėti taip pat, o vis šiltėjančios pavasarinės naktys tiesiog kvietė pavaikštinėti prie jūros. Skirtingai nei kai kurie smiltiečiai, aš mėgau jūrą. Tiesa, visiškai juos supratau – jūra visada buvo čia pat, ji kaip Smiltos motina prižiūrėjo savo pirmagimę dukrelę. Ir nieko nuostabaus, kad kai kuriems toks akylas stebėjimas ilgainiui atsibodo. Tačiau jūra skalavo mane iš vidaus. Prie jūros pamiršdavau reklamų tekstus, žinučių garsai neskambėdavo mano galvoje.

Ir štai aš pėdinau pajūriu. Čia vėjas kiek labiau smarkavo nei miestelyje, mano oda tai jautė, pasišiaušdama apsisaugoti pasiruošusiais ežiukais. Jūra buvo baugiai violetinė ir ilgais gleivėtais bangų liežuviais laižė krantą. Užsimerkiau ir nevalingai pradėjau galvoti apie Gundę. Kaži, kur ji dabar? Šito nežinojau, tačiau mano galvoje užgimė daugybė istorijų:

Gundė kasdien stovi didmiesčio gatvių sankryžoje prie ledų vežimėlio. Prie jos pribėga maža mergytė ir išdidžiai pareiškia:

„Man vieną kramtomosios gumos skonio. “

„Ar sirupo reikės? “

„Reikės, ir nepagailėkit. “

Gundė šypsosi, rodydama skruostų duobutes ir įbeda į ledus spalvotą dekoracinį skėtuką. Ledų pardavėja dėvi baltą prijuostę ir kepuraitę, ant kurių pavaizduotos trys kūginių ledų porcijos ir puikuojasi užrašas „Didmiesčio ledainė“.

Gundė rašo eilėraščius. Apie didmiestyje gyvenantį kirminą, kuris minta plakta grietinėle ir kasdien vis didėja. Kirminas šliaužioja šaligatviais, tvoromis, po stulpus, daugiabučių sienomis, tačiau nieko tai nestebina. Kirminas liūdi. Gundė išleidžia pirmąją eilėraščių knygą, pavadinimu „Kodėl kirminui sopa širdelę“. Knyga susilaukia didžiulio pasisekimo, tramvajuose ir metro traukiniuose žmonės kalba apie kirminą ir nežino, kad tik atvykusi į didmiestį Gundė pirmiausia pamatė šias transporto priemones ir jos priminė tą plaukuotą šliužą.

Gundė kuria vienetinius vasarinių skėčių modelius. Mergina kasdien važiuoja į priemiesčio pievas, išsitraukia iš kuprinės tinklelį ir laksto paskui margaspalvių drugelių pulkus. Tada paima jau namie sulipdytą medinį skėčio rėmą ir kaip dėlionę suklijuoja drugelius vieną po kito į skėčio medžiagą. Žmonėms patinka tokie skėčiai, nes stipriai juos sukant pagal laikrodžio rodyklę, drugelių virtinės pažyra į visas puses. 

Gundė...

Tikriausiai taip ir būčiau be perstojo galvojęs ir pamažu byrėjęs kaip smėlis laikrodyje, tačiau kažkas privertė mane atsimerkti. Ir tai, ką pamačiau, išblaškė visas mintis. Tai buvo milžiniška gyvatė, išsiraizgiusi tolyn paplūdimiu, kiek galėjo mėnulio šviesoje aprėpti mano akys. Priėjau arčiau. Tai buvo visai ne gyvatė o keistas takas, sudėtas iš... Pavogtų durų kilimėlių!
2011-01-31 18:20
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2011-03-10 01:13
Sarasvati
Skanu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-10 12:34
indulgencija
įtaigu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-09 22:14
Prozerpina
gražiai parašytas, mielas tekstas
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-08 22:49
drugelis7
Puikumėlis;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-01 14:32
pilkė_
Na štai, pagaliau pingvinas apsireiškė :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2011-02-01 12:04
paslaaaaptinga
Magija, gražūs palyginimai labai! Gera pabaiga.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2011-01-31 23:12
Laukinė Obelis
Įdomi dalis - buvo ir gražių, ir lyriškų atkarpėlių, ir įtampos - visko.

Gal tik pokalbis tarp draugų vangokas.

Patiko, kad į mįslę įtraukei pagalvių mūšį ir plunksnas.

Žaviai ir įtaigiai gamtos vaizdus pieši. Ypač jūrą naktį - brrr... net šiurpas perėjo. O ta gyvatė - ir vėl brr... Siaubingai bijau juodos jūros naktį, gleivėtų padarų, šliužų, kirminų, gyvačių, tad prišiurpinai mane šį vakarą... Ir dar mįslės neišsprendei. O taip tikėjausi.
Gal tęsinio per daug ilgai laukti nereikės?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą